Filme „Šuolis“ esama nemažai šuolių. Konceptualusis jūreivio Simo Kudirkos šuolis iš sovietų laivo į amerikiečių, nuo tiltelio į ežerą Lietuvoje, nuo šaligatvio per balą Niujorke, prieš foto kamerą menininkės studijoje, bet svarbiausias ir stipriausias yra paties filmo šuolis į žiūrovų emocijas.

„Pavyzdingame elgesyje“ netrūksta asmeniškumo ir nuosaikaus stebėtojo pozicijų persipynimo – nesunku suprasti, kad režisierių filmą sukurti paskatino paties išgyventa skaudi brolio netekties istorija, kuri tampa ir kelione į atleidimą, bandymą suprasti, kas dedasi žmoguje, kuris įvykdė nusikaltimą. 

Pagaliau, sakau sužinojusi, kad festivalius išnaršęs „Izaokas“ pradėjo kelionę ir Lietuvos kino teatruose. Ilgai lauktas, todėl – tik dar įdomesnis. Tiesą sakant, pirmą kartą Jurgio Matulevičiaus debiutinį kino opusą teko išvysti dar 2019 metais. Ir tada, ir dabar vis dar sunku patikėti, kad tai – ne kino grando, bet jauno ir savo kino kelią pradedančio kūrėjo darbas. 

Pirmą kartą žiūrovams pristatytas Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“ ir apdovanotas FIPRESCI prizu Tomo Smulkio „Žmonės, kuriuos pažįstam“ gegužės 28-ąją d. pasieks šalies kino teatrus. Filmas, prie kurio režisierius ir scenarijaus bendraautorius dirbo septynerius metus, iš Vilniuje gyvenančių veikėjų perspektyvos kalba apie visiems mums pažįstamą baimę keistis. Juos sujungdamas per mums nematomą paauglį Anatolijų, T.Smulkis paliečia ne tik skaudžias, nutylimas temas, bet ir miesto kaitą. Pertvarkyti parkai ir nenustojančios statybos neatpažįstamai keičia Vilniaus miestovaizdį. Bet ar lygiai taip pat keičiamės ir mes patys?

„Laisvo kino“ paroda – grynai patyriminė, kviečianti pasinerti į kino kūrimo džiaugsmą, kino aikštelės magiją, kurios niekada nepamirš nei vienas, joje bent kartą pabuvojęs, ir laikmetį, kai tas kinas buvo kurtas. 

,,Apklausa” ir ,,Pelkė”. Pirmojo filmo pavadinimas konkretus ir nusakantis veiksmą, antrojo – alegorinis, galima numanyti, kad perteikiantis klampią veikėjų situaciją. Tai konkursinės “Kino pavasario” programos trumpametražiai filmai, kuriuos sieja žanrų sankirtos ir kinematografinis viktimizacijos tyrimas. 

„Miegamasis rajonas“ – emocijų ir jausenų filmas, kur veikėjų veiksmai ir sodraus kolorito liūties nuplauta rajono erdvė pasako daugiau nei abstraktūs, neįpareigojantys dviejų draugų dialogai. Panašų atsisveikinimą su praeities erdve, talpinusia savyje prisiminimus, ne kartą matėme dokumentikos klasikų Verbos, Šablevičiaus filmