Atrandama teritorija dažnai nulemia ir atsirandantį filmą. Jo istoriją, stilistiką, spalvas, nuotaiką, atmosferą. Dažnai vieta, kurioje filmuojamas filmas, labai stipriai ir neatsiejamai susijusi su tuo, apie ką ir kodėl yra vienas ar kitas filmas. „Jei nebūtų išsaugotos Kauno moderniosios architektūros, gal nebūtų ir šio filmo“, -- sako kino režisierius Karolis Kaupinis apie savo naujausią darbą „Nova Lituania“. Šis filmas yra vienas iš Lietuvos valstybės šimtmečiui skirtų kino projektų ir režisieriaus debiutinė ilgo metražo vaidybinė juosta.

Jis gali padaryti taip, kad Latvijoje atsirastų Paryžius ir Berlynas. Sugalvoja, kaip atrodys viduramžių pilis.Jo galvoje kartais skraido užsienietiški vampyrai, o kartais iš miškų glūdumos nusileidžia lietuviški jausmai. Kino ir kino dekoracijų dailininkas Algirdas Garbačiauskas rugsėjo 24-ąją grįš į praeitį: "Kvėpavimo į marmurą” premjera primins, kas vyko šio filmo kino aikštelėje.                      

Šiandien Nidos gyventojai ir svečiai susipažins su režisierės Inesos Kurklietytės naujausio filmo „Piplytės gražuolės“ personažėmis. Keturių nelengvo likimo seserų mintys, dainos ir nutylėjimai rugpjūčio 29 d. uždarys 10-ąjį kino festivalį „Baltijos banga“, skirtą Lietuvos, Latvijos, Estijos šiuolaikinio kino apžvalgai. Pirmąkart šiame festivalyje buvo surengtos kelios lietuviškų filmų premjeros, tarp jų - ir šio I. Kurklietytės trumpametražio filmo. Paprašėme papasakoti režisierės filmo atsiradimo istoriją.        

Naujo dokumentinio režisierės Agnės Marcinkevičiūtės filmo „Iš kur tas švytėjimas“ herojai - garsių menininkų Saukų šeima, o filmo epicentras - tapytoja Nomeda Saukienė.  Netrukus menininkės kino portretą žiūrovai galės pamatyti kino festivalyje “Baltijos banga”, Nidoje. Su režisiere Agne Marcinkevičiūte kalbamės apie filmo “Iš kur tas švytėjimas” atsiradimą.    

„Pasakojimo formos pasirinkimas didžia dalimi priklauso nuo to, kuo pilniau ji atskleis idėją žiūrovams,“ - sako režisierius Andrius Lekavičius. 2012 - aisiais jis susipažino su Cross ir Trans media galimybėmis netradiciniais būdais pasakoti istorijas. „Svarbiausia - tu gali būti aktyvus istorijos dalyvis”, - sako interaktyvių projektų „Laisvės kodas 13“, „Nupučiama siena“ autorius A. Lekavičius. “Nupučiamą sieną” jis pirmąkart pristatys kino festivalio “Baltijos banga” publikai Nidoje, rugpjūčio 24 d.                    

Susitikimai su žiūrovais padeda sužinoti, apie ką tavo filmas“, – sako režisierė Giedrė Beinoriūtė. Jos naujas pilnametražis vaidybinis filmas „Kvėpavimas į marmurą“ pradėjo savo tarptautines keliones liepos mėnesį Tarptautiniame Karlovi Varų kino festivalyje, o Lietuvoje vieni pirmųjų filmą pamatys Nidoje vykstančio festivalio „Baltijos banga“ publika. Festivalio atidarymo vakare jį žiūrovams pristatys režisierė Giedrė Beinoriūtė ir prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė. Rudenį „Kvėpavimas į marmurą“ pasirodys Lietuvos kino teatrų ekranuose. Apie naują filmą - pokalbis su režisiere.     

Pristatydama vieną labiausiai žiūrovų pamėgtų šiųmetinių dokumentinių filmų “100 metų kartu” režisierė Edita Kabaraitė sako: “Tai filmas apie mus visus.Tikros meilės, šviesos, tikėjimo ir pažinimo kelias. Kiekvienas mes renkamės kaip gyventi. O gal net ir kiek gyventi.” Filmas “100 metų kartu” tarptautiniame Vilniaus festivalyje “Kino pavasaris” pelnė žiūroviškiausio filmo titulą. Režisierės susitikimai su žiūrovais tęsiasi -  šį filmą ji pristatys ir rugpjūčio mėnesį Nidoje, festivalio “Baltijos banga” publikai.          

