„Delta Zoo“ turi visus gero dokumentinio filmo bruožus, kurie žiūrovą be aiškių lūkesčių (mane) paperka nedelsiant. Ypač pralinksmino epizodas, kuriame būsimieji desantininkai, savo moksluose entuziastingiausiai naudoję teorinę patirtį, gautą žiūrint amerikietiškus kovinius filmus, nusprendžia pakartoti kinematografinį triuką: nusileisti parašiutu į važiuojančio sunkvežimio kėbulą. Eksperimentatoriai vos nepapuola po automobilio ratais ir supranta, kad kinas nėra tikrovė.

Proginių bus mažiau. Pamatysime naujų vyresnės kartos režisierių filmų. Sulauksime ilgo metro vaidybinių ir dokumentinių debiutų, kurių dalis jau šventė premjeras tarptautiniuose kino festivaliuose, buvo apdovanoti. Kaip ir pernai, taip ir šiemet bus paukščių ir žvėrių. Tik stebimų ne iš gamtininko, bet daugiau antropologinės perspektyvos. Bus, žinoma, ir tų filmų, apie kuriuos čia nerašysiu: dalis jų ir taip ras žiūrovą. Klausimas tik, kada tas žiūrovas pasakys „gana“ ir režisieriai turės prisitaikyti prie pasikeitusio skonio. Tikiuosi, jau greitai.                                                                        

Režisierių Audriaus Stonio ir Kristinės Briedės filmas „Laiko tiltai“, skirtas trijų Baltijos šalių poetinės dokumentikos fenomenui, prasideda kaip tik toje vietoje, kur, hipotetiškai svarstant, baigiasi mėgavimasis istorinių ir kultūrinių kontekstų apmąstymu, „kas, kur, kada“ informacija. Jo pradžia ten, kur nebeįtikina kontekstualūs paaiškinimai ir kultūriniai apibrėžimai, o rengiamasi įrėminti padėką talentams, asmenybėms, mokytojams. Pagaliau – prisiminti tiesiog labai gerų dokumentinių filmų bangą.

Šių metų Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“, debiuto konkursinėje programoje įvyko Ernesto Jankausko filmo „Čia buvo Saša“ pasaulinė premjera. Jautrus, bet komiškų situacijų nestokojantis filmas pasakoja apie jauną šeimą, panorusią įsivaikinti mergaitę. Atėjus susitikimo dienai, įsivelia klaida ir jiems pasiūloma praleisti dieną kartu su Saša.  Po premjeros susitikome su filmo režisieriumi Ernestu Jankausku ir filmo pagrindine aktore, prodiusere Gabija Siurbyte pakalbėti apie jų debiutą.          

Didžiausias šio biografinės juostos kūrėjų, o visų pirma, scenarijų rašiusios Liudvikos Pociūnienės nuopelnas, kad buvo išvengta fragmentiškumo ir paviršutiniškumo, būdingo panašaus pobūdžio filmams. Galima tik įsivaizduoti, kiek reikia surinkti medžiagos, kaip į ją įsigilinti, sudėlioti akcentus, kad finale atsirastų vientisas pasakojimas, išlaikantis aiškią dėstymo logiką ir neapsiribojantis sausų faktų rinkiniu. Vaižganto portretas kuriamas itin kruopščiai, atskleidžiant tiek nepaprastai kūrybingos ir laisvos asmenybės klodus, tiek permainingos mūsų istorijos vingius.

Į Juozo Tumo-Vaižganto muziejų Kaune suguža uniformuoti moksleiviai ir sustoja tvarkingai prie narvelio su geltona kanarėle. Kol gidas pasakoja, jog paukštelį augino ir pats Vaižgantas, kitame kambaryje aktorius Ramūnas Cicėnas matuojasi baltą peruką. Dar po kelių minučių pavirsta „žilagalviu jaunuoliu“ (taip kauniečiai vadino kunigą, rašytoją ir visuomenininką) ir entuziastingai pakviečia vaikus asmenukei. Įvyksta susitikimas su praeities asmenybe, kuris laviruoja tarp šiuolaikinės pamokos iš serijos „gyvoji istorija“ ir gimnazistų saviveiklos mokyklos spektaklyje.      

Visas istorijas vienija tai, kad jauni žmonės susigundę galimybe „lengvai“ užsidirbti kelis tūkstančius eurų, yra nubloškiami į kamerą toli nuo namų, kur neretai užsidirbti tenka net čiužinį ir duonos kąsnį. Starkus, kaip gyvenimo matęs ir išmintingas žmogus, nei bando esamus ar buvusius kalinius pateisinti, nei smerkti, ir tai, ko gero, yra stipriausias filmo momentas.    

