Lina Lužytė įrodo, kad menui nėra nuvertėjusių temų. Gali būti tik negebėjimas jas įdomiai pasakoti ar sugrąžinti į dienos šviesą pavidalais, kurių nė neįsivaizdavai. Štai ir „Pilis“ su visais emigracijos skauduliais atsiskleidė ne kokiu nors dardenišku ar rumuniško realizmo pilkumu, o tragikomiškais tonais, kurie būdingi visiems režisierės kino pasakojimams ir kurie išskiria ją iš bendraamžių kolegų darbų.

Psichologiškai tiksliai perteikdama emigrančių savijautą, jų lūkesčius ir asmenines dramas, režisierė kuria universalią istoriją apie artimumo ribas, ėjimą tikslo link ir pasirinkimo laisvę. Jei filme „Amžinai kartu“ herojų gyvenimas buvo vaizduojamas gana santūriai, išlaikant saugų atstumą ir pernelyg nesigilinant į jų priešistorę, tai „Pilis“ išsiskiria stipriu emociniu užtaisu, impresijomis, charakterių dinamika. 

Niekas neįtikins, kad „Advokatas“ turėjo būti dviejų žmonių fatališkos meilės istorija. Kino teatrus pasiekęs šių keistų metų vasaros gale, filmas pasakoja apie advokato Mariaus ir sirų pabėgėlio Ali lemtingą susitikimą.

Rupjūčio 23–29 d. Nidoje vyksiantį kasmetinį kino festivalį “Baltijos banga”, skirtą Baltijos kelio paminėjimui ir Lietuvos, Latvijos, Estijos kino panoramai, pradės lietuviška premjera – režisierius Jurgis Matulevičius su kolegomis Neringos publikai pristatys ilgametražį vaidybinį filmą „Izaokas“. Filmo tarptautinė premjera įvyko Talino kino festivalio „Juodosios naktys“ konkursinėje programoje, „Izaokas“ buvo įtrauktas ir į konkursinę šiųmetinio „Kino pavasario“ programą. Kultūros istorikė, kino kritikė Elena Jasiūnaitė su Jurgiu Matulevičiumi pasikalbėjo apie „Izaoko“ kūrybos procesą.

Juodai baltais tonais, siaurais, klaustrofobiškos būties įspūdį sukuriančiais kadrais nufilmuotas filmas kalba apie neryžtingumą keliais lygmenimis – nuo asmeninių iki valstybiniu lygmeniu lemiamų sprendimų. Tai nėra istorinė pamoka apie Kazio Pakšto iškrėstą idėjinį pokštą – Lietuvą perkelti į Madagaskarą ar kitą laisvą žemę (kaip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti), tai veikiau impresija, įkvėpta pasirinktų laiko aplinkybių. 

„Nukryžiavimo“ siužeto scenografijos filmo kūrėjai atsisako ir, ko gero, teisingai - akivaizdu, kad atkurti džiunglių kapitalizmo laikus pareikalautų pastangų, kita vertus, ne scenovaizdis čia svarbiausia, o atoki ir ties pavojingo intensyvumo kraštine balansuojanti vienakryptės meilės, tiksliau, gyvenimą užtemdančios (o gal kaip tik nušviečiančios?) aistros istorija. 

Trisdešimt laisvės metų tiktų švęsti su trisdešimčia dokumentinių filmų herojų, kurie tebegyvena atminty. 

Žinia apie šiemet (2020 m.) pasirodžiusią knygą apie Šarūną Bartą šiek tiek nustebino. Atrodo, jau tapo įprasta eiti žiūrėti Barto filmų be įvadinių interviu, „nemedžiojant“ tik retsykiais spaudoje girdimų režisieriaus žodžių , o legendomis apipinta režisieriaus asmenybė ir jo „Kinemos“ istorija, žinoma tik iš nuogirdų ir nuotrupų, irgi turėjo savito žavesio. Tačiau kino ir teatro aktorė Gražina Baikštytė nusprendė kitaip. Po ketverių metų darbo atsirado pokalbių knyga „Šarūnas Bartas. Kai gyvenimas tampa kinu“ (leidykla „Sofoklis“, 2020).

Animacinių filmų prodiuserė Agnė Adomėnė 2016 m. kartu su Urte Oettinger ir Johan Oettinger pristatė pirmąjį trumpametražį animacinį filmą „Nuopuolis“ („Ragnarok“). Praėjus 4 metams judvi su Marija Kavtaradze Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“ pristatė pilotinę vystomo animacinio serialo „Pieno baras“ seriją, pasakojančią apie tris draugus – meškiuką Miką, katiną Gabrielių ir voverę Sonatą, kurie laiką po pamokų leidžia Pieno bare.  

Operatoriui Simonui Glinskiui vaidybinis filmas „Nova Lituania“, tyrinėjantis pirmosios šalies Nepriklausomybės kolizijas, brėžiantis jų paraleles su šiandiena, - kaip ir režisieriui Karoliui Kaupiniui – ilgametražis debiutas. Filmo „Nova Lituania“ tarptautinė premjera įvyko pernai Karlovi Varų kino festivalyje, filmas beveik metus keliavo po festivalius, kuriuose žiūrovai, kritikai atkreipė dėmesį į originalų operatoriaus darbą. Laukiame filmo kino teatruose ir kalbiname Simoną Glinskį.

Festivalis išlaiko tradicijas ir pristato lietuviškų trumpametražių filmų premjeras. Pastarieji, šiuo atveju, netgi šiek tiek išlošia – dažniausiai rodomi vieno seanso, ištinkančio ne visada pačiu patogiausiu dirbančiam žmogui metu, šį kartą „trumpukai“ turi potencialo tapti matomesni, nes galima juos įsijungti kada tik norisi, ir ne visus kartu, o dozuoti po truputį. Patogu. 

30-mečiui – trisdešimtukas įsimintiniausių filmų, įvykių lietuviškame kine. 

„Partizane“ pasakojama apie partizaną Juozą Paliūną – Rytą, kuris tarsi testamentą užrašė „Atiduok Tėvynei, ką privalai“. Faktai pateikiami istorikų lūpomis, jo anūkės ir bendražygių prisiminimais, kuriuos papildo atkuriamosios dokumentikos kadrai bei aktoriaus Pauliaus Markevičiaus skaitomi / vaidinami memuarai. 

Režisieriaus Vytauto Puidoko Amazonės džiunglėse atrasta gydytojo, kunigo, misionieriaus, filantropo Aleksandro Ferdinando Bendoraičio, pagarsėjusio savo kilniais darbais, istorija galėtų lengvai tapti pagrindu keliems filmams – vaidybiniams ir dokumentiniams. Čia persipina istoriniai kataklizmai, žmogiškosios aistros, tapatybės, (neo)kolonializmo ir religijos, valdžios ir kitos temos. Regis, pats režisierius suprato, kad į vieną filmą viso to nesudėsi, todėl „El Padre Medico“ tampa savotišku detektyvu, bandymu iš įvairiausių pasakojimų, tapusių kone legendomis ir mitais, sudėlioti tikruosius Bendoraičio asmenybės pavidalus. 

Prieš du metus vasario 5 d. mirė kino operatorius Audrius Kemežys, vienas talentingiausių, darbščiausių atkurtoje Nepriklausomybėje subrendusios kartos menininkų. Režisierė, operatoriaus bendramokslė, jo bičiulė Giedrė Beinoriūtė rengia knygą, skirtą šiam iškiliam, anksti iš gyvenimo išėjusiam kūrėjui. Publikuojame vieną būsimos knygos tekstą - G. Beinoriūtės pokalbį su Birštono fotografijos būrelio vadovu Povilu Veteriu ir jo žmona Jolanta Veteriene.