Kino kritikė Ilona Vitkauskaitė - apie Rusijos ir Lietuvos kinematografininkų bendros gamybos filmą, režisierės Natalijos Meščianinovos "Pasaulio šerdį": "Meščianinova, išlaikydama savo ištreniruotą ir akylą dokumentininkės akį, supranta, kad vien tik realizmo neužteks. Dėl to filmą prisodrina poetinių simbolių ir laviruoja ties magiškojo realizmo riba. Nors, žinoma, režisierės, kaip dokumentininkės patirtis, jaučiama visuose filmo lygiuose – nuo „drebančios“ kameros (operatorius Jevgenijus Cvetkovas) iki subtiliai niuansuotos personažų psichologijos".

“Broniau! Aura!” - filmas prasideda aktoriui Aleksui Kazanavičiui šaukiant šiuos paukščių vardus ir tai bus vieninteliai žodžiai ištarti per visą filmą.  Žiūrovas klausys ir stebės, kaip kinta aktoriaus tonas kviečiant juos arčiau ar šaukiant judviejų vardus miške - kad grįžtų.(...) Įdomu matyti žinomus Lietuvos aktorius dokumentiniame filme. Lyg pasąmoningai sieki aktorių talpinti į vaidybinio filmo rėmus. Kol galiausiai supranti, jog aktoriai  nieko nebando įrodyti ar suvaidinti - jie paprasčiausiai mėgaujasi vasara, vienas kitu ir paukščių draugija.   

Rytoj, ketvirtadienį, gegužės 2 d. 18 val. Lietuvos kinematografininkų sąjungos atvirame nemokamame Kino klubo seanse įvyks dokumentinio filmo “Vulkanovka. Po Didžiojo kino” peržiūra ir susitikimas su režisiere Giedre Beinoriūte (prasideda Kino klubo ciklas “Moters erdvė. Vaizdai ir ištarmės”). Ta proga perpublikuojame šviesaus atminimo Sauliaus Macaičio recenziją, parašytą tinklalapiui LFC.LT ir paskelbtą jau kitą dieną po premjeros, 2005 m. balandžio 13 d. Ir filmas, ir recenzija - iš kito laiko...              

Pagaliau sulaukėme filmo, kuriame liūdesys ir juokas yra tarpusavio harmonijoje, o dialogai – žaismingi, charakteringi ir toli gražu ne perdėtai poetiški, bet skambantys realistiškai. Kaip britai pasakytų – witty (lietuviškieji sąmojingas ar šmaikštus atrodo pernelyg siauros reikšmės). Kažkas naujo, nematyto ir galiausiai teikiančio viltį. Toliau skaitysiančius ir filmo dar nemačiusius įspėju – nebeskaitykite, nes galite prarasti nemažą dalį žiūrėjimo malonumo. Užteks žinoti, kad pamatyti filmą verta – kategorija „kaip lietuviškas, tai neblogas“ čia negalioja.

Šį kartą žmogui tekusi užduotis nėra iš lengvųjų, nes tai, ką jis išvysta, nėra koks nors visuotinai pripažintas šedevras, o peizažas su kormoranų lizdais aplipusiais medžiais nudžiūvėliais. Taigi į apžvalgos aikštelę įkopusiam lankytojui tenka įvertinti estetiniu požiūriu toli gražu nevienaprasmį sunykusio miško vaizdą. Tada neišvengiamai kyla ir etinės pozicijos klausimas, nors, kaip suprantame, ekosistemos grupių sąveikos atveju jis visai nepritinka.

Rugilės Barzdžiukaitės kartu su Dovydu Korba kurtas dokumentinis filmas „Rūgštus miškas“ šiais metais uždarys Vilniaus tarptautinį kino festivalį „Kino pavasaris“ ir Lietuvos kino teatrus pasieks jau nuo šio penktadienio, balandžio 5 d. Pasaulinė filmo premjera įvyko Tarptautiniame Lokarno kino festivalyje, kuriame filmo kūrėjai buvo apdovanoti „First Feature Swatch Art Peace Hotel Award“. Apie kormoranų poveikį Juodkrantės miškams kalbantis filmas, atsigręžia ne į paukščius, bet juos lankančius turistus, aprėpdamas platesnes temas nei vien ekologiją ar gamtosaugą.

Paulius Markevičius vaidina teatre ir kine, režisuoja spektaklius, groja ansamblyje, o neseniai su scenografe Barbora Šulniūte pristatė performatyvų įvykį „Analizuojant žvėrį“. Šiuo metu Pauliaus darbą galima pamatyti režisierės Marijos Kavtaradzės debiutiniame vaidybiniame filme „Išgyventi vasarą". Nuo balandžio 19 d. filmas bus rodomas kino teatruose. Šiame kelio filme, kartu su aktorėmis Gelmine Glemžaite ir Indre Patkauskaite, Paulius vaidina maniakine depresija sergantį jaunuolį, kartu su kitomis dviem veikėjomis keliaujantį į Palangoje esančią sanatoriją. Susitikome su aktoriumi pasikalbėti apie jo sukurtą vaidmenį, darbą teatre ir norą kurti pačiam.          

