Kiekvienas sakinys tarp jų tampa tik dar vienu priekaištu, ironija. Įtampą aštrina intymi mašinos erdvė, juos abu įkalindama buvimui kartu. Įdomu stebėti Sauliaus Ambrozaičio ir Alekso Kazanavičiaus sukurtus įtaigius personažus. Režisierius gudriai keičia jų santykių dinamiką pasodindamas tai vieną, tai kitą veikėją prie mašinos (ir filmo) vairo. 

Su Arnu susitinkame penktadienio popietę. Kadangi šio teksto autoriui tai pirmas kartas, kai ima interviu iš kino kūrėjo, susitariame pirmiausia pašnekėti apie nieką, kad pralaužtume ledus. Arnas, išdidžiai vilkintis hudį su savo Alma mater inicialu, sutinka ir trumpai pašnekam apie patį interviu su kino kūrėjais reiškinį, kuris mums abiem dar naujas. Pajutus, kad jau apšilome ir pasidarė lengva kalbėtis, pasiūlau imtis oficialiosios dalies – interviu. 

Didžiausia Beatričės Bukantytės ir Rastko Novakovic trumpametražio filmo „Kaprizas“, parodyto „Scanoramoje", stiprybė yra ta, kad jis sugeba pagauti žiūrovo dėmesį ir visiškai įtraukti. Kamera, lokacija, apšvietimas, kostiumai, rekvizitas – viskas veikia harmoningai sukuriant kinematografinį potyrį. Tačiau net geriausiai išpildyta vizuali ir garsinė kino kūrinio dalis negali ilgai išlaikyti žiūrovo transe, jei naratyvinė dalis pradeda šlubuoti.

Šių metų Scanoramoje pristatyti režisierių Emilijos Škarnulytės „Kapinynas“ ir Manto Kvedaravičiaus „Prologos“ galėtų būti rodomi kartu. Ir Škarnulytė, ir Kvedaravičius savo filmuose yra antropologais - buvusių ir esamų civilizacijų stebėtojais iš laiko perspektyvos. Abu kviečia žiūrovą į keliones per laiką į erdves, keliones, atviras interpretacijoms ir ne visada norinčią paklusti logikos dėsniams.

Režisierius Nuruzzamanas Khanas dokumentiniame trumpametražiame filme „Prieš karą ir pandemiją buvo meilė ir blakės“ pasakoja savo meilės istorijos nuotrupas ir jos nelaimingos pabaigos priežastis.  Į klausimą „kas yra meilė?” jis bando atsakyti viso filmo metu, rodydamas savo santykių su buvusia drauge epizodus iš kasdienio jų gyvenimo, buities. Režisierius su mylimąja Akvile persikrausto į Bangladešą, norėdami pradėti naują gyvenimą. 

Sunku patikėti, jog šių metų Europos šalių kino forumo „Scanorama“ trumpametražių filmų programoje pasirodantis Arno Balčiūno filmas „Blausos“ yra režisieriaus debiutas festivalyje. Savyje talpinantis ne tik intriguojančią veikėjų kelionę, bet ir romantiškai ūkanotus nakties kadrus, A. Balčiūno darbas žavi savo lyriškumu. Ir visgi, nenuostabu, jog LMTA dėstytojų pasufleruota „Vienatvė dviese“ užduotis privedė jaunųjų kino studentų komandą būtent prie kelio filmo etalono.

Režisierius Danielius Minkevičius geriausiai žinomas dėl savo filmo „Nukryžiavimas“, kuris dalyvavo garsiuose trumpametražių filmų festivaliuose „Palm Springs ShortFest“, „River Bend Film Festival“. „Scanoramoje“ jis pristato naujausią darbą „Šokis“ („Europos blyksniai“). Su Danieliumi pasikalbėjome apie asmenine patirtimi paremtą filmą ir jo filmavimo užkulisius.

Pasirinktas žanras „Piktųjų kartą“ įpareigoja, visų pirmiausia, būti gera pramoga žiūrovui. Dvi valandos neprailgsta - detektyvo konstrukcija puikiai „sukalta“, žudikas - sumaniai paslėptas, o žiūrovas nuolat vedžiojamas už nosies - nors įtampa nuosekliai auga, kriminalinės intrigos atomazgą filmo kūrėjai išsaugo iki paskutinės minutės. Ir tai yra vienas didžiųjų šio žanro malonumų -  kartu su persekiojimais filmo veikėjais tapti jų jaučiamos baimės ir lydinčių įtarinėjimų (žudiku gali būti kiekvienas) įkaitu.

Tu net neįsivaizduoji, kiek mūsų visuomenėje yra žmonių, panašių į filmo "Piktųjų karta" personažus - kurie buvo susiję ar dirbę sovietinėse struktūrose. Ta tema primena šašą. Tu jo nemėgsti, bet jis yra ir nuolat apie save primena. 

Šiame pasaulyje išties daug organikos: purvo, pelkių, samanų, grybų, yrančių medžių, keistų organizmų, kurie, kaip skelbia pradžios titras, atsirado po nesėkmingų genų inžinerijos eksperimentų, įvairių laiko ir irimo ženklų pažymėtų artefaktų. Ką jau kalbėti apie lietuvišką kaimą, kuriam, regis, nereikėjo papildomų efektų, kad suvaidintų peizažą po ekologinės katastrofos.Sukurti tokį uždarą, savų dėsnių ir taisyklių valdomą pasaulį, kuriuo žiūrovas patikėtų, yra bet kurio mokslinės fantastikos kūrinio viena iš pagrindinių užduočių ir siekiamybių. Su ja kūrėjai susidorojo (...) Tačiau kažkur horizonte švysčioja „bet“.

Išmokti rašyti apie kiną galima tik rašant apie jį – ir niekaip kitaip. Gali žinoti kažkur parašytas taisykles, gali žinoti, kokie yra filmo segmentai, idealios recenzijos receptą, bet kol nepradėjai balto popieriaus lapo pildyti žodžiais – tavęs kaip kritiko (ės) nėra. 

Kristijono Vildžiūno filme "Dainos lapei" – daug ramybės, savieiškos, gelbėjimo misija skiriama ne visam, o vienam vidiniam pasauliui. 

Marato Sargsyano filmas „Tvano nebus“ (2020) prasideda lyg pasaka: kažkur toli, kažkur ne čia, lyg ne žemėje, kur kalnai balti balti ir taikus žydras dangus. Ten kažkur įsispraudusi maža šventykla. Kalnuose ji pastatyta taip, kad nedarkytų tobulo landšafto – ji jų dalis. Toje šventykloje sėdi pagyvenęs japonas. Pažvelgęs tiesiai į kamerą, jis kelis kartus pakartoja: mes karą pralaimėjome ir visi tai jau žinojo.

Rytoj, rugpjūčio 23 -ąją, Baltijos kelio minėjimo dieną kino festivalio Nidoje „Baltijos banga“ uždarymo programoje režisierius Maratas Sargsyanas pristatys naują vaidybinį ilgametražį filmą „Tvano nebus“. Į Lietuvos kino ekranus šiuo su pirmuoju vaidybiniu filmu režisierius grįžo praėjus dešimtmečiui po dokumentinio filmo „Tėvas“ (2012). Apie alegorišką karo viziją ir filmo sukūrimo aplinkybes su režisieriumi kalbasi kultūros istorikė, kino kritikė Elena Jasiūnaitė. 

Tiesiog netikiu, kad egzistuoja objektyvi recenzija. Net manau, kad subjektyvumo elementas būtinas, juk be jos taip ir nesuprasi, kokia vieno ar kito kritiko nuomonė ar kas apskritai norėta pasakyti. Juk žavu, kai susipažįsti su įvairiomis nuomonėmis ir supranti, kad pasaulis ne vienos spalvos.