Juodai baltais tonais, siaurais, klaustrofobiškos būties įspūdį sukuriančiais kadrais nufilmuotas filmas kalba apie neryžtingumą keliais lygmenimis – nuo asmeninių iki valstybiniu lygmeniu lemiamų sprendimų. Tai nėra istorinė pamoka apie Kazio Pakšto iškrėstą idėjinį pokštą – Lietuvą perkelti į Madagaskarą ar kitą laisvą žemę (kaip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti), tai veikiau impresija, įkvėpta pasirinktų laiko aplinkybių. 

„Nukryžiavimo“ siužeto scenografijos filmo kūrėjai atsisako ir, ko gero, teisingai - akivaizdu, kad atkurti džiunglių kapitalizmo laikus pareikalautų pastangų, kita vertus, ne scenovaizdis čia svarbiausia, o atoki ir ties pavojingo intensyvumo kraštine balansuojanti vienakryptės meilės, tiksliau, gyvenimą užtemdančios (o gal kaip tik nušviečiančios?) aistros istorija. 

Trisdešimt laisvės metų tiktų švęsti su trisdešimčia dokumentinių filmų herojų, kurie tebegyvena atminty. 

Žinia apie šiemet (2020 m.) pasirodžiusią knygą apie Šarūną Bartą šiek tiek nustebino. Atrodo, jau tapo įprasta eiti žiūrėti Barto filmų be įvadinių interviu, „nemedžiojant“ tik retsykiais spaudoje girdimų režisieriaus žodžių , o legendomis apipinta režisieriaus asmenybė ir jo „Kinemos“ istorija, žinoma tik iš nuogirdų ir nuotrupų, irgi turėjo savito žavesio. Tačiau kino ir teatro aktorė Gražina Baikštytė nusprendė kitaip. Po ketverių metų darbo atsirado pokalbių knyga „Šarūnas Bartas. Kai gyvenimas tampa kinu“ (leidykla „Sofoklis“, 2020).

Animacinių filmų prodiuserė Agnė Adomėnė 2016 m. kartu su Urte Oettinger ir Johan Oettinger pristatė pirmąjį trumpametražį animacinį filmą „Nuopuolis“ („Ragnarok“). Praėjus 4 metams judvi su Marija Kavtaradze Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“ pristatė pilotinę vystomo animacinio serialo „Pieno baras“ seriją, pasakojančią apie tris draugus – meškiuką Miką, katiną Gabrielių ir voverę Sonatą, kurie laiką po pamokų leidžia Pieno bare.  

Operatoriui Simonui Glinskiui vaidybinis filmas „Nova Lituania“, tyrinėjantis pirmosios šalies Nepriklausomybės kolizijas, brėžiantis jų paraleles su šiandiena, - kaip ir režisieriui Karoliui Kaupiniui – ilgametražis debiutas. Filmo „Nova Lituania“ tarptautinė premjera įvyko pernai Karlovi Varų kino festivalyje, filmas beveik metus keliavo po festivalius, kuriuose žiūrovai, kritikai atkreipė dėmesį į originalų operatoriaus darbą. Laukiame filmo kino teatruose ir kalbiname Simoną Glinskį.

Festivalis išlaiko tradicijas ir pristato lietuviškų trumpametražių filmų premjeras. Pastarieji, šiuo atveju, netgi šiek tiek išlošia – dažniausiai rodomi vieno seanso, ištinkančio ne visada pačiu patogiausiu dirbančiam žmogui metu, šį kartą „trumpukai“ turi potencialo tapti matomesni, nes galima juos įsijungti kada tik norisi, ir ne visus kartu, o dozuoti po truputį. Patogu. 

30 - mečiui – trisdešimtukas įsimintiniausių filmų, įvykių lietuviškame kine. 

„Partizane“ pasakojama apie partizaną Juozą Paliūną – Rytą, kuris tarsi testamentą užrašė „Atiduok Tėvynei, ką privalai“. Faktai pateikiami istorikų lūpomis, jo anūkės ir bendražygių prisiminimais, kuriuos papildo atkuriamosios dokumentikos kadrai bei aktoriaus Pauliaus Markevičiaus skaitomi / vaidinami memuarai. 

Režisieriaus Vytauto Puidoko Amazonės džiunglėse atrasta gydytojo, kunigo, misionieriaus, filantropo Aleksandro Ferdinando Bendoraičio, pagarsėjusio savo kilniais darbais, istorija galėtų lengvai tapti pagrindu keliems filmams – vaidybiniams ir dokumentiniams. Čia persipina istoriniai kataklizmai, žmogiškosios aistros, tapatybės, (neo)kolonializmo ir religijos, valdžios ir kitos temos. Regis, pats režisierius suprato, kad į vieną filmą viso to nesudėsi, todėl „El Padre Medico“ tampa savotišku detektyvu, bandymu iš įvairiausių pasakojimų, tapusių kone legendomis ir mitais, sudėlioti tikruosius Bendoraičio asmenybės pavidalus. 

Prieš du metus vasario 5 d. mirė kino operatorius Audrius Kemežys, vienas talentingiausių, darbščiausių atkurtoje Nepriklausomybėje subrendusios kartos menininkų. Režisierė, operatoriaus bendramokslė, jo bičiulė Giedrė Beinoriūtė rengia knygą, skirtą šiam iškiliam, anksti iš gyvenimo išėjusiam kūrėjui. Publikuojame vieną būsimos knygos tekstą - G. Beinoriūtės pokalbį su Birštono fotografijos būrelio vadovu Povilu Veteriu ir jo žmona Jolanta Veteriene. 

"Trumpi, bet filmai" devizu šiemet tryliktąjį kartą Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis sausio 16-19 d. kvietė žiūrovus apsilankyti kino teatruose. Net po poros savaičių įspūdžiai dar neišgaravę, tad verta prisiminti Lietuvos kūrėjų filmus šiame festivalyje.

Po įdomių ir turtingų 2019-ųjų, šie metai, atrodo, bus ramesni. Lyg koks atoslūgis. Nemažai filmų dar tik baigiami filmuoti, montuoti, vyksta postprodukcijos darbai. Kiti laukia tarptautinių premjerų ir, jau tapo įprasta, Lietuvos kino ekranuose pasirodys tik apsilankę Kanuose (gerai, bent jau Taline). Tačiau tikrai aišku, kad sulauksime dviejų istorinių filmų, galvą aukštyn kels dokumentika ir intriguos debiutai.

Trečiasis ilgametražis Kvedaravičiaus filmas tęsia pirmuosiuose dviejuose („Barzakh“ ir „Mariupolis“) nagrinėtas temas – traumines patirtis ir gyvenimą šalia – šalia karo, smurto ir mirties. Būtent neįsitraukimas, buvimas šalia, vis-dar-ne-čia(angl. not-there-yet) tampa nejaukiais filmo leitmotyvais. Veikėjai tuo pat metu yra atskirti nuo savo praeities ir negali nusikratyti jos šešėlių.

Veržlus, idėjų kupinas operatorius Algimantas Mikutėnas, atrodo, gimė su kamera – nuo 1974-ųjų apie penkiasdešimt filmų nufilmuota. „Tai režisierius mane renkasi“, - sako operatorius, - „o namų darbus visada darau...“ Šįmet A. Mikutėnui  įteiktas pagrindinis Kinematografininkų sąjungos apdovanojimas už geriausią kūrybinį darbą, jis yra tarp dvylikos menininkų, kurie, Vyriausybei patvirtinus, bus apdovanoti Vyriausybės kultūros ir meno premijomis. Operatorių kalbina kino kritikė Auksė Kancerevičiūtė.