Įeiti į seniai praėjusį laiką įmanoma. Taip atrodo, kai žiūri Sergejaus Loznicos filmą „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“, sukurtą su Lietuvos kinematografininkais ir apdovanotą pagrindiniu prizu Amsterdamo tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje IDFA. Įmanoma įžengti, būti, dalyvauti Lietuvos išsilaisvinimo įvykiuose ištisas keturias valandas. Ir po to turėti savų įspūdžių – lyg ne apie filmą, lyg iš tiesų ką tik realiai išgyvenai Sąjūdžio laiką, Kovo 11-ąją, Sausio 13-ąją. Todėl nereikia bijoti 4 valandų seanso trukmės. Kūrinys įtraukia, nusineša su savimi, įvykius jauti tiesiog fiziškai. 

Metai prasidės pasakojimu apie tai, kaip griovėme blogio imperiją, o baigsis... na, niekas nežino, kaip baigsis. Dėl pandemijos dalies ilgametražių filmų premjerų datos vis dar labai preliminarios. Tačiau jau aišku, kad šiemet išvysime „juodojo liūto“ laimėtoją, bus archyvų, kino portretų, nostalgijos, vaikiškų istorijų ir magiškojo realizmo. O ir Emilis Vėlyvis sugrįš...

Į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus erdves sugrįžo daug komplimentų kino ir kultūros lauke pelniusi paroda „Laisvas kinas. 1990-2020”, skirta kūrybai tų autorių, kurie į kiną atėjo  jau atkurtos Nepriklausomybės laikais. Kviečiame į parodą ir publikuojame trečią dalį vasarą įvykusio pokalbio „Laisvas kinas“, kurį inicijavo parodos kuratorė Sonata Žalneravičiūtė, moderavo – kino kritikė Rasa Paukštytė.

Publikuojame pokalbio „Laisvas kinas“ tęsinį ir kviečiame į gruodžio 10 d. sugrįžtančią parodą Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. Sonatos Žalneravičiūtės kuruojama paroda „Laisvas kinas. 1990 - 2020“ skirta kūrybai žmonių, atėjusių į kiną jau Nepriklausomybės laikais. Parodoje - filmai, kūrybos užkulisiai, trijų dešimtmečių artefaktai, balsai, veidai, vaizdai... 

Gruodžio 10 d. į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus erdves sugrįš daug atgarsio kino ir kultūros lauke sukėlusi paroda „Laisvas kinas. 1990-2020”, skirta kūrybai tų autorių, kurie į kiną atėjo  jau atkurtos Nepriklausomybės laikais. 2021 m. birželio 3 d. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus kieme įvyko diskusija „Laisvas kinas“, kurią inicijavo šios parodos kuratorė Sonata Žalneravičiūtė, o moderavo – kino kritikė Rasa Paukštytė (diskusija buvo tiesiogiai transliuojama LRT mediatekoje). Siūlome skaityti diskusiją ir apsilankyti parodoje, pabūti su trisdešimt laisvo kino metų vaizdais, garsais, vardais, daiktais.

Artumo ir atsitolinimo klausimas, akivaizdu, kirbėjo ne tik autorės galvoje. Ne tik teoriškai. Jis ryškus ir vizualinėje plotmėje. Taip sakant – nusileido į praktinį lygį. Jau nuo filmo pradžios vaizdą iš paukščio skrydžio, apsnigtą aikštelę su žygiuojančiomis kareivių voromis, keičia stambūs planai su merginos plaukais ir boružėlėmis, kurios ropoja ginklu ir galime net girdėti, kaip šiugžda jų kojelės. Ir taip viso filmu metu – nuo bendro plano prie stambaus. Nuo žiūrėjimo iš toli iki buvimo arti. Lyg režisierė nuolat matuotųsi, kiek gali ir nori priartėti prie herojų.

Ką sulaužei – nemesk, dar pataisysi, sako gyvenimo folkloras. Ir jeigu šita idėja atrodo gana sveikintina kai kalbame apie materialų turtą, tai santykiuose toks požiūris nebūtinai žada tik gerus dalykus. Ypač, jei santykių taisymas ima veikti ne kaip klijai, o veikiau it koks plaktukas, liekanas sutrupinęs iki paskutiniosios ir palikęs vien tik dulkes. 

