Galiausiai ateina laikas ir skrybėlėms....

Visų pirma „Šventasis“ – politinis filmas. Pagal Eurostat statistiką, beveik 30% šiuolaikinės Lietuvos gyventojų – ties skurdo riba. Filmo veiksmas vyksta 2008-ais metais, šaliai išgyvenant finansinę krizę, bet sėkmingai galėtų vykti ir šiandien, nes situacija pasikeitė ne tiek daug, kiek norėtųsi.        

Visą praėjusią savaitę LMTA studentai turėjo galimybę mokytis dokumentinio kino meistriškumo kursuose, kuriuos vedė Tue Steenas Mülleris – žymus pedagogas, kino ekspertas, kino kritikas ir prodiuseris, Europos dokumentinio kino tinklo (European Documentary Network, EDN) įkūrėjas ir ilgametis Lietuvos dokumentinio kino populiarintojas.  Su „Misteriu Dokumentika“ kalbėjosi Scenos ir kino menų istorijos ir kritikos kurso studentė Brigita Kulbytė.  

Nepaisant kilnios misijos, ima atrodyti, kad konjunktūrinis patriotizmas Lietuvoje tampa žanru. Filmas sukėlė klausimus, kurie pastaraisiais metais aplanko po kiekvieno patriotinėmis intencijomis persmelkto filmo: kodėl agitpropo šablonas, skiriantis tik juodą nuo baltos, tapo vienintele galima kalbėjimo apie patriotizmą forma, kodėl jauni žmonės mano, kad tokia forma – gerai, ir kas blogai su valstybe, kur išreikšta abejonė visa apimančia jos gerove tave paverčia valstybės priešu.

Šiemet „Sidabrinė gervė“ už geriausią scenarijų įteikta filmo „Šventasis“ scenarijaus autoriams Andriui Blaževičiui ir sesėms Teklei ir Marijai Kavtaradzėms. A. Blaževičius tą vakarą atsiėmė Lietuvių kino akademijos apdovanojimus ir už geriausią filmą bei režisūrą. Marijai Kavtaradzei taip pat jau teko būti šioje scenoje: jos režisuoti trumpametražiai filmai „Paskutinis žmogus, su kuriuo kalbėjau“ (2010) ir „Man dvim keli“ (2014) buvo pripažinti geriausiais studento darbais.

Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“ premjeros Lietuvos kino teatruose proga - prancūzų kritikų atsiliepimai apie naujausią režisieriaus kūrinį po tarptautinės premjeros šiųmetiniame Kanų kino festivalyje, programoje „Dvi režisierių savaitės“.             

Prancūzams pažiūrėjus filmą pakomentuoti, ar įtikino, o gal prailgo filmo istorija – apskritai tiesiog blogas tonas. Atsiliepti pradedama nuo formos, stiliaus, autoriaus braižo. Gilinantis, galima aptarti ir istoriją – tik būtinai palyginant su kino istorijos šedevrais, bei analizuojant ne tik paviršių. Ačiū prancūzams, kad jie yra ir kad jie vis dar formuoja skonį! Ir ačiū Bartui, kad sukūrė nuostabų filmą siaubinga tema, kuris siųs svarbią žinutę intelektualiai publikai.

Lietuvos Respublikos Prezidentei Lietuvos Respublikos Seimui Lietuvos Respublikos Vyriausybei Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitetui

Šarūnas Bartas priklauso kino mąstytojų, o ne pasakotojų tipui, jo filmuose išgirstame daugiau tylos, nei istorijų, filmus veikiau pajaučiame nei suprantame. Todėl atėjus laikui įvertinti naują jo filmą, svarbiau leistis ne į išpildymo subtilybes, aiškius trūkumus, o kalbėti plačiau apie jame nagrinėjamas problemas ir režisieriaus žvilgsnį į visas jas apjungiančią, pagrindinę - karo temą.      

Rytas Kanuose, kino teatras „Théâtre Croisette“. Į peržiūrą renkasi žurnalistai. Matau lietuvius. Šalia girdžiu rusų kalbą. Daug prancūzų. Už manęs iki pat filmo pabaigos muistosi ispanas (meksikietis, kolumbietis, čilietis?). Pirmose eilėse susėda pulkas paauglių lyg iš Laurent’o Cantet „Klasės“. Juos tuoj pat šypsodamasis nuramina „Dviejų režisierių savaitės“ programos direktorius Edouard’as Waintrop. Prasideda filmas, išeidinėja žmonės. Likusieji po filmo užduoda klausimų, kurie nemaniau, kad kada nors nuskambės Barto kontekste: karinis konfliktas, Ukrainos krizė.

Zauerveinas buvo svarbi XIX a. pabaigos Mažosios Lietuvos visuomenės figūra, kurios nuopelnai kur kas didesni ir svarbesni nei surašiau. Jų neišsemia ir filmas. Tiesa, dalį faktų kūrėjai tvarkingai pamini ir užtvirtina. Tačiau matydami, kad ši sausa faktų malka nedegs, kūrėjai pamėtėja meilės istoriją – tarp Jurgio Zauerveino ir princesės Elizabetos, kuri vėliau tapo Rumunijos karaliene. Apie judviejų draugiškus ryšius, kaip premjeros metu sakė režisierė, žinoma iš susirašinėjimo laiškų.      

Šiandien vis dažniau keliaujame apsistodami ne bedvasiuose viešbučiuose, bet išnuomotuose nepažįstamų žmonių namuose, ne tik todėl, kad tai suteikia daugiau vietos autentikos, bet dėl to, kad „apgyventa“ vieta mums patiems įduoda naujos, netikėtos autentikos, o tiksliau —  trumpam leidžia įsijausti į kitą vaidmenį arba kitą tapatybę. Apie šios pagundos teikiamus malonumus ir pavojus kalba ir debiutuojančio režisieriaus iš Estijos Vallo Toomla filmas „Apsimetėliai“ (Pretenders).

Atrodo, „Apsimetėlių“ kūrėjams  žanras, kad ir atviros struktūros,  ambicijos sukurti dviprasmišką „cool“ filmą pakiša koją. Filmas tiesiog tampa klišių, laiko ir kitų autorių  patikrintų schemų bei priemonių rinkiniu. O dėl akivaizdžiai šlubuojančio scenarijaus, nesėkmingai kuriamos dramaturginės ir psichologinės veiksmo įtampos, „Apsimetėlių“ kūrėjams belieka koncentruotis į stilių ir, kaip sakoma, lieka forma be turinio.

Taip, yra tokia moteris. Taip, ji lietuvė. Taip, jau trisdešimt metų vienui viena gyvena Tian Šanio kalnuose. Taip, tyrinėja ledyną. Ne, nuvykti pas ją su kino kamera beveik neįmanoma: dėl blogų oro sąlygų krenta net sraigtasparniai, o iki glaciologijos stoties, kur moteris dirba ir gyvena, pėsčiomis tektų kopti 7 valandas. Kaip prasitarė režisierius – jam to ir tereikėjo. Kad kas nors pasakytų, jog sukurti filmą apie šią mokslininkę neįmanoma.

Ir ne apie mokslinius pasiekimus, ir ne apie vienatvę šis filmas. Ir ne apie kalnų peizažų grožį. Galbūt apie prigimtį. Ir apie tai, kad ji ne visada šaukia į rojų, bet harmonija su savimi ir su aplinka svarbiau. Galbūt šitas kinas – meditacija apie slaptą ir neretą svajonę gyventi beribėje erdvėje ir begalinėje tyloje, per šviesmečius nuo žmonijos su visais reikalais...