Prasidedantis Europos kino forumas „Scanorama“ „Atviros Lietuvos kino istorijos“ programoje  surengs seansą „Tarpukario Lietuva per kino kronikų objektyvą“, kur šalia lietuviškos kino kronikos montažo žiūrovai galės pamatyti ir brolių Motuzų dokumentinį filmą „Laisvoje tėvynėje“. Apie dokumentinio kino užuomazgas tarpukario Lietuvoje - Ievos Šukytės apžvalgoje.

Kodėl eidamas žiūrėti Ramunės Kudzmanaitės dokumentinį filmą „Aš priglaudžiau prie žemės širdį“ apie seseris bajoraites Chodakauskaites, jau iš anksto nuspėjau, kokį pasakojimą pamatysiu. Iš dalies užteko treilerio, kad suprasčiau, jog išvysiu daug nematytos, negirdėtos ir intriguojančios medžiagos apie Sofiją Smetonienę ir Jadvygą Tūbelienę, tačiau papasakotos kažkaip fragmentiškai ir paskubomis. O juk režisierė padarė tokius namų darbus! Tiek archyvų, istorijų, atsiminimų, pakalbintų žmonių, formos ieškojimų.    

Be bandymo užčiuopti bent šiokį tokį scenarijaus rašymo pradžiamokslį, įdomu tai, kad „Lietuviškuose svingeriuose”, kaip ir kituose šalies pramoginiuose filmuose, geriausiai galime matyti posovietinės transformacijos fantazijas apie „vakarietišką“ gyvenimą (bent jau tai, kaip mes jį įsivaizduojame). Tai dažniausiai asocijuojama su finansine gerove, pasinėrimu į jutimus – seksualinį gyvenimą arba bent jau bandymu, susikoncentravimu į save, individualią gerovę bei malonumus.

Po savaitės, spalio 29 d. prasidės 61-asis Tarptautinis Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalis DOK Leipzig. Speciali festivalio programa "COUNTRY FOCUS LITHUANIA: CHALLENGES OF (IN)DEPENDENCE" skirta lietuviškam dokumentiniam kinui. Jos kuratorius - režisierius Audrius Stonys. Publikuojame A. Stonio tekstą, Leipcigo publikai pristatantį lietuviškos dokumentikos raidą.  

Įdomus ir sprendimas sukurti dvi skirtingas filmo versijas. Teisingiau, įgarsinimo versijas – anglišką su lietuviškais subtitrais bei dubliuotą lietuviškai. Žiūrėjau subtitruotą versiją – tam tikra prasme keista, kai lietuviai su lietuviais bendrauja angliškai ir galiausiai visi taisyklinga lietuviška tartimi pradeda giedoti Lietuvos himną, ar nesusikalba su NKDV‘istais, kai šie kartais lyg irgi bando kalbėti angliškai. Reikėjo eiti į lietuviškai dubliuotą versiją.      

Vasaros pabaigoje, festivalio „Baltijos banga“ metu susėdome pasikalbėti apie savą dokumentinį kiną su Nidos publikai filmus pristačiusiais, festivalio renginiuose dalyvavusiais  režisieriais Giedre Beinoriūte, Giedre Žickyte, Arūnu Mateliu, Audriumi Stoniu, Mindaugu Survila. Sutarėme – pokalbis bus neformalus, neįpareigojantis išvadoms, formulėms, tiesoms. Tik girdint ir retsykiais į pokalbį įsiterpiant kolegoms klausėme, svarstėme, juokavome. Siūlome keletą pokalbio Nidos festivalyje fragmentų.                        

Meno kūriniuose galima kitaip išgyventi laiką – žinoti praeitį ir ateitį, matyti tuo pačiu metu skirtingose vietose vykstančius įvykius, būti pranašesniam už čia ir dabar esančius veikėjus. Režisierės Giedrės Beinoriūtės filmas „Kvėpavimas į marmurą“ prasideda tragišku įvykiu, nuo kurio laikas chronologiškai į priekį pajuda tik antroje filmo dalyje. Pirmojoje ketveriais metais grįžtama į praeitį. Laiko nenuoseklumas filme kuria įtampą, o nuojauta ir likimas tampa apčiuopiami.

Agnės Marcinkevičiūtės užsispyrimas – ištraukti į dienos šviesą netgi tuos, kurie su likusia visuomenės dalimi kalba savo darbais, o ne žodžiais, ir be reikalo viešumoje nesiafišuoja, yra pagirtinas. Nes išties, intensyvėjant informaciniam triukšmui ir plečiantis įvaizdžių formavimo, savireklamos burbului, nesuvaidintų emocijų ir nesumeluoto gyvenimo pasiilgsti kaip tyro oro gurkšnio. Kaip retorinis klausimas - pasvarstymas skambantis filmo „Iš kur tas švytėjimas“ pavadinimas irgi yra užuomina į kažko – tyro ir šviesaus paieškas. Pirmieji filmo epizodai kiek apgaulingi.

