Operatoriui Simonui Glinskiui vaidybinis filmas „Nova Lituania“, tyrinėjantis pirmosios šalies Nepriklausomybės kolizijas, brėžiantis jų paraleles su šiandiena, - kaip ir režisieriui Karoliui Kaupiniui – ilgametražis debiutas. Filmo „Nova Lituania“ tarptautinė premjera įvyko pernai Karlovi Varų kino festivalyje, filmas beveik metus keliavo po festivalius, kuriuose žiūrovai, kritikai atkreipė dėmesį į originalų operatoriaus darbą. Laukiame filmo kino teatruose ir kalbiname Simoną Glinskį.

Festivalis išlaiko tradicijas ir pristato lietuviškų trumpametražių filmų premjeras. Pastarieji, šiuo atveju, netgi šiek tiek išlošia – dažniausiai rodomi vieno seanso, ištinkančio ne visada pačiu patogiausiu dirbančiam žmogui metu, šį kartą „trumpukai“ turi potencialo tapti matomesni, nes galima juos įsijungti kada tik norisi, ir ne visus kartu, o dozuoti po truputį. Patogu. 

30 - mečiui – trisdešimtukas įsimintiniausių filmų, įvykių lietuviškame kine. 

„Partizane“ pasakojama apie partizaną Juozą Paliūną – Rytą, kuris tarsi testamentą užrašė „Atiduok Tėvynei, ką privalai“. Faktai pateikiami istorikų lūpomis, jo anūkės ir bendražygių prisiminimais, kuriuos papildo atkuriamosios dokumentikos kadrai bei aktoriaus Pauliaus Markevičiaus skaitomi / vaidinami memuarai. 

Režisieriaus Vytauto Puidoko Amazonės džiunglėse atrasta gydytojo, kunigo, misionieriaus, filantropo Aleksandro Ferdinando Bendoraičio, pagarsėjusio savo kilniais darbais, istorija galėtų lengvai tapti pagrindu keliems filmams – vaidybiniams ir dokumentiniams. Čia persipina istoriniai kataklizmai, žmogiškosios aistros, tapatybės, (neo)kolonializmo ir religijos, valdžios ir kitos temos. Regis, pats režisierius suprato, kad į vieną filmą viso to nesudėsi, todėl „El Padre Medico“ tampa savotišku detektyvu, bandymu iš įvairiausių pasakojimų, tapusių kone legendomis ir mitais, sudėlioti tikruosius Bendoraičio asmenybės pavidalus. 

Prieš du metus vasario 5 d. mirė kino operatorius Audrius Kemežys, vienas talentingiausių, darbščiausių atkurtoje Nepriklausomybėje subrendusios kartos menininkų. Režisierė, operatoriaus bendramokslė, jo bičiulė Giedrė Beinoriūtė rengia knygą, skirtą šiam iškiliam, anksti iš gyvenimo išėjusiam kūrėjui. Publikuojame vieną būsimos knygos tekstą - G. Beinoriūtės pokalbį su Birštono fotografijos būrelio vadovu Povilu Veteriu ir jo žmona Jolanta Veteriene. 

"Trumpi, bet filmai" devizu šiemet tryliktąjį kartą Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis sausio 16-19 d. kvietė žiūrovus apsilankyti kino teatruose. Net po poros savaičių įspūdžiai dar neišgaravę, tad verta prisiminti Lietuvos kūrėjų filmus šiame festivalyje.

Po įdomių ir turtingų 2019-ųjų, šie metai, atrodo, bus ramesni. Lyg koks atoslūgis. Nemažai filmų dar tik baigiami filmuoti, montuoti, vyksta postprodukcijos darbai. Kiti laukia tarptautinių premjerų ir, jau tapo įprasta, Lietuvos kino ekranuose pasirodys tik apsilankę Kanuose (gerai, bent jau Taline). Tačiau tikrai aišku, kad sulauksime dviejų istorinių filmų, galvą aukštyn kels dokumentika ir intriguos debiutai.

Trečiasis ilgametražis Kvedaravičiaus filmas tęsia pirmuosiuose dviejuose („Barzakh“ ir „Mariupolis“) nagrinėtas temas – traumines patirtis ir gyvenimą šalia – šalia karo, smurto ir mirties. Būtent neįsitraukimas, buvimas šalia, vis-dar-ne-čia(angl. not-there-yet) tampa nejaukiais filmo leitmotyvais. Veikėjai tuo pat metu yra atskirti nuo savo praeities ir negali nusikratyti jos šešėlių.

Veržlus, idėjų kupinas operatorius Algimantas Mikutėnas, atrodo, gimė su kamera – nuo 1974-ųjų apie penkiasdešimt filmų nufilmuota. „Tai režisierius mane renkasi“, - sako operatorius, - „o namų darbus visada darau...“ Šįmet A. Mikutėnui  įteiktas pagrindinis Kinematografininkų sąjungos apdovanojimas už geriausią kūrybinį darbą, jis yra tarp dvylikos menininkų, kurie, Vyriausybei patvirtinus, bus apdovanoti Vyriausybės kultūros ir meno premijomis. Operatorių kalbina kino kritikė Auksė Kancerevičiūtė.

Daugelio Šarūno Barto filmų veikėjai – pralaimėtojai ir atskirtieji, egzistuojantys pasaulyje, kurio niekada nepakeis (bet ir jiems patiems pasikeisti nelemta), bėgantys per kriminalinę Europą ar karo nustekentą Ukrainą. Ir turbūt visi jie puikiai būtų pritapę (tiksliau – nepritapę) okupuotos Lietuvos pokario kaime. Bent jau toje versijoje, kur herojiškų vizijų ir patriotiškų šūkių vietą užima mažos mažų žmonių istorijos. Nes Bartui labiau už viską filmuose rūpi ribinėse situacijose (savo gyvenimo ar aplinkybių, o gal ir abiejų kartu) atsidūręs žmogus. 

Du tekstai apie režisierės Marijos Stonytės trumpametražį dokumentinį filmą „Vienas gyvenimas“, kurio tarptautinė premjera įvyko Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalyje, o nacionalinė premjera buvo surengta Europos šalių filmų forumo „Scanorama“ konkursinėje programoje „Naujasis Baltijos šalių kinas“. Tekstų autorės – LMTA Scenos menų ir kino istorijos ir kritikos bakalauro studentės Viktorija Sinicyna ir Aistė Šivytė.

Pagrindinė filmo mintis ir humoras kyla iš kontrastų. „Šaukštas“ yra traktatas apie vienkartinių daiktų vaidmenį šiuolaikinėje kultūroje ir ekonomikoje. Į tik kartą panaudojamų nereikšmingų daiktų gamybą yra investuojama paradoksaliai daug - kad kas nors parke galėtų suvalgyti savo pietų dėžutę, dėl vieno plastikinio šaukšto vyksta neįtikėtino ilgio ir sudėtingumo veiksmų grandinė, nusidriekianti per pusę Žemės rutulio. 

Atkaklus ir ilgametis režisieriaus Vytauto V. Landsbergio darbas ieškant dar gyvų liudininkų ir išsaugant partizanų istorijas žinomas – jis sukūrė dokumentinius filmus „Baladė apie Daumantą“, „Partizano žmona“, „Trispalvis“, tad jo apsisprendimas imtis Adolfo Ramanausko - Vanago temos natūralus, suprantamas. Šių metų „Scanoramos“ festivalyje pristatytas dokumentinis filmas „Vanago portretas“ – pirmasis bandymas į kino ekraną perkelti šio partizanų vado istoriją.

Tai tik keletas gijų, iš kurių Aloyzas Jančoras dėlioja kūrybingų brolių, režisieriaus ir dailininko, gyvenimo vaizdą. Brolių, kurie vienas kitam daug reiškė: paauglys Algimantas ne tik padėjo tėvams auginti gerokai jaunesnį Audrių, bet ir filmavo jį savo pirmuose mėgėjiškuose filmuose, jais laimėdavo prizus įvairiuose festivaliuose. „Noriu būti genijum“ – taip vadinasi vienas iš Algimanto Puipos filmukų, kuriame vaidino Audrius. Tai brolių gyvenimo faktas, jų abiejų anksti prasidėjusios ir nenutrūkstančios meninės kūrybos ženklas, įpintas į „Tulpių lauko“ audinį. Ankstyvas pažadas veikė!