„Jau taip juodai viską parodėt! Taigi Nepriklausomybė, visa tauta pakilime buvo!“ – po filmo peržiūros pastabą „Gimtinės“ režisieriui Tomui Vengriui išsako senyvo amžiaus dama. Režisierius atsako, kad „galėjo būti ir juodžiau“, o man mintyse belieka šyptelėti pagalvojus, kas vyktų mūsų viešojoje erdvėje, jei visos nepapasakotos broliško peilių smaigstymo nugaron čempionato istorijos motyvu „tam miškiuką, tam dvariuką, o tam ir neliko“ patektų į piktesnio režisieriaus rankas. 

Režisierius Ignas Jonynas pirmą vaidybinį filmą „Lošėjas“ pristatė 2013 metais ir tapo pirmuoju kino režisieriumi iš Baltijos šalių, atrinktų dalyvauti San Sebastiano kino festivalyje. Po šešerių metų pertraukos tame pačiame festivalyje antrasis jo filmas „Nematoma“ dalyvaus konkursinėje programoje „New Directors“, o Lietuvos kino teatrus pasieks rugsėjo 20-ąją. 

"Ir vis dėlto tai – ne vien nišinis pasakojimas apie situacijas, kurias patiria norintieji įsivaikinti, ir dilemas, su kuriomis jie susiduria – stebint filmo veikėją Jurgą save ekrane pavyks pamatyti ir tiems, kurie su pagrindiniu filmo motyvu galbūt niekada neturės nieko bendro", - rašo kritikė Elena Jasiūnaitė apie Ernesto Jankausko filmą "Čia buvo Saša", rodomą kino teatrų ekranuose. Neringoje pažūrėti filmą siūlo Juodkrantėje prasidedančio festivalio "Baltijos banga" rengėjai - filmas rodomas rugpjūčio 25 d. 20 val. L. Rėzos kultūros centro salėje.

Rugpjūčio 25–29 dienomis Juodkrantėje vyksiančiame Lietuvos kinematografininkų sąjungos 11-ame kino festivalyje „Baltijos banga“, trumpametražių filmų programoje įvyks režisierės Elenos Kairytės dokumentinio filmo „Mudu abudu“ premjera. Filmas, pasakojantis apie du menininkus, atskleidžia tai, kas režisierei šiuo metu aktualu - tikrumas, laiko kaita ir metuose slypinti patirtis.

Rugpjūčio 25–29 d. vyksiančiame 11-ajame kino festivalyje „Baltijos banga“ Juodkrantėje, kurį rengia Lietuvos Kinematografininkų sąjunga, pirmąkart bus rodoma Estijos, Latvijos ir Lietuvos trumpametražių filmų programa. Tarp programos filmų - režisierės Gabrielės Urbonaitės vaidybinio filmo „Paskutinis skambutis“ nacionalinė premjera. Filmo pasaulinė premjera įvyko Santa Barbaros tarptautiniame kino festivalyje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Vos 20-ies Gabrielė buvo apdovanota „Sidabrine gerve“ už pirmąjį savo vaidybinį filmą „Plaukikė“ (2013), o šiuo metu studijuodama Niujorke Kolumbijos universitete režisierė ruošiasi pirmojo ilgametražio filmo kūrimui. 

Kino kritikė Ilona Vitkauskaitė - apie Rusijos ir Lietuvos kinematografininkų bendros gamybos filmą, režisierės Natalijos Meščianinovos "Pasaulio šerdį": "Meščianinova, išlaikydama savo ištreniruotą ir akylą dokumentininkės akį, supranta, kad vien tik realizmo neužteks. Dėl to filmą prisodrina poetinių simbolių ir laviruoja ties magiškojo realizmo riba. Nors, žinoma, režisierės, kaip dokumentininkės patirtis, jaučiama visuose filmo lygiuose – nuo „drebančios“ kameros (operatorius Jevgenijus Cvetkovas) iki subtiliai niuansuotos personažų psichologijos".

“Broniau! Aura!” - filmas prasideda aktoriui Aleksui Kazanavičiui šaukiant šiuos paukščių vardus ir tai bus vieninteliai žodžiai ištarti per visą filmą.  Žiūrovas klausys ir stebės, kaip kinta aktoriaus tonas kviečiant juos arčiau ar šaukiant judviejų vardus miške - kad grįžtų.(...) Įdomu matyti žinomus Lietuvos aktorius dokumentiniame filme. Lyg pasąmoningai sieki aktorių talpinti į vaidybinio filmo rėmus. Kol galiausiai supranti, jog aktoriai  nieko nebando įrodyti ar suvaidinti - jie paprasčiausiai mėgaujasi vasara, vienas kitu ir paukščių draugija.   

Rytoj, ketvirtadienį, gegužės 2 d. 18 val. Lietuvos kinematografininkų sąjungos atvirame nemokamame Kino klubo seanse įvyks dokumentinio filmo “Vulkanovka. Po Didžiojo kino” peržiūra ir susitikimas su režisiere Giedre Beinoriūte (prasideda Kino klubo ciklas “Moters erdvė. Vaizdai ir ištarmės”). Ta proga perpublikuojame šviesaus atminimo Sauliaus Macaičio recenziją, parašytą tinklalapiui LFC.LT ir paskelbtą jau kitą dieną po premjeros, 2005 m. balandžio 13 d. Ir filmas, ir recenzija - iš kito laiko...              

Pagaliau sulaukėme filmo, kuriame liūdesys ir juokas yra tarpusavio harmonijoje, o dialogai – žaismingi, charakteringi ir toli gražu ne perdėtai poetiški, bet skambantys realistiškai. Kaip britai pasakytų – witty (lietuviškieji sąmojingas ar šmaikštus atrodo pernelyg siauros reikšmės). Kažkas naujo, nematyto ir galiausiai teikiančio viltį. Toliau skaitysiančius ir filmo dar nemačiusius įspėju – nebeskaitykite, nes galite prarasti nemažą dalį žiūrėjimo malonumo. Užteks žinoti, kad pamatyti filmą verta – kategorija „kaip lietuviškas, tai neblogas“ čia negalioja.

Šį kartą žmogui tekusi užduotis nėra iš lengvųjų, nes tai, ką jis išvysta, nėra koks nors visuotinai pripažintas šedevras, o peizažas su kormoranų lizdais aplipusiais medžiais nudžiūvėliais. Taigi į apžvalgos aikštelę įkopusiam lankytojui tenka įvertinti estetiniu požiūriu toli gražu nevienaprasmį sunykusio miško vaizdą. Tada neišvengiamai kyla ir etinės pozicijos klausimas, nors, kaip suprantame, ekosistemos grupių sąveikos atveju jis visai nepritinka.

Rugilės Barzdžiukaitės kartu su Dovydu Korba kurtas dokumentinis filmas „Rūgštus miškas“ šiais metais uždarys Vilniaus tarptautinį kino festivalį „Kino pavasaris“ ir Lietuvos kino teatrus pasieks jau nuo šio penktadienio, balandžio 5 d. Pasaulinė filmo premjera įvyko Tarptautiniame Lokarno kino festivalyje, kuriame filmo kūrėjai buvo apdovanoti „First Feature Swatch Art Peace Hotel Award“. Apie kormoranų poveikį Juodkrantės miškams kalbantis filmas, atsigręžia ne į paukščius, bet juos lankančius turistus, aprėpdamas platesnes temas nei vien ekologiją ar gamtosaugą.

Paulius Markevičius vaidina teatre ir kine, režisuoja spektaklius, groja ansamblyje, o neseniai su scenografe Barbora Šulniūte pristatė performatyvų įvykį „Analizuojant žvėrį“. Šiuo metu Pauliaus darbą galima pamatyti režisierės Marijos Kavtaradzės debiutiniame vaidybiniame filme „Išgyventi vasarą". Nuo balandžio 19 d. filmas bus rodomas kino teatruose. Šiame kelio filme, kartu su aktorėmis Gelmine Glemžaite ir Indre Patkauskaite, Paulius vaidina maniakine depresija sergantį jaunuolį, kartu su kitomis dviem veikėjomis keliaujantį į Palangoje esančią sanatoriją. Susitikome su aktoriumi pasikalbėti apie jo sukurtą vaidmenį, darbą teatre ir norą kurti pačiam.          

Repas. Laukinis ir kartu šiek tiek komiškas atliekančiojo įsijautimu: į filmo pradžios kadrą su trenksmu įvažiuoja savo įtūžį repuojantis vairuotojas, vietoje fūros ar busiuko vairo labiau linkęs laikyti gitarą, bent menamą, o į jo mašinos priekinius langus lekia nevažiuojančiųjų keršto daiktai, ne menami. Ir tik nuožmus repas padės jam prasiirti per šiandieninį Europos peizažą, pro šitas pabėgėlių palapinių džiungles, ir necituosim, ką sumalti ar iškrušti grasina rečituojantis vairuotojas.

Jau savo trumpametražiu filmu „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus”  Ernestas Jankauskas ir scenaristės Birutė Kapustinskaitė bei Gabija Siurbytė įrodė, kad geba įsijausti į vaiko psichologiją ją susiedami su dabarties aktualijomis. Į šiųmetį „Kino pavasarį“ trijulė sugrįžo su ilgametražiu filmu „Čia buvo Saša” – estetiškai kur kas santūresne ir dramaturgiškai „suvaldyta“ drama, kurioje jau atsisakoma grotesko ir kitokių vaikiškų „sukeistinimų“, pasakiškų akcentų. Tačiau ir naujausiame filme kūrėjai toliau plėtoja pamestinuko, nenorimo, atstumto vaiko  temą.

Režisierės Marijos Kavtaradzės talentas pasakoti „mažas“ savo bendraamžių istorijas, kuriose, jei jau reikėtų verbalinio turinio atpasakojimo, iš tiesų nevyksta nieko ypatingo, išryškėjo dar jos trumpametražiuose filmuose; pavyzdžiui, „Man dvim keli“, apie jaunimą, „šlifuojantį“ naktinio Vilniaus gatves ir barus. Ištikima savo stiliui režisierė liko ir debiutiniame ilgametražiame filme „Išgyventi vasarą“. Tik šis – brandesnis, ir, matyt, dar labiau asmeniškesnis.