Netrukus Europos šalių kino forume „Scanorama“ įvyks antrojo Akvilės Gelažiūtės dokumentinio filmo „Neregėta Europa“ premjera. Regos negalią turinti Irma ir jos geriausia draugė silpnaregė Žydrūnė kartu gyvena daugiau nei dešimt metų. Žydrūnei ištekėjus, jos naujasis vyras, Irma ir keli jų draugai išsiruošia į kelionę ant ratų po Vidurio Europą. Apie tragikomišką kelio filmą kalbamės su režisiere Akvile Gelažiūte.

Nereikia pamiršti, jog „Nematoma“ – tik antras Igno Jonyno bei Kristupo Saboliaus dueto darbas kine. Vadinasi, jie tik formuoja savo braižą ir gali drąsiai netilpti į savo pačių pasistatytus rėmus. Ką šiomis abstrakčiomis formuluotėmis bandau pasakyti? Kad iš tiesų mums niekas nieko lyg ir nežadėjo, patys užsimanėm, kontekstas sukonstravo tam tikrus norus. O kūrėjai žaidžia savo žaidimą, kuriame galima pamatyti visai įdomių dalykų. 

Šis filmas yra lyg senas žmogus - jis turi, ką papasakoti, išgyveno daug patirčių, jo nuoseklaus pasakojimo ritmas lėtas, trūkčioja, jis vis kartoja ką sakęs, kalbėjimas senoviškas. Jis niekur neskuba, nes geriau už didžiąją daugumą savo žiūrovų pernelyg gerai žino, kur nuskubės.

Kristupas Sabolius (scenaristas) ir Ignas Jonynas (scenaristas ir režisierius), be abejo, - ambicingi kūrėjai. Debiutinis jų filmas „Lošėjas” (2013) kalbėjo apie individo, kuriam ribinės išgyvenimo situacijos tapo norma, situaciją posovietinio neoliberalizmo džiunglėse. Su „Nematoma”, regis, jie nusprendė „kapstyti” dar giliau ir neria į žmogiškosios prigimties slėpinius, bando diagnozuoti šiuolaikinio pasaulio būseną, pasitelkdami visą Vakarų kultūros arsenalą – nuo graikų tragedijų iki krikščionybės, o kur dar sinefilinės užuominos. 

Netiesa, kad mizantropai nemėgsta žmonių. Kai ekrane matai Antano Mockaus mamą skulptorę Nijolę Šivickas, supranti – žmonių mizantropai vengia, nes labiau negu kiti rūpinasi, su kuo bendrauja ir prie ko šiame pasaulyje prisiliečia. 

Lietuvių vaidybiniame kine vis dažniau bandoma rekonstruoti neseną praeitį, atsigręžti į pirmuosius Nepriklausomybės metus. Tai tikriausiai dėsninga, juk pastaraisiais metais debiutuoja režisieriai, kurie augo ir brendo tuo chaotišku permainų laikotarpiu, kuris (drįstu manyti) stipriai įsirėžė jų atmintin. 

„Jau taip juodai viską parodėt! Taigi Nepriklausomybė, visa tauta pakilime buvo!“ – po filmo peržiūros pastabą „Gimtinės“ režisieriui Tomui Vengriui išsako senyvo amžiaus dama. Režisierius atsako, kad „galėjo būti ir juodžiau“, o man mintyse belieka šyptelėti pagalvojus, kas vyktų mūsų viešojoje erdvėje, jei visos nepapasakotos broliško peilių smaigstymo nugaron čempionato istorijos motyvu „tam miškiuką, tam dvariuką, o tam ir neliko“ patektų į piktesnio režisieriaus rankas. 

Režisierius Ignas Jonynas pirmą vaidybinį filmą „Lošėjas“ pristatė 2013 metais ir tapo pirmuoju kino režisieriumi iš Baltijos šalių, atrinktų dalyvauti San Sebastiano kino festivalyje. Po šešerių metų pertraukos tame pačiame festivalyje antrasis jo filmas „Nematoma“ dalyvaus konkursinėje programoje „New Directors“, o Lietuvos kino teatrus pasieks rugsėjo 20-ąją. 

"Ir vis dėlto tai – ne vien nišinis pasakojimas apie situacijas, kurias patiria norintieji įsivaikinti, ir dilemas, su kuriomis jie susiduria – stebint filmo veikėją Jurgą save ekrane pavyks pamatyti ir tiems, kurie su pagrindiniu filmo motyvu galbūt niekada neturės nieko bendro", - rašo kritikė Elena Jasiūnaitė apie Ernesto Jankausko filmą "Čia buvo Saša", rodomą kino teatrų ekranuose. Neringoje pažūrėti filmą siūlo Juodkrantėje prasidedančio festivalio "Baltijos banga" rengėjai - filmas rodomas rugpjūčio 25 d. 20 val. L. Rėzos kultūros centro salėje.

Rugpjūčio 25–29 dienomis Juodkrantėje vyksiančiame Lietuvos kinematografininkų sąjungos 11-ame kino festivalyje „Baltijos banga“, trumpametražių filmų programoje įvyks režisierės Elenos Kairytės dokumentinio filmo „Mudu abudu“ premjera. Filmas, pasakojantis apie du menininkus, atskleidžia tai, kas režisierei šiuo metu aktualu - tikrumas, laiko kaita ir metuose slypinti patirtis.

Rugpjūčio 25–29 d. vyksiančiame 11-ajame kino festivalyje „Baltijos banga“ Juodkrantėje, kurį rengia Lietuvos Kinematografininkų sąjunga, pirmąkart bus rodoma Estijos, Latvijos ir Lietuvos trumpametražių filmų programa. Tarp programos filmų - režisierės Gabrielės Urbonaitės vaidybinio filmo „Paskutinis skambutis“ nacionalinė premjera. Filmo pasaulinė premjera įvyko Santa Barbaros tarptautiniame kino festivalyje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Vos 20-ies Gabrielė buvo apdovanota „Sidabrine gerve“ už pirmąjį savo vaidybinį filmą „Plaukikė“ (2013), o šiuo metu studijuodama Niujorke Kolumbijos universitete režisierė ruošiasi pirmojo ilgametražio filmo kūrimui. 

Kino kritikė Ilona Vitkauskaitė - apie Rusijos ir Lietuvos kinematografininkų bendros gamybos filmą, režisierės Natalijos Meščianinovos "Pasaulio šerdį": "Meščianinova, išlaikydama savo ištreniruotą ir akylą dokumentininkės akį, supranta, kad vien tik realizmo neužteks. Dėl to filmą prisodrina poetinių simbolių ir laviruoja ties magiškojo realizmo riba. Nors, žinoma, režisierės, kaip dokumentininkės patirtis, jaučiama visuose filmo lygiuose – nuo „drebančios“ kameros (operatorius Jevgenijus Cvetkovas) iki subtiliai niuansuotos personažų psichologijos".

“Broniau! Aura!” - filmas prasideda aktoriui Aleksui Kazanavičiui šaukiant šiuos paukščių vardus ir tai bus vieninteliai žodžiai ištarti per visą filmą.  Žiūrovas klausys ir stebės, kaip kinta aktoriaus tonas kviečiant juos arčiau ar šaukiant judviejų vardus miške - kad grįžtų.(...) Įdomu matyti žinomus Lietuvos aktorius dokumentiniame filme. Lyg pasąmoningai sieki aktorių talpinti į vaidybinio filmo rėmus. Kol galiausiai supranti, jog aktoriai  nieko nebando įrodyti ar suvaidinti - jie paprasčiausiai mėgaujasi vasara, vienas kitu ir paukščių draugija.   

Rytoj, ketvirtadienį, gegužės 2 d. 18 val. Lietuvos kinematografininkų sąjungos atvirame nemokamame Kino klubo seanse įvyks dokumentinio filmo “Vulkanovka. Po Didžiojo kino” peržiūra ir susitikimas su režisiere Giedre Beinoriūte (prasideda Kino klubo ciklas “Moters erdvė. Vaizdai ir ištarmės”). Ta proga perpublikuojame šviesaus atminimo Sauliaus Macaičio recenziją, parašytą tinklalapiui LFC.LT ir paskelbtą jau kitą dieną po premjeros, 2005 m. balandžio 13 d. Ir filmas, ir recenzija - iš kito laiko...              

Pagaliau sulaukėme filmo, kuriame liūdesys ir juokas yra tarpusavio harmonijoje, o dialogai – žaismingi, charakteringi ir toli gražu ne perdėtai poetiški, bet skambantys realistiškai. Kaip britai pasakytų – witty (lietuviškieji sąmojingas ar šmaikštus atrodo pernelyg siauros reikšmės). Kažkas naujo, nematyto ir galiausiai teikiančio viltį. Toliau skaitysiančius ir filmo dar nemačiusius įspėju – nebeskaitykite, nes galite prarasti nemažą dalį žiūrėjimo malonumo. Užteks žinoti, kad pamatyti filmą verta – kategorija „kaip lietuviškas, tai neblogas“ čia negalioja.