Kokios bebūtų – studentiškos programos didžiuosiuose lietuvių kino festivaliuose man vis dar įdomios. Net jei filmai silpni ir sunku surasti laiko norint apžiūrėti visas „naujas viltis“ ir profesionalus, visgi kartais pavyksta pastebėti tuos, kurių rimtesnių, didesnių darbų tikėsiesi sulaukti ateityje. Nežinau, ar programos rengėjai tyčia parinko užsienio kolegų filmus taip, kad savi atrodytų geriau, ar tokia ir yra reali situacija, tačiau antrosios (latvių ir estų darbų) „Naujojo Baltijos kino“ programos peržiūra buvo varginanti.         

Ilgai svarsčiau, ką galėčiau pasakyti apie rudenį uostamiestyje vykusį tarptautinį kino festivalį „Go Debut“. Faktas, kad festivalių šiuo metu Lietuvoje yra daug – sunku visur suspėti, viską pamatyti ir tuo labiau viską aprašyti. Taip pat tokioje renginių masėje nelengva ir patiems festivaliams – esant didelei pasiūlai vartotojai pasidaro išrankesni, juos reikia pritraukti, pasiūlyti unikalią patirtį. Kitaip tariant, reikia skirti daug dėmesio mano pastaruoju metu itin pamėgtai sričiai – komunikacijai.

Taigi „Spec. Žvėryne“ Lekavičius nusprendė papasakoti istoriją „apie pirmąjį specialųjį slaptą itin drąsių aštuoniolikmečių būrį, kurio egzistavimas, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, atrodo absoliučiai nutolęs nuo realybės, netgi absurdiškas. Tarsi kompiuterinio žaidimo siužetas.“ Filme režisierius renkasi ne tik 10 deš. kompiuterinių žaidimų animaciją, bet ir mokyklinio rašinėlio struktūrą.

Miglės Satkauskaitės dokumentinis filmas „Išeiti iš namų“ dar kartą priminė, kiek daug lietuviškame kine turime režisierių-stebėtojų ir kiek mažai režisierių-pasakotojų. Debiutantė priklauso pirmiesiems. Filmas prasideda baltu titru, teigiančiu, jog „didžiausia pergalė – išeiti iš namų“ (angliškai – „išeiti iš komforto zonos“). Šie žodžiai priklauso kalnų keliautojui Algimantui Jucevičiui, kurio ekspediciją į Tian Šanio kalnus, alpinisto Gedimino Akstino vardu pavadintą viršūkalnę, ir stebime. 

"Du pasaulius, nors iš pažiūros – labai skirtingus – vieną pasakišką, antrą – net pernelyg realistišką, vienija niūri atmosfera (šaltas koloritas, kompozitoriaus M. Bialobžeskio kurta muzika) ir, svarbiausia, moters vieta istorijoje"("Vyro žudikė. Nekaltoji. Šešėlis"). "Motinos žodžiai „aš tave myliu“ištariami šiai girtai besišlapinant ant grindinio. Čia, matyt, ir įvyksta filmo herojaus vidinis lūžis – tiek metų nenorėtas ir nemylėtas vaikas greta dvasinio ima justi ir fizinį skausmą". ("Šoklys")

Prasidedantis Europos kino forumas „Scanorama“ „Atviros Lietuvos kino istorijos“ programoje  surengs seansą „Tarpukario Lietuva per kino kronikų objektyvą“, kur šalia lietuviškos kino kronikos montažo žiūrovai galės pamatyti ir brolių Motuzų dokumentinį filmą „Laisvoje tėvynėje“. Apie dokumentinio kino užuomazgas tarpukario Lietuvoje - Ievos Šukytės apžvalgoje.

Kodėl eidamas žiūrėti Ramunės Kudzmanaitės dokumentinį filmą „Aš priglaudžiau prie žemės širdį“ apie seseris bajoraites Chodakauskaites, jau iš anksto nuspėjau, kokį pasakojimą pamatysiu. Iš dalies užteko treilerio, kad suprasčiau, jog išvysiu daug nematytos, negirdėtos ir intriguojančios medžiagos apie Sofiją Smetonienę ir Jadvygą Tūbelienę, tačiau papasakotos kažkaip fragmentiškai ir paskubomis. O juk režisierė padarė tokius namų darbus! Tiek archyvų, istorijų, atsiminimų, pakalbintų žmonių, formos ieškojimų.    

Be bandymo užčiuopti bent šiokį tokį scenarijaus rašymo pradžiamokslį, įdomu tai, kad „Lietuviškuose svingeriuose”, kaip ir kituose šalies pramoginiuose filmuose, geriausiai galime matyti posovietinės transformacijos fantazijas apie „vakarietišką“ gyvenimą (bent jau tai, kaip mes jį įsivaizduojame). Tai dažniausiai asocijuojama su finansine gerove, pasinėrimu į jutimus – seksualinį gyvenimą arba bent jau bandymu, susikoncentravimu į save, individualią gerovę bei malonumus.