Dar nepradėjęs skaityti, dažnai jau žinau, kas kolegų recenzijose bus parašyta. Bus paminėta konjunktūra, pasipiktinta brukamu pigiu nacionalizmu, sukritikuotas kūrėjų požiūris (tiksliau, jo nebuvimas) į Lietuvos praeitį ir, aišku, bus neapsieita be žanro klasikos – scenarijaus aptarimo. Viskas, kas tuo tekstuose rašoma, yra tiesa. Nauji lietuviški istoriniai filmai išties yra blogi ir neįdomūs, verčiantys gėdytis ir iš nuostabos kraipyti galvą, tačiau kad ir kiek rašytum ir kritikuotum, čia tiks karavano metafora.

Ramunės Kudzmanaitės dokumentinės juostos „Teka saulė vakaran“ (1989) „Aviečių laukai“ (1997), „Ketursparnė“ (1998) tęsė lietuvių poetinės dokumentikos tradicijas,pelnė ne vieną prestižinį tarptautinių festivalių apdovanojimą, ir, atrodė, kad į lietuvišką kiną ateina talentinga režisierė. Tačiau daugiau jos filmų ir nebepasirodė. Keletą pastarųjų dešimtmečių Ramunė sėkmingai dirbo teatre, televizijoje, pedagoginį darbą. Tačiau šį rudenį laukiama jos naujo filmo premjera. “Aš priglaudžiau prie žemės širdį” – taip vadinasi dokumentinis filmas apie seseris Chodakauskaites, labiau žinomas kaip Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė. Rudenį pasirodys ir naujas Ramunės vaidybinis filmas, sukurtas Kinijoje.            

Viena pirmųjų minčių, aplankančių stebint „Sidabrinių gervių“ transliaciją – apdovanojimų organizuoti mes nemokame. Atrodo, jog tai universali mūsų šalies problema – stebint įvairias apdovanojimų ceremonijas (kad ir prieš kelis mėnesius vykusią „Auksinių scenos kryžių“) susidaro įspūdis, kad tai ne šventė, o partinis suvažiavimas su stipriu gedulo prieskoniu.

Mintys po LMTA magistrų baigiamųjų filmų peržiūros                          

Alberto R. Lucendo – ispanų kompozitorius, kūręs muzika naujausiam Arūno Matelio filmui “Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta”. Jo darbas nominuotas “Sidabrinės gervės” apdovanojimui. Kompozitorius pasakoja apie darbą su lietuvių režisieriumi, įkvėpimo šaltinius ir muzikos kurimą kinui.      

Besibaigiant pavasariui - kritikės Lauros Šimkutės komentaras apie svarbiausio pavasario kino renginio - festivalio „Kino pavasaris“ strategiją.      

Artėjant svarbiausių animacinių filmų festivalių sezonui, animatorius Ilja Bereznickas prisimena  praėjusių festivalius ir filmus, kurie keliauja per animacinio kino forumus visame pasaulyje. Gal šis tekstas animacijos kūrėjus ir gerbėjus paskatins pažintinėms kelionėms? Režisieriui teko lankytis garsiausiame festivalyje - animatorių Mekoje Prancūzijoje - Ansi festivalyje, prisiminti Kinijos animacijos istoriją ir susipažinti su šiandiena, pabuvoti fiasko patyrusiame festivalyje Kinijoje, kuri sudomino visai kitais dalykais. Ir dar čia rasime trumpą prisiminimą iš Ukrainos - festivalio „Krok“, kurio ženklą, žinomą visame pasaulyje, sukūrė, šios apžvalgos autorius - Bereznickas.          

Taip sutapo, jog Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kino ir televizijos katedrai švenčiant 25-metį, meistriškumo pamokas jauniesiems kino režisieriams ir aktoriams šioje alma mater vedė žymus Europos kino meistras – lenkų režisierius, aktorius, prodiuseris Krzysztofas Zanussi. Ir nors jo ryšiai su Lietuvos kinu yra gana glaudūs ir seni, į LMTA K. Zanussi buvo pakviestas pirmą kartą. Tad pokalbis sukosi apie tai, ką svečias galvoja apie mūsų jaunimą ir kaip reikia mokyti(s) kino; o pakeliui - įvairios kitos temos.