Vilniaus tarptautiniame festivalyje “Kino pavasaris” kovo 27 d. įvyks režisieriaus Arturo Jevdokimovo naujausio ilgametražio dokumentinio filmo „Second hand“ premjera. Emigracija, nuolat siejama su stereotipais ir fikcijomis, filme atsiskleidžia netikėtais rakursais. Vesdamas žiūrovą painiais ir pavojingais Londono lietuvių „second hand“ (dėvėtų drabužių) verslo keliais, Arturas Jevdokimovas atrakina slaptas duris į emigrantų tikrovę bei keturių skirtingų, spalvingų personažų istorijas.                 

Miestas nuo pat nacionalinio kino užuomazgų buvo suvokiamas kaip kita, nepažįstama ir dažnai negatyvi erdvė (beja, tai pasakytina apie nacionalinę kultūrą apskritai). Dauguma sovietmečiu kurtų filmų daug lengviau, organiškiau inkorporuoja provincijos, kaimo erdves ir vaizdinius, kraštovaizdį, „kaimišką“ gyvenimo būdą ir ritmą.

Šių metų Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ Europos debiutų konkursinėje programoje pamatysime režisierės Aistės Žegulytės filmą „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus), kurio pasaulinė premjera rudenį įvyko Tarptautiniame dokumentinių ir animacinių filmų festivalyje „DOK Leipzig“. Pirmojo ilgametražio dokumentinio filmo veikėjai taksidermistas, elnių augintojas ir zoologijos muziejus darbuotojas gyvena aplinkoje, kurioje riba tarp gyvenimo ir mirties tapo jau beveik nepastebima. Siurrealistiniame pasakojime gyvūnų iškamšos varžosi dėl gyviausios pozos ar tikriausio žvilgsnio.

Pokalbio, įvykusio po pirmojo vaidybinio Jokūbo Viliaus Tūro filmo (idėjos bendraautorė Viktorija Akavickaitė) „Senas šautuvas“ premjeros, metu viena iš psichinės sveikatos specialisčių pasidalino pastebėjimu, kad čia matome visas pagrindines stadijas, kurias pereina žmogus, išgyvenęs artimojo savižudybę. Vadinasi, šiuo filmu gauname įrankį, kurio dėka galime išmokti pastebėti svarbius signalus, galinčius padėti išgelbėti gyvybę.

Svarbiausia, kad R. Rakauskaitė leidžia savo herojams kalbėti ir sąmoningai laikosi neutralios pozicijos, nekuria juodai-baltos patriotizmo ir okupacinių žiaurumų vizijos (nors visa turima medžiaga tai būtų leidusi) – net užuominos apie „keliautojus“ smerkiančių išeivių elgesį lieka atviros žiūrovo vertinimui.  Taip vos valandą trunkantis „Kelionės namo“ savyje talpina gerokai daugiau, nei Amerikos lietuvių vizitus į Lietuvą.

Pagal Felikso Rozinerio apsakymą sukurto „Purpurinio rūko“ centre – jauno žydo Jozefo (Joškės), po vokiečių okupacijos sugrįžusio į gimtąjį miestelį ir norinčio sužinoti, kas nutiko jo tėvams, istorija. Kažkada dėl sveikatos išvengęs karinės tarnybos ir tikėdamasis ramiai studijuoti Vilniuje, dėl nesklandumų, susijusių su pasu, jis tampa rusų savu žmogumi, apgyvendinamu savo buvusiuose namuose, tapusiuose partizanų būstine. Jis privalo stebėti namus ir teikti informaciją. Joškė balansuoja tarp dviejų pusių, negalėdamas savęs iki galo priskirti vienai.

Nors moterys filme objektyvizuojamos (užtenka matyti, kaip filmuojama Laura saulėtekio šviesoje) ir joms vertę suteikia priešingos lyties žvilgsnis bei  geismas, filmo kūrėjai bent jau suprato, kad ir jos gali turėti šiokį tokį vidinį pasaulį ar pastumti mašiną.

Vasario 6 d. prasidedantį tarptautinį moterų filmų festivalį „Šeršėliafam“ atidarys Ramunės Rakauskaitės dokumentinio filmo „Kelionės namo“ premjera. Filme pristatoma dar niekad kine nepasakota istorija apie pirmąsias Amerikos lietuvių patirtis grįžus aplankyti okupuotą tėvynę.

