Kultūros žurnalistę, dokumentinio kino kritikę, knygų apie kultūros žmones  autorę, o šįmet - ir Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatę Rūtą Oginskaitę kalbina kultūros istorikė, kino kritikė Elena Jasiūnaitė. Apie profesijos pradžią ir įkvėpimus, knygas ir jų herojus, atsitiktinumus ir dėsningumus, „Mūzų...“ ir profesinės kasdienybės malūnus...  

"Nors šeimos materialinė padėtis išties skurdi, Lino Mikutos dokumentinis filmas “Romano vaikystė” jos neaktualizuoja ir nekomentuoja, o atskleidžia šiek tiek kitokį – gana laimingos šeimos, besistengiančios išgyventi kapitalistiniame pasaulyje, paveikslą", - rašo Zoe Aiano recenzijoje, publikuotoje sausio mėnesio “East European Film Bulletin”. 

Tebeskamba ausyse Jono Griciaus balsas, intonacijos: „Parvažiavom iš filmavimo ir, kaip dažnai būna – po penkgram. Nuovargiui nuimti.“ Kas dabar nuims atsisveikinimo liūdesį ir padės suprasti – džiaugtis reikia, kad jis buvo, filmavo, rašė, pasakojo, bendravo taip dosniai, lyg ne kino klasikas būtų. 

"Pradėjau dirbti kine prieš pusę amžiaus, ar ne? Netoli šito. Kažkaip sau pagalvojau, kad – ir man atrodo čia toks gana tikslus palyginimas - režisierius yra „siela“, o prodiuseris yra „kūnas“. O sveikame kūne – sveika siela. Ir atvirkščiai. Ir kai yra kūno ir sielos vienybė, tada ir grupė mato, ir džiaugiasi, ir visiems yra gera, ir filmui gera." 

Papildyta! Sąrašas labiau optimistinis nei realistinis. Virusas viską pakoreguos. Jau dabar koreguoja. Tekste nenurodau jokių konkrečių premjerų datų. Sunku prognozuoti net preliminarias. Bet vis dėl to – kažką per metus žiūrėsime, fotografuosimės prie sienelių, plosime, recenzuosime.  

Panašu, kad būtent režisieriaus nenoras prisiminti tampa tikru iššūkiu ir knygos autorei. Ir čia ji atlieka titano darbą: pokalbiai su šeimos nariais, bendrakursiais ir kolegomis, rašyti laiškai, archyvinė medžiaga ir dokumentai, seni Žebriūno interviu ir užrašai, publikacijos laikraščiuose ir žurnaluose – viskas knygoje nugula į vientisą pasakojimą. Sklandų, tarsi būtų ne surinktas iš trupinių, o užrašytas kam nors papasakojus. 

Turbūt šiuo atveju nėra jokios būtinybės ieškoti paralelių su lietuvių kinu, tačiau „Omarų sriuba“ priminė Henriko Šablevičiaus (tik atsitiktinumas, kad vienas filmo prodiuserių ir scenarijaus autorių Arūnas Matelis buvo jo mokinys) „Kelionę ūkų lankomis“. Apie tai, kad pokyčiai kartais neišvengiami ir telieka juos oriai priimti, kalba ir Pepe Andreu ir Rafael Molés dokumentinis filmas „Omarų sriuba“. 

Tai, kas kito režisieriaus filme atrodytų kaip blaškymasis tarp potemių, Leipaus rankose (žvilgsnyje) sugula į užtikrintą, nors ir punktyriškai papasakotą istoriją, kur visos linijos viena kitą papildo ir atveria erdvės pačiam mąstyti apie mirties fenomeną, apie gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių artumą, apie mirties suprekinimą. 

Šių metų Europos kino forume „Scanorama“ įvyko režisieriaus Jokūbo Viliaus Tūro naujausio trumpo metro dokumentinio filmo „Šventas laikas“ premjera. Lietuviškas grigališkojo choralo tradicijas vaizduojantis kūrinys svarsto šios ilgametės europietiškos tradicijos grožį ir traukos paslaptį. Su režisieriumi apie filmus „Šventas laikas“, "Sapnuoju, kad einu", "Senas šautuvas" ir kitus kalbasi Ieva Šukytė.  