Repas. Laukinis ir kartu šiek tiek komiškas atliekančiojo įsijautimu: į filmo pradžios kadrą su trenksmu įvažiuoja savo įtūžį repuojantis vairuotojas, vietoje fūros ar busiuko vairo labiau linkęs laikyti gitarą, bent menamą, o į jo mašinos priekinius langus lekia nevažiuojančiųjų keršto daiktai, ne menami. Ir tik nuožmus repas padės jam prasiirti per šiandieninį Europos peizažą, pro šitas pabėgėlių palapinių džiungles, ir necituosim, ką sumalti ar iškrušti grasina rečituojantis vairuotojas.

Jau savo trumpametražiu filmu „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus”  Ernestas Jankauskas ir scenaristės Birutė Kapustinskaitė bei Gabija Siurbytė įrodė, kad geba įsijausti į vaiko psichologiją ją susiedami su dabarties aktualijomis. Į šiųmetį „Kino pavasarį“ trijulė sugrįžo su ilgametražiu filmu „Čia buvo Saša” – estetiškai kur kas santūresne ir dramaturgiškai „suvaldyta“ drama, kurioje jau atsisakoma grotesko ir kitokių vaikiškų „sukeistinimų“, pasakiškų akcentų. Tačiau ir naujausiame filme kūrėjai toliau plėtoja pamestinuko, nenorimo, atstumto vaiko  temą.

Režisierės Marijos Kavtaradzės talentas pasakoti „mažas“ savo bendraamžių istorijas, kuriose, jei jau reikėtų verbalinio turinio atpasakojimo, iš tiesų nevyksta nieko ypatingo, išryškėjo dar jos trumpametražiuose filmuose; pavyzdžiui, „Man dvim keli“, apie jaunimą, „šlifuojantį“ naktinio Vilniaus gatves ir barus. Ištikima savo stiliui režisierė liko ir debiutiniame ilgametražiame filme „Išgyventi vasarą“. Tik šis – brandesnis, ir, matyt, dar labiau asmeniškesnis.

Žegulytė, atrodo, neturi išankstinio nusistatymo prieš tai, ką dažnai atmeta aukštoji kultūra. Kičiniai peizažai su juose apgyvendintomis gyvūnų iškamšomis tampa postmodernistiniu komentaru tikresnei už tikrą apsimetančiai realybei ir sustingusios masinės kultūros spąstais, kuriuose blaškosi gyvame gyvenime vietos nerandanti lapė. Kai ji netikėtai išjuda iš sustangdinto peizažo, efektas prilygsta gero trilerio siužeto posūkiui, o kasdienybės siurrealizmas tampa baugiai akivaizdus.

Vilniaus tarptautiniame festivalyje “Kino pavasaris” kovo 27 d. įvyks režisieriaus Arturo Jevdokimovo naujausio ilgametražio dokumentinio filmo „Second hand“ premjera. Emigracija, nuolat siejama su stereotipais ir fikcijomis, filme atsiskleidžia netikėtais rakursais. Vesdamas žiūrovą painiais ir pavojingais Londono lietuvių „second hand“ (dėvėtų drabužių) verslo keliais, Arturas Jevdokimovas atrakina slaptas duris į emigrantų tikrovę bei keturių skirtingų, spalvingų personažų istorijas.                 

Miestas nuo pat nacionalinio kino užuomazgų buvo suvokiamas kaip kita, nepažįstama ir dažnai negatyvi erdvė (beja, tai pasakytina apie nacionalinę kultūrą apskritai). Dauguma sovietmečiu kurtų filmų daug lengviau, organiškiau inkorporuoja provincijos, kaimo erdves ir vaizdinius, kraštovaizdį, „kaimišką“ gyvenimo būdą ir ritmą.

Šių metų Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ Europos debiutų konkursinėje programoje pamatysime režisierės Aistės Žegulytės filmą „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus), kurio pasaulinė premjera rudenį įvyko Tarptautiniame dokumentinių ir animacinių filmų festivalyje „DOK Leipzig“. Pirmojo ilgametražio dokumentinio filmo veikėjai taksidermistas, elnių augintojas ir zoologijos muziejus darbuotojas gyvena aplinkoje, kurioje riba tarp gyvenimo ir mirties tapo jau beveik nepastebima. Siurrealistiniame pasakojime gyvūnų iškamšos varžosi dėl gyviausios pozos ar tikriausio žvilgsnio.

Pokalbio, įvykusio po pirmojo vaidybinio Jokūbo Viliaus Tūro filmo (idėjos bendraautorė Viktorija Akavickaitė) „Senas šautuvas“ premjeros, metu viena iš psichinės sveikatos specialisčių pasidalino pastebėjimu, kad čia matome visas pagrindines stadijas, kurias pereina žmogus, išgyvenęs artimojo savižudybę. Vadinasi, šiuo filmu gauname įrankį, kurio dėka galime išmokti pastebėti svarbius signalus, galinčius padėti išgelbėti gyvybę.