Vasario 8-ąją įvyks naujausio Raimundo Banionio filmo „Purpurinis rūkas“ premjera. Tai – režisieriaus sugrįžmas į kino teatrų ekranus po 26-erių metų pertraukos. Susitikome pakalbėti su režisieriumi apie jo naujausią filmą, gyvenimą teatre ir antram gyvenimui prikeltą jo garsiausią filmą „Vaikai iš “Amerikos” viešbučio“.      

„Delta Zoo“ turi visus gero dokumentinio filmo bruožus, kurie žiūrovą be aiškių lūkesčių (mane) paperka nedelsiant. Ypač pralinksmino epizodas, kuriame būsimieji desantininkai, savo moksluose entuziastingiausiai naudoję teorinę patirtį, gautą žiūrint amerikietiškus kovinius filmus, nusprendžia pakartoti kinematografinį triuką: nusileisti parašiutu į važiuojančio sunkvežimio kėbulą. Eksperimentatoriai vos nepapuola po automobilio ratais ir supranta, kad kinas nėra tikrovė.

Proginių bus mažiau. Pamatysime naujų vyresnės kartos režisierių filmų. Sulauksime ilgo metro vaidybinių ir dokumentinių debiutų, kurių dalis jau šventė premjeras tarptautiniuose kino festivaliuose, buvo apdovanoti. Kaip ir pernai, taip ir šiemet bus paukščių ir žvėrių. Tik stebimų ne iš gamtininko, bet daugiau antropologinės perspektyvos. Bus, žinoma, ir tų filmų, apie kuriuos čia nerašysiu: dalis jų ir taip ras žiūrovą. Klausimas tik, kada tas žiūrovas pasakys „gana“ ir režisieriai turės prisitaikyti prie pasikeitusio skonio. Tikiuosi, jau greitai.                                                                        

Režisierių Audriaus Stonio ir Kristinės Briedės filmas „Laiko tiltai“, skirtas trijų Baltijos šalių poetinės dokumentikos fenomenui, prasideda kaip tik toje vietoje, kur, hipotetiškai svarstant, baigiasi mėgavimasis istorinių ir kultūrinių kontekstų apmąstymu, „kas, kur, kada“ informacija. Jo pradžia ten, kur nebeįtikina kontekstualūs paaiškinimai ir kultūriniai apibrėžimai, o rengiamasi įrėminti padėką talentams, asmenybėms, mokytojams. Pagaliau – prisiminti tiesiog labai gerų dokumentinių filmų bangą.

Šių metų Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“, debiuto konkursinėje programoje įvyko Ernesto Jankausko filmo „Čia buvo Saša“ pasaulinė premjera. Jautrus, bet komiškų situacijų nestokojantis filmas pasakoja apie jauną šeimą, panorusią įsivaikinti mergaitę. Atėjus susitikimo dienai, įsivelia klaida ir jiems pasiūloma praleisti dieną kartu su Saša.  Po premjeros susitikome su filmo režisieriumi Ernestu Jankausku ir filmo pagrindine aktore, prodiusere Gabija Siurbyte pakalbėti apie jų debiutą.          

Didžiausias šio biografinės juostos kūrėjų, o visų pirma, scenarijų rašiusios Liudvikos Pociūnienės nuopelnas, kad buvo išvengta fragmentiškumo ir paviršutiniškumo, būdingo panašaus pobūdžio filmams. Galima tik įsivaizduoti, kiek reikia surinkti medžiagos, kaip į ją įsigilinti, sudėlioti akcentus, kad finale atsirastų vientisas pasakojimas, išlaikantis aiškią dėstymo logiką ir neapsiribojantis sausų faktų rinkiniu. Vaižganto portretas kuriamas itin kruopščiai, atskleidžiant tiek nepaprastai kūrybingos ir laisvos asmenybės klodus, tiek permainingos mūsų istorijos vingius.

Į Juozo Tumo-Vaižganto muziejų Kaune suguža uniformuoti moksleiviai ir sustoja tvarkingai prie narvelio su geltona kanarėle. Kol gidas pasakoja, jog paukštelį augino ir pats Vaižgantas, kitame kambaryje aktorius Ramūnas Cicėnas matuojasi baltą peruką. Dar po kelių minučių pavirsta „žilagalviu jaunuoliu“ (taip kauniečiai vadino kunigą, rašytoją ir visuomenininką) ir entuziastingai pakviečia vaikus asmenukei. Įvyksta susitikimas su praeities asmenybe, kuris laviruoja tarp šiuolaikinės pamokos iš serijos „gyvoji istorija“ ir gimnazistų saviveiklos mokyklos spektaklyje.