Ką žinome apie krepšinio alternatyvos – streetballo – kultūrą? Apie ją, kaip apie mainstreaminę krepšinio aikštelę, taip skambiai viešumoje nekalbama. Visgi gatvės krepšinis Lietuvoje yra gyvas pulsuojantis judėjimas, pritraukiantis nemažai susidomėjimo. O apie streetballo nelyg gyvenimo būdo teikiamus privalumus kalba į šiųmetę Europos filmų forumo „Scanorama“ Naujojo Baltijos kino (NBK) pirmąją programą įtrauktas Almanto Petkūno dokumentinis filmas „Autsaideriai“.

Juk tikrai: koks nors trisdešimt metų perkopęs IT specialistas, aštuonias valandas ariantis stikliniame dangoraižyje, o po darbo viešuoju transportu grįžtantis į paskolinį butą Pilaitėje, vargu ar kada nors sulauks lietuvių režisierių dėmesio. O štai sunkiai galą su galu sudurianti daugiavaikė šeima kaime, našlaičiai vaikai, buvę mafijozai ar visuomenės dugną grandantys marginalai – jau kita kalba. Žinoma, kūrėjai paribio žmones rodo ne gailesčiui, bet klausimams kelti, nes klausimai yra gero dokumentinio filmo sąlyga, o štai konkretūs teiginiai ar baigtiniai atsakymai jau atsiduoda žurnalistine dokumentika, kurios lietuvių kino poetai sutartinai vengia.

„Grigališkasis choralas neturi struktūros, muzika tiesiog plaukia,“ – teigia vienas iš pašnekovų naujausiame Jokūbo Viliaus Tūro filme „Šventas laikas“. To negalima pasakyti apie patį dokumentinį filmą, kuris irgi, kaip tas choralas, plaukia, tačiau turi labai aiškią struktūrą. Ji leidžia kvėpuoti pasakojimui, kuris, kaip galima nesunkiai suprasti iš pirmų filmo kadrų, yra autoriui be galo svarbus, artimas ir įdomus. Skoningo intymumo ir aiškios artikuliacijos sintezė. 

Jurgio Matulevičiaus vaizduojamo laikotarpio vizija, kuri yra ir personažų vidinio pasaulio vizualizacija, itin niūri – erdvės apgriuvusios, nutriušusios ir dulkėtos, labirintiškos, apkrautos daiktais, net gėlės ant palangės nuvytusios. Tai tik pabrėžia nespalvotas vaizdas, ilgi planai ir netikėti rakursai (operatorius Narvydas Naujalis). Akivaizdu, kad režisieriaus nedomina istorinė rekonstrukcija, filme kuriama stilizuota erdvė turi perteikti liguistos kaltės, baimės ir paranojos persmelktą sąmonę ir žmonių gyvenimus, kuriuose nebėra meilės, intymumo ar geresnio gyvenimo pažado. 

Per trumpą Romano ir jo tėvų kasdienybės istoriją filme perteikiamas visų žmonių likimus jungiantis bendrumas - nepaisant statuso, gyvenimo sąlygų. Nei vienas negalime pasirinkti aplinkos, kurioje augome, likimas nepaiso mūsų norų būti vienaip ar kitaip užaugintiems ir išugdytiems. 

Rytoj, lapkričio 6 d. Europos kino forumo „Scanorama“ festivalyje – ilgametražio dokumentinio filmo premjera „Romano vaikystė“. Šis naujas režisieriaus Lino Mikutos filmas festivalio programoje rodomas iškart po Tarptautinės premjeros garsiąjame Leipcigo dokumentinio ir animacinio kino festivalyje. Klausinėjame režisieriaus apie naujojo, jau šeštojo kūrybinėje biografijoje, filmo atsiradimą.