Gebėjimas keistis – sveikintinas bruožas. Kaip ir saviironija, kurios šį kartą nepritrūko režisieriui Algimantui Puipai, Europos šalių kino forume „Scanorama“ pristačiusiam naujausią savo darbą – juodąją komediją „Sinefilija“. 

Vandenynas, burės, įdegę buriuotojų kūnai, spalvinga krantinė. Jauna režisierė Albina Griniūtė savo antruoju pilnametražiu dokumentiniu filmu „Šaukiniai iš tolimo uosto“ kviečia nusikelti ten, kur vyrauja neskubrus atostogų ritmas, ryškios pietų krašto spalvos. Tai viena iš Azorų salų, nedidelis uostas jachtoms, filmo herojais tampa tų jachtų gyventojai – buriuojantys žmonės. 

Vargu ar teisinga yra antrinti filmo anonsui, teigiančiam, kad naujas dokumentinis filmas „Sugrįžę iš Niujorko“ - pasakojimas „apie du unikalius ir pripažintus menininkus“. Veikiau tai reveransas mokytojui Jonui Mekui. Galbūt kartu tai ir biografija, tačiau ne dviejų žmonių, o visos lietuvių kūrėjų kartos, griuvus Sovietų sąjungai turėjusios galimybę apsilankyti Niujorke, Meko įkurtame Antologijos filmų archyve, ir įkvėpti tuo metu jauniems žmonėms taip trūkusios gyvenimo (kultūrinio ir ne tik) laisvės. 

Jeigu lietuvis režisierius kuria dokumentinį filmą aktualia politine tema, ir dar filmuoja Kuršių Neriją – gausis poezija. Nuo prigimties, matyt, nepabėgsi.

Netikėtai, gal net provokuojančiai skambanti istorija apie dvi moteris, pasiryžusias Kupiškyje sumažinti savižudybių skaičių, yra dovana kiekvienam dokumentinio kino kūrėjui. Dar didesne dovana yra pačios šios istorijos herojės, policininkė Gintarė ir psichologė Valija, kurios atviromis širdimis leidosi į nelengvą gyvybių išsaugojimo kelionę. Nestebina, kad jos patraukė ir režisierių Virginijos Vareikytės ir Maximilien Dejoie dėmesį.

„Nevermore“. Gerai, kad tai ne Vilniaus dokumentinių filmų festivalio šūkis, o antros lietuviškos premjeros pavadinimas, iš kurio galima spėti, kad filmas susijęs su Edgaru Allanu Poe. Festivaliui einant pabaigos link menininkės, parodų kuratorės Gerdos Paliušytės filmas nukėlė į JAV rytinės pakrantės uostamiestį Baltimorę, kurioje porą metų (1833–1835) gyveno žinomas rašytojas, redaktorius, literatūros kritikas, o „Nevermore“ – jo poemoje veikiančio mistiško varno ištarmė.

Vilniaus dokumentinių filmų festivalio pradžia. Ekrane – ankštas apšnerkštas butas. Daiktų prigrūsta. Sienų dažai seniai nubyrėję. Durys girgžda. Keturi rusakalbiai tarp tų sienų. Du vyrai, dvi moterys. Trys iš personažų surūgę, girti, pikti. Vienas – blaivas, tapo, kalba apie dievą. Gal ir tapo būtent jį. Kiti geria, smilksta, skundžiasi ir guodžiasi, kabinėjasi vieni prie kitų. 

Filme „Šuolis“ esama nemažai šuolių. Konceptualusis jūreivio Simo Kudirkos šuolis iš sovietų laivo į amerikiečių, nuo tiltelio į ežerą Lietuvoje, nuo šaligatvio per balą Niujorke, prieš foto kamerą menininkės studijoje, bet svarbiausias ir stipriausias yra paties filmo šuolis į žiūrovų emocijas.