Po įdomių ir turtingų 2019-ųjų, šie metai, atrodo, bus ramesni. Lyg koks atoslūgis. Nemažai filmų dar tik baigiami filmuoti, montuoti, vyksta postprodukcijos darbai. Kiti laukia tarptautinių premjerų ir, jau tapo įprasta, Lietuvos kino ekranuose pasirodys tik apsilankę Kanuose (gerai, bent jau Taline). Tačiau tikrai aišku, kad sulauksime dviejų istorinių filmų, galvą aukštyn kels dokumentika ir intriguos debiutai.

Trečiasis ilgametražis Kvedaravičiaus filmas tęsia pirmuosiuose dviejuose („Barzakh“ ir „Mariupolis“) nagrinėtas temas – traumines patirtis ir gyvenimą šalia – šalia karo, smurto ir mirties. Būtent neįsitraukimas, buvimas šalia, vis-dar-ne-čia(angl. not-there-yet) tampa nejaukiais filmo leitmotyvais. Veikėjai tuo pat metu yra atskirti nuo savo praeities ir negali nusikratyti jos šešėlių.

Veržlus, idėjų kupinas operatorius Algimantas Mikutėnas, atrodo, gimė su kamera – nuo 1974-ųjų apie penkiasdešimt filmų nufilmuota. „Tai režisierius mane renkasi“, - sako operatorius, - „o namų darbus visada darau...“ Šįmet A. Mikutėnui  įteiktas pagrindinis Kinematografininkų sąjungos apdovanojimas už geriausią kūrybinį darbą, jis yra tarp dvylikos menininkų, kurie, Vyriausybei patvirtinus, bus apdovanoti Vyriausybės kultūros ir meno premijomis. Operatorių kalbina kino kritikė Auksė Kancerevičiūtė.

Daugelio Šarūno Barto filmų veikėjai – pralaimėtojai ir atskirtieji, egzistuojantys pasaulyje, kurio niekada nepakeis (bet ir jiems patiems pasikeisti nelemta), bėgantys per kriminalinę Europą ar karo nustekentą Ukrainą. Ir turbūt visi jie puikiai būtų pritapę (tiksliau – nepritapę) okupuotos Lietuvos pokario kaime. Bent jau toje versijoje, kur herojiškų vizijų ir patriotiškų šūkių vietą užima mažos mažų žmonių istorijos. Nes Bartui labiau už viską filmuose rūpi ribinėse situacijose (savo gyvenimo ar aplinkybių, o gal ir abiejų kartu) atsidūręs žmogus. 

Du tekstai apie režisierės Marijos Stonytės trumpametražį dokumentinį filmą „Vienas gyvenimas“, kurio tarptautinė premjera įvyko Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalyje, o nacionalinė premjera buvo surengta Europos šalių filmų forumo „Scanorama“ konkursinėje programoje „Naujasis Baltijos šalių kinas“. Tekstų autorės – LMTA Scenos menų ir kino istorijos ir kritikos bakalauro studentės Viktorija Sinicyna ir Aistė Šivytė.

Pagrindinė filmo mintis ir humoras kyla iš kontrastų. „Šaukštas“ yra traktatas apie vienkartinių daiktų vaidmenį šiuolaikinėje kultūroje ir ekonomikoje. Į tik kartą panaudojamų nereikšmingų daiktų gamybą yra investuojama paradoksaliai daug - kad kas nors parke galėtų suvalgyti savo pietų dėžutę, dėl vieno plastikinio šaukšto vyksta neįtikėtino ilgio ir sudėtingumo veiksmų grandinė, nusidriekianti per pusę Žemės rutulio. 

Atkaklus ir ilgametis režisieriaus Vytauto V. Landsbergio darbas ieškant dar gyvų liudininkų ir išsaugant partizanų istorijas žinomas – jis sukūrė dokumentinius filmus „Baladė apie Daumantą“, „Partizano žmona“, „Trispalvis“, tad jo apsisprendimas imtis Adolfo Ramanausko - Vanago temos natūralus, suprantamas. Šių metų „Scanoramos“ festivalyje pristatytas dokumentinis filmas „Vanago portretas“ – pirmasis bandymas į kino ekraną perkelti šio partizanų vado istoriją.

Tai tik keletas gijų, iš kurių Aloyzas Jančoras dėlioja kūrybingų brolių, režisieriaus ir dailininko, gyvenimo vaizdą. Brolių, kurie vienas kitam daug reiškė: paauglys Algimantas ne tik padėjo tėvams auginti gerokai jaunesnį Audrių, bet ir filmavo jį savo pirmuose mėgėjiškuose filmuose, jais laimėdavo prizus įvairiuose festivaliuose. „Noriu būti genijum“ – taip vadinasi vienas iš Algimanto Puipos filmukų, kuriame vaidino Audrius. Tai brolių gyvenimo faktas, jų abiejų anksti prasidėjusios ir nenutrūkstančios meninės kūrybos ženklas, įpintas į „Tulpių lauko“ audinį. Ankstyvas pažadas veikė!

Abiejuose filmuose Gelažiūtė renkasi filmuoti procesą, kurio galutinio rezultato nežino nei ji, nei, regis, jos herojai. Pirmojo filmo herojai – tai teatro magija apsikrėtęs Deminas bei jo „įkaitai” – brolis Patrikas ir pusbrolis Robertas. „Neregėtos Europos” – dvi geriausios draugės Irma ir Žydrūnė bei šios vyras Algirdas. Pirmųjų santykiai skleidėsi teatro dežutėje, pastarųjų – kelionės po Vidurio Europą ir Rumuniją metu, daugiausia laiko praleidžiant taip pat gana uždaroje erdvėje – kemperyje. 

Netrukus Europos šalių kino forume „Scanorama“ įvyks antrojo Akvilės Gelažiūtės dokumentinio filmo „Neregėta Europa“ premjera. Regos negalią turinti Irma ir jos geriausia draugė silpnaregė Žydrūnė kartu gyvena daugiau nei dešimt metų. Žydrūnei ištekėjus, jos naujasis vyras, Irma ir keli jų draugai išsiruošia į kelionę ant ratų po Vidurio Europą. Apie tragikomišką kelio filmą kalbamės su režisiere Akvile Gelažiūte.

Nereikia pamiršti, jog „Nematoma“ – tik antras Igno Jonyno bei Kristupo Saboliaus dueto darbas kine. Vadinasi, jie tik formuoja savo braižą ir gali drąsiai netilpti į savo pačių pasistatytus rėmus. Ką šiomis abstrakčiomis formuluotėmis bandau pasakyti? Kad iš tiesų mums niekas nieko lyg ir nežadėjo, patys užsimanėm, kontekstas sukonstravo tam tikrus norus. O kūrėjai žaidžia savo žaidimą, kuriame galima pamatyti visai įdomių dalykų. 

Šis filmas yra lyg senas žmogus - jis turi, ką papasakoti, išgyveno daug patirčių, jo nuoseklaus pasakojimo ritmas lėtas, trūkčioja, jis vis kartoja ką sakęs, kalbėjimas senoviškas. Jis niekur neskuba, nes geriau už didžiąją daugumą savo žiūrovų pernelyg gerai žino, kur nuskubės.

Kristupas Sabolius (scenaristas) ir Ignas Jonynas (scenaristas ir režisierius), be abejo, - ambicingi kūrėjai. Debiutinis jų filmas „Lošėjas” (2013) kalbėjo apie individo, kuriam ribinės išgyvenimo situacijos tapo norma, situaciją posovietinio neoliberalizmo džiunglėse. Su „Nematoma”, regis, jie nusprendė „kapstyti” dar giliau ir neria į žmogiškosios prigimties slėpinius, bando diagnozuoti šiuolaikinio pasaulio būseną, pasitelkdami visą Vakarų kultūros arsenalą – nuo graikų tragedijų iki krikščionybės, o kur dar sinefilinės užuominos. 

Netiesa, kad mizantropai nemėgsta žmonių. Kai ekrane matai Antano Mockaus mamą skulptorę Nijolę Šivickas, supranti – žmonių mizantropai vengia, nes labiau negu kiti rūpinasi, su kuo bendrauja ir prie ko šiame pasaulyje prisiliečia. 

Lietuvių vaidybiniame kine vis dažniau bandoma rekonstruoti neseną praeitį, atsigręžti į pirmuosius Nepriklausomybės metus. Tai tikriausiai dėsninga, juk pastaraisiais metais debiutuoja režisieriai, kurie augo ir brendo tuo chaotišku permainų laikotarpiu, kuris (drįstu manyti) stipriai įsirėžė jų atmintin.