Tiesiog netikiu, kad egzistuoja objektyvi recenzija. Net manau, kad subjektyvumo elementas būtinas, juk be jos taip ir nesuprasi, kokia vieno ar kito kritiko nuomonė ar kas apskritai norėta pasakyti. Juk žavu, kai susipažįsti su įvairiomis nuomonėmis ir supranti, kad pasaulis ne vienos spalvos.

Pernai dėl tam tikrų aplinkybių vyko dveji tariamai vienodos svarbos kino apdovanojimai, o šiemet Lietuvos kino centras su AVAKA rado bendrą kalbą ir sukūrė bendrą kino šventę – „Sidabrinių gervių“ teikimo vakarą Valdovų rūmų kieme.

Ir man vis labiau patinka analizuoti meno kūrinio santykį su visuomene. Meno sociologija Lietuvoje kritikams vis dar nėra dėstoma, o būtų labai gerai suvokti tokius dalykus. Ji iš viso pas mus menkai atspindima. Aš teatre irgi ieškau visuomenės atspindžio. Bet, tiesą pasakius, daugiau dabar jo matau kine. Ir čia kritiko užduotis meno kūrinį analizuoti taip, kad drauge būtų ir šviečiama, lavinama, ir plečiama auditorija. 

Aptarus scenarijų ir jo atlikimo stilistiką su režisieriumi, galutinai apsisprendžiau dalyvauti filmo „Sinefilija” kūrybiniame procese. Tokio žanro filme yra daug erdvės kūrybai, vizualinei laisvei ir improvizacijai. Todėl su Algimantu vizualiai prie nieko neprisirišom, tiesiog mėgaudamiesi kūrėme naują pasaulį.

„Mariupolyje 2“ M. Kvedaravičiaus kamera yra tarpininkas, leidžiantis kartu išgyventi monotonišką karo siaubą. Kitaip nei pirmame filme, šis filmas jau nėra lyg iš fragmentų sudurstyta „kaldra“, veikiau – jausmų, solidarumo, apmaudo, pagarbos ir gailesčio žmonėms sklidinas reportažas iš bažnyčios, kuri tapo laikinu prieglobsčiu kelioms dešimtims žmonių. Filmo pabaigoje prieglobsčio suvokimo laikinumas ir filmo autorių gebėjimas tai parodyti etiškai, be patoso, per kone fiziškai jaučiamą daugiausia senų žmonių nuovargį, yra tiesiog mažai su kuo sulyginama emocinė patirtis.

Istorijų romanas, nuotykių romanas, prisiminimų romanas. Pirmą žodį galim kaitalioti, antras irgi nevisai tikslus, jeigu pagal apibrėžimą, bet „Akimirksnis spalvoms suderinti“ talpina visus tuos apibūdinimus, kaip ir pati knyga talpina daug. Režisierės Giedrės Beinoriūtės surinkti kolegų atsiminimai apie operatorių Audrių Kemežį (1973 – 2018) tapo ne tik jo asmenybės atspindžiu, daugiabalsė knyga įsuko ir pasakojusiųjų gyvenimo fragmentus, ir įdomų dviejų dešimtmečių laiką kine. 

Kino operatorius Narvydas Naujalis ir kino režisierius Andrius Blaževičius yra pažįstami nuo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos laikų, kuomet nufilmavo du studentiškus darbus. Nors nuo studijų laikų praėjo nemažai laiko, filmas „Bėgikė” juos suvedė vėl. Narvydas Naujalis - apie filmavimo procesą, techniką ir kitus sunkumus.

Kai skaitai Arūno Matelio, Audriaus Stonio, Giedrės Žickytės, kitų pasakojimus – supranti, kad už jų filmų stovi vienas labai svarbus žmogus – operatorius. Aš savo kiną, savo profesinę raidą taip pat sieju su Audriumi Kemežiu. Ir tai ne tik kameros darbas, estetika, šviesos pastatymas, spalvų korekcijos ar gebėjimas filmuoti taip, kad gerai montuotųsi. Tai – visų pirma klausimų kėlimas. Kodėl? Ką mes filmuojam? Apie ką? Kam? 

„Švelnūs kariai” yra dokumentinis Marijos Stonytės ilgametražis filmas – pirmas ilgas debiutas ne tik režisierei, bet ir operatoriui, Lietuvos kino operatorių asociacijos naujam nariui, Vytautui Plukui. Šio filmo pasaulinė premjera vyko Kinijoje, o praėjusiais metais ir Scanoramos” festivalio metu.

Kritika yra bandymas suprasti, ką sako filmas. Sugebėjimas jį analizuoti, pasverti jo vertę, kontekstą, ištarmę. Kartais  režisierius pats nesupranta, ką jis pasakė. Jis daro viena, o rezultatas visai kitoks. Panašiai ir literatūroje. Kritika – „taikomoji“  profesija, kritikui būtinas skaitytojas – bendraautorius, lygiai kaip režisieriui kritikas-žiūrovas. Ir kritikas gali padėti suprasti, kas slypi filme. O filmas gali padėti suprasti ir save, ir pasaulį. 

Filmas asketiškas kaip duonos kriaukšlė klajūno kišenėje, bet retsykiais paslaptingas poetinis gyvenimas padvelkia iš pavakarės sodų ir tvenkinių ramybės, iš vidines platybes ir tamsybes saugančių Karmėlavos autochtonų, iš mažo miestelio kolorito, kur paprastas kasdienis gyvenimas slepia mįslingą plotmę.

Kaip apie svarbius dalykus vaikams papasakoti jiems suprantama forma? Kad būtų ne tik išgirsta, bet ir įdomu, įtrauku? Užduotis ne iš lengvųjų, o ir pataikyti į vaikų poreikius bei juos pačius suprasti – irgi ne pats paprasčiausias dalykas. Režisierė Inesa Kurklietytė į pasaką panašėjančią istoriją perkėlė į kino ekraną – šviesiai, pozityviai ir pamokančiai. Istorijos centre – dviejų vaikų draugystė, kupina išbandymų ir įvairiausių pamokų. 

„Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ - režisierės D. Šarutytės ilgametražis debiutas. Dar žiūrint filmą neapleidžia mintis, kad labiau tinkantį pavadinimą sunku būtų sugalvoti. Filme pasakojama apie kelias jaunos moters Dovilės (Agnė Misiūnaitė) dienas organizuojant tėvo laidotuves. Ir kartu tose keliose chaoso ir prisiminimų pilnose Dovilės dienose sutelpa visas (ne tik Dovilės, daugelio mūsų) gyvenimas - netektis, skausmas, situacinis kasdienybės absurdas, santykiai su artimaisiais ir tai, kaip laikui bėgant jie keičiasi. Galų gale - ir tai, kaip keičiamės mes patys.

Mikuta kuria filmus ne apie varguolius ir meno dievus, štai, kas svarbu, jo filmuose nėra garsiųjų garbinimo. Be to, menininkų, tapusių filmų centrais, nebėra, jie atgimsta amžininkų pasakojimais, ir būtent pasakotojai tampa Mikutos biografinių filmų personažais. Jų negalėtum pavadinti kalbančiomis galvomis, jie įeina į Mikutos filmus kaip pilnaverčiai personažai – su savo asmenybių spalvomis, savo motyvais, charakteriais.

Vidinė pagrindinio veikėjo kelionė – autorinio režisieriaus Kristijono Vildžiūno kino ašis. Ties gyvenimo slenksčiu atsidūrę jo filmų herojai, atsiskyrę nuo kitų, išgyvena virsmą. Režisieriaus filmai leidžia susitapatinti su veikėjų būsenomis, skirti laiko joms išgyventi, prieš veikiant ir judant toliau. Penktajame ilgametražiame jo vaidybiniame filme „Dainos lapei“ (2021) plėtojama mylimosios netekusio, trisdešimtmečio link artėjančio Dainiaus vidinė kelionė. Vildžiūno kinui būdingi sapnai čia tampa būdu šiam šiuolaikiniam Orfėjui nusileisti į Hadą parsivesti Euridikės.