Turbūt šiuo atveju nėra jokios būtinybės ieškoti paralelių su lietuvių kinu, tačiau „Omarų sriuba“ priminė Henriko Šablevičiaus (tik atsitiktinumas, kad vienas filmo prodiuserių ir scenarijaus autorių Arūnas Matelis buvo jo mokinys) „Kelionę ūkų lankomis“. Apie tai, kad pokyčiai kartais neišvengiami ir telieka juos oriai priimti, kalba ir Pepe Andreu ir Rafael Molés dokumentinis filmas „Omarų sriuba“. 

Tai, kas kito režisieriaus filme atrodytų kaip blaškymasis tarp potemių, Leipaus rankose (žvilgsnyje) sugula į užtikrintą, nors ir punktyriškai papasakotą istoriją, kur visos linijos viena kitą papildo ir atveria erdvės pačiam mąstyti apie mirties fenomeną, apie gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių artumą, apie mirties suprekinimą. 

Šių metų Europos kino forume „Scanorama“ įvyko režisieriaus Jokūbo Viliaus Tūro naujausio trumpo metro dokumentinio filmo „Šventas laikas“ premjera. Lietuviškas grigališkojo choralo tradicijas vaizduojantis kūrinys svarsto šios ilgametės europietiškos tradicijos grožį ir traukos paslaptį. Su režisieriumi apie filmus „Šventas laikas“, "Sapnuoju, kad einu", "Senas šautuvas" ir kitus kalbasi Ieva Šukytė.  

Ką žinome apie krepšinio alternatyvos – streetballo – kultūrą? Apie ją, kaip apie mainstreaminę krepšinio aikštelę, taip skambiai viešumoje nekalbama. Visgi gatvės krepšinis Lietuvoje yra gyvas pulsuojantis judėjimas, pritraukiantis nemažai susidomėjimo. O apie streetballo nelyg gyvenimo būdo teikiamus privalumus kalba į šiųmetę Europos filmų forumo „Scanorama“ Naujojo Baltijos kino (NBK) pirmąją programą įtrauktas Almanto Petkūno dokumentinis filmas „Autsaideriai“.

Juk tikrai: koks nors trisdešimt metų perkopęs IT specialistas, aštuonias valandas ariantis stikliniame dangoraižyje, o po darbo viešuoju transportu grįžtantis į paskolinį butą Pilaitėje, vargu ar kada nors sulauks lietuvių režisierių dėmesio. O štai sunkiai galą su galu sudurianti daugiavaikė šeima kaime, našlaičiai vaikai, buvę mafijozai ar visuomenės dugną grandantys marginalai – jau kita kalba. Žinoma, kūrėjai paribio žmones rodo ne gailesčiui, bet klausimams kelti, nes klausimai yra gero dokumentinio filmo sąlyga, o štai konkretūs teiginiai ar baigtiniai atsakymai jau atsiduoda žurnalistine dokumentika, kurios lietuvių kino poetai sutartinai vengia.

„Grigališkasis choralas neturi struktūros, muzika tiesiog plaukia,“ – teigia vienas iš pašnekovų naujausiame Jokūbo Viliaus Tūro filme „Šventas laikas“. To negalima pasakyti apie patį dokumentinį filmą, kuris irgi, kaip tas choralas, plaukia, tačiau turi labai aiškią struktūrą. Ji leidžia kvėpuoti pasakojimui, kuris, kaip galima nesunkiai suprasti iš pirmų filmo kadrų, yra autoriui be galo svarbus, artimas ir įdomus. Skoningo intymumo ir aiškios artikuliacijos sintezė. 

Jurgio Matulevičiaus vaizduojamo laikotarpio vizija, kuri yra ir personažų vidinio pasaulio vizualizacija, itin niūri – erdvės apgriuvusios, nutriušusios ir dulkėtos, labirintiškos, apkrautos daiktais, net gėlės ant palangės nuvytusios. Tai tik pabrėžia nespalvotas vaizdas, ilgi planai ir netikėti rakursai (operatorius Narvydas Naujalis). Akivaizdu, kad režisieriaus nedomina istorinė rekonstrukcija, filme kuriama stilizuota erdvė turi perteikti liguistos kaltės, baimės ir paranojos persmelktą sąmonę ir žmonių gyvenimus, kuriuose nebėra meilės, intymumo ar geresnio gyvenimo pažado. 

Per trumpą Romano ir jo tėvų kasdienybės istoriją filme perteikiamas visų žmonių likimus jungiantis bendrumas - nepaisant statuso, gyvenimo sąlygų. Nei vienas negalime pasirinkti aplinkos, kurioje augome, likimas nepaiso mūsų norų būti vienaip ar kitaip užaugintiems ir išugdytiems. 

Rytoj, lapkričio 6 d. Europos kino forumo „Scanorama“ festivalyje – ilgametražio dokumentinio filmo premjera „Romano vaikystė“. Šis naujas režisieriaus Lino Mikutos filmas festivalio programoje rodomas iškart po Tarptautinės premjeros garsiąjame Leipcigo dokumentinio ir animacinio kino festivalyje. Klausinėjame režisieriaus apie naujojo, jau šeštojo kūrybinėje biografijoje, filmo atsiradimą. 

Elegantiška inteligentė. Teatrališka, šilta ir kažkuo labai artima, nestokojanti savito humoro – būtent tokia Vidmantė Jasukaitytė atsiskleidžia režisierės Dali Rust naujame dokumentiniame filme „Stovinčioji ant tilto“. 

„Pavyzdingas elgesys“ – itin jautrios faktūros filmas, ir nežinau, ar išvis reikia apie jį kalbėti kaip apie meno kūrinį. Žinoma, dokumentika gali būti ir tikrovės, ir meninės vaizduotės lydinys, o sudedamųjų dalių proporcijos būna nevienodos. Tačiau šio filmo atveju taip sunku užmiršti gyvenimą už kadro ir matyti vien tai, kas ir kaip vyksta kadre. 

Praėjo dar vieneri akademiniai metai ir LMTA vaizdo režisūros studijas baigė dvi vaizdo režisierių laidos  - 11 bakalauro, vadovas Vytautas Dambrauskas, ir 8 magistro, vadovas Audrius Stonys, studentės ir studentai. Akivaizdu, kad studijas baigiantiesiems šie metai buvo neplanuotai sunkūs – dirbti ir rengti baigiamuosius darbus (ypač kai jie ne „ant popieriaus“) karantino laikotarpiu – nemenkas iššūkis. 

Darius Žiūra, tikriausiai daugeliui bent jau girdėtas šalies šiuolaikinio meno atstovas, tarsi lietuviškasis Richardas Linklateris nuo 2001-ųjų filmuoja savo gimtojo Gustonių kaimo gyventojų videoportetus. Pats Žiūra juos dar vadina „nebyliais interviu” – žmogus teturi vieną minutę nesimuistydamas žiūrėti į kamerą. 

Iš pradžių atsiduri paveiksle „Angelėliai (Rojus)“, vėliau su valtimi, lyg per Letą, keliesi dar toliau, pamatai „Ramybę“, dešinėje stebi horizontu keliaujančius „Saulės pagarbinimo“ žvėris, o kairėje nulydi praplaukiančius „Laivelius“, dar vėliau atsistoji į „Laidotuvių simfonijos“ procesiją, kol galiausiai pakyli nuo „Aukuro“ ir ištiktas nesvarumo būsenos ištirpsti „Žvaigždžių sonatoje“. 

Lina Lužytė įrodo, kad menui nėra nuvertėjusių temų. Gali būti tik negebėjimas jas įdomiai pasakoti ar sugrąžinti į dienos šviesą pavidalais, kurių nė neįsivaizdavai. Štai ir „Pilis“ su visais emigracijos skauduliais atsiskleidė ne kokiu nors dardenišku ar rumuniško realizmo pilkumu, o tragikomiškais tonais, kurie būdingi visiems režisierės kino pasakojimams ir kurie išskiria ją iš bendraamžių kolegų darbų.