Atrandama teritorija dažnai nulemia ir atsirandantį filmą. Jo istoriją, stilistiką, spalvas, nuotaiką, atmosferą. Dažnai vieta, kurioje filmuojamas filmas, labai stipriai ir neatsiejamai susijusi su tuo, apie ką ir kodėl yra vienas ar kitas filmas. „Jei nebūtų išsaugotos Kauno moderniosios architektūros, gal nebūtų ir šio filmo“, -- sako kino režisierius Karolis Kaupinis apie savo naujausią darbą „Nova Lituania“. Šis filmas yra vienas iš Lietuvos valstybės šimtmečiui skirtų kino projektų ir režisieriaus debiutinė ilgo metražo vaidybinė juosta.

Jis gali padaryti taip, kad Latvijoje atsirastų Paryžius ir Berlynas. Sugalvoja, kaip atrodys viduramžių pilis.Jo galvoje kartais skraido užsienietiški vampyrai, o kartais iš miškų glūdumos nusileidžia lietuviški jausmai. Kino ir kino dekoracijų dailininkas Algirdas Garbačiauskas rugsėjo 24-ąją grįš į praeitį: "Kvėpavimo į marmurą” premjera primins, kas vyko šio filmo kino aikštelėje.                      

Šiandien Nidos gyventojai ir svečiai susipažins su režisierės Inesos Kurklietytės naujausio filmo „Piplytės gražuolės“ personažėmis. Keturių nelengvo likimo seserų mintys, dainos ir nutylėjimai rugpjūčio 29 d. uždarys 10-ąjį kino festivalį „Baltijos banga“, skirtą Lietuvos, Latvijos, Estijos šiuolaikinio kino apžvalgai. Pirmąkart šiame festivalyje buvo surengtos kelios lietuviškų filmų premjeros, tarp jų - ir šio I. Kurklietytės trumpametražio filmo. Paprašėme papasakoti režisierės filmo atsiradimo istoriją.        

Naujo dokumentinio režisierės Agnės Marcinkevičiūtės filmo „Iš kur tas švytėjimas“ herojai - garsių menininkų Saukų šeima, o filmo epicentras - tapytoja Nomeda Saukienė.  Netrukus menininkės kino portretą žiūrovai galės pamatyti kino festivalyje “Baltijos banga”, Nidoje. Su režisiere Agne Marcinkevičiūte kalbamės apie filmo “Iš kur tas švytėjimas” atsiradimą.    

„Pasakojimo formos pasirinkimas didžia dalimi priklauso nuo to, kuo pilniau ji atskleis idėją žiūrovams,“ - sako režisierius Andrius Lekavičius. 2012 - aisiais jis susipažino su Cross ir Trans media galimybėmis netradiciniais būdais pasakoti istorijas. „Svarbiausia - tu gali būti aktyvus istorijos dalyvis”, - sako interaktyvių projektų „Laisvės kodas 13“, „Nupučiama siena“ autorius A. Lekavičius. “Nupučiamą sieną” jis pirmąkart pristatys kino festivalio “Baltijos banga” publikai Nidoje, rugpjūčio 24 d.                    

Susitikimai su žiūrovais padeda sužinoti, apie ką tavo filmas“, – sako režisierė Giedrė Beinoriūtė. Jos naujas pilnametražis vaidybinis filmas „Kvėpavimas į marmurą“ pradėjo savo tarptautines keliones liepos mėnesį Tarptautiniame Karlovi Varų kino festivalyje, o Lietuvoje vieni pirmųjų filmą pamatys Nidoje vykstančio festivalio „Baltijos banga“ publika. Festivalio atidarymo vakare jį žiūrovams pristatys režisierė Giedrė Beinoriūtė ir prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė. Rudenį „Kvėpavimas į marmurą“ pasirodys Lietuvos kino teatrų ekranuose. Apie naują filmą - pokalbis su režisiere.     

Pristatydama vieną labiausiai žiūrovų pamėgtų šiųmetinių dokumentinių filmų “100 metų kartu” režisierė Edita Kabaraitė sako: “Tai filmas apie mus visus.Tikros meilės, šviesos, tikėjimo ir pažinimo kelias. Kiekvienas mes renkamės kaip gyventi. O gal net ir kiek gyventi.” Filmas “100 metų kartu” tarptautiniame Vilniaus festivalyje “Kino pavasaris” pelnė žiūroviškiausio filmo titulą. Režisierės susitikimai su žiūrovais tęsiasi -  šį filmą ji pristatys ir rugpjūčio mėnesį Nidoje, festivalio “Baltijos banga” publikai.