Šarūnas Bartas priklauso kino mąstytojų, o ne pasakotojų tipui, jo filmuose išgirstame daugiau tylos, nei istorijų, filmus veikiau pajaučiame nei suprantame. Todėl atėjus laikui įvertinti naują jo filmą, svarbiau leistis ne į išpildymo subtilybes, aiškius trūkumus, o kalbėti plačiau apie jame nagrinėjamas problemas ir režisieriaus žvilgsnį į visas jas apjungiančią, pagrindinę - karo temą.      

Rytas Kanuose, kino teatras „Théâtre Croisette“. Į peržiūrą renkasi žurnalistai. Matau lietuvius. Šalia girdžiu rusų kalbą. Daug prancūzų. Už manęs iki pat filmo pabaigos muistosi ispanas (meksikietis, kolumbietis, čilietis?). Pirmose eilėse susėda pulkas paauglių lyg iš Laurent’o Cantet „Klasės“. Juos tuoj pat šypsodamasis nuramina „Dviejų režisierių savaitės“ programos direktorius Edouard’as Waintrop. Prasideda filmas, išeidinėja žmonės. Likusieji po filmo užduoda klausimų, kurie nemaniau, kad kada nors nuskambės Barto kontekste: karinis konfliktas, Ukrainos krizė.

Zauerveinas buvo svarbi XIX a. pabaigos Mažosios Lietuvos visuomenės figūra, kurios nuopelnai kur kas didesni ir svarbesni nei surašiau. Jų neišsemia ir filmas. Tiesa, dalį faktų kūrėjai tvarkingai pamini ir užtvirtina. Tačiau matydami, kad ši sausa faktų malka nedegs, kūrėjai pamėtėja meilės istoriją – tarp Jurgio Zauerveino ir princesės Elizabetos, kuri vėliau tapo Rumunijos karaliene. Apie judviejų draugiškus ryšius, kaip premjeros metu sakė režisierė, žinoma iš susirašinėjimo laiškų.      

Šiandien vis dažniau keliaujame apsistodami ne bedvasiuose viešbučiuose, bet išnuomotuose nepažįstamų žmonių namuose, ne tik todėl, kad tai suteikia daugiau vietos autentikos, bet dėl to, kad „apgyventa“ vieta mums patiems įduoda naujos, netikėtos autentikos, o tiksliau —  trumpam leidžia įsijausti į kitą vaidmenį arba kitą tapatybę. Apie šios pagundos teikiamus malonumus ir pavojus kalba ir debiutuojančio režisieriaus iš Estijos Vallo Toomla filmas „Apsimetėliai“ (Pretenders).

Atrodo, „Apsimetėlių“ kūrėjams  žanras, kad ir atviros struktūros,  ambicijos sukurti dviprasmišką „cool“ filmą pakiša koją. Filmas tiesiog tampa klišių, laiko ir kitų autorių  patikrintų schemų bei priemonių rinkiniu. O dėl akivaizdžiai šlubuojančio scenarijaus, nesėkmingai kuriamos dramaturginės ir psichologinės veiksmo įtampos, „Apsimetėlių“ kūrėjams belieka koncentruotis į stilių ir, kaip sakoma, lieka forma be turinio.

Taip, yra tokia moteris. Taip, ji lietuvė. Taip, jau trisdešimt metų vienui viena gyvena Tian Šanio kalnuose. Taip, tyrinėja ledyną. Ne, nuvykti pas ją su kino kamera beveik neįmanoma: dėl blogų oro sąlygų krenta net sraigtasparniai, o iki glaciologijos stoties, kur moteris dirba ir gyvena, pėsčiomis tektų kopti 7 valandas. Kaip prasitarė režisierius – jam to ir tereikėjo. Kad kas nors pasakytų, jog sukurti filmą apie šią mokslininkę neįmanoma.

Ir ne apie mokslinius pasiekimus, ir ne apie vienatvę šis filmas. Ir ne apie kalnų peizažų grožį. Galbūt apie prigimtį. Ir apie tai, kad ji ne visada šaukia į rojų, bet harmonija su savimi ir su aplinka svarbiau. Galbūt šitas kinas – meditacija apie slaptą ir neretą svajonę gyventi beribėje erdvėje ir begalinėje tyloje, per šviesmečius nuo žmonijos su visais reikalais... 

Lietuvių kino festivaliuose pristatomi lietuvių režisierių trumpo metro filmai tampa nebeatsiejama festivalių dalimi. Su laiku imi laukti, kol du, tris ar daugiau kartų matomi režisieriai išnirs į paviršių su ilgametražiais filmais. Vieniems „trumpieji“ – solidus atspirties taškas, kitiems – žaidimų aikštelė įgūdžiams lavinti. Bet net ir tai daugeliu atveju jau geriau nei nieko. Nors ir norėtųsi įžvelgti bendras bangas, vis dar atrodo „pritempta“ ieškoti siejančių tendencijų. Kūrėjai – skirtingi, kaip ir jų kalba, filmai, pasirinkimai. Visgi jei reikėtų sugalvoti bendrą temą – šiais metais ji, matyt, būtų susitaikymas. Su mirtimi, savimi ar su kitu.      

Vieną kartą tai turėjo atsitikti: Valdas Isoda, kuris gyvena kinu, kurį pažįsta visi, nors kiek susijęs su kinu, kuris rūpinasi, kad visi kuo daugiau žinotų apie kiną – toks žmogus turėjo atsidurti kine. Sako, daug kam buvo kilusi tokia idėja, bet vienintelis Rimantas Oičenka idėją pavertė filmu, kurį pavadino „Holivudas pasiūlė per mažai“ (scenarijaus bendraautorius ir antras operatorius Romanas Muravjovas).

Abejingumas labiausiai pažeidžiamiems gyventojamas, bet kokius kritikos balsus nurašant raudonojo socializmo sentimentams ar kitokiems „baubams“, tapo nepriklausomos Lietuvos kasdienybe. Ne vieno politiko retorika neturi jokio sąlyčio su tikrove. Regis, laukinio kapitalizmo ir kitos posocializmo šmėklos, naivūs (neo)liberalizmo idealai vis dar neapleido jaunos valstybės.Toks neretai abejingas, autistiškas ir savaip eskapistinis ilgą laiką buvo ir autorinis lietuvių kinas, tuo tarpu vadinamasis komercinis kinas rūpinasi paralelinės, lyg iš reklamos nusileidusios, plastikinės tikrovės kūrimu. A. Blaževičiaus „Šventasis“ rodo, kad situacija keičiasi.          

„Šventasis“ – debiutinis ilgametražis Andriaus Blaževičiaus filmas. Tapęs tuo retu net ir platesniame kino kontekste atveju, kai debiutas nereikalauja jokių nuolaidų. Jokių „kaip debiutantui“, arba dar blogiau - „kaip lietuviškam neblogai“. Tai tiesiog profesionalus filmas. Nuo režisūros ir dialogų, iki atkurtos „krizinės“ atmosferos aprangos, buities ir puikiai blogos muzikos. Ne be scenarijaus bendraautorių Marijos ir Teklės Kavtaradzių pagalbos, kurių pavardės vis išnyra tarp lietuviškų trumpametražių filmų autorių. Tai puiki kūrėjų karta, ir lietuvių kinas gyvens tol, kol kitoje „Alėjų“ pusėje šmėžuos „Šventieji“.

K. Kaupinis „Budėjime“ plėtoja jau savo pirmajame trumpametražiame vaidybiniame filme „Triukšmadarys“ nuskambėjusią temą apie kartais iš pirmo žvilgsnio nelabai adekvatų žmogaus elgesį kritinėse situacijose.

Praėjusią savaitę Vilniuje įvyko Latvijos ir Lietuvos kinematografininkų bendros gamybos filmo „Pelenų sanatorija“ („Pelnu sanatorija“), premjera. Tai garsaus latvių dokumentinio kino režisieriaus Dāvio Sīmanio debiutas vaidybiniame kine. Filmas pasakoja apie vokiečių karo mediką Ulrichą pasiųstą įvertinti padėtį nuošalioje psichiatrinėje ligoninėje. Vietoje, kuri labiau primena merdinčią prieglaudą psichologiškai traumuotiems kariams, jo pastangos kažką keisti atrodo beviltiškos.

Pusė vardijamų klaidų neišskiria „Emilijos“ iš kitų lietuviškų filmų, visa tai tėra dar vienas anturažas, kuris vis dėlto nėra esminis, tik iš kūrinio atimantis galimybę būti emociškai ir kartais racionaliai įtikinamu. Kur kas svarbesnis yra turinys ir filmo ištarmė, ir čia kaip tik formos riktai verčia suabejoti, ar pats režisierius tikrai tvirtai matė, ką jie su scenaristu Jonu Baniu užkabino.            

Įveiktos visos kliūtys ir štai prieš mūsų akis - dar vienas Lietuvai reikšmingas filmas-įvykis, patriotinis aktas, turintis įkvėpti visus, pamiršusius tikrąsias vertybes, idealus, sąžinę, bijančius prarasti savo suskilusią geldą, kitaip sakant, budinantis tautą. Ir tikiu, tai tik įžanga į 2018-ųjų ceremonijas, monumentus ir sublimuotas giesmes lazerių šou fone. (Dėl "viso pikto" perspėjame: recenzijoje iš dalies atskleidžiamas siužetas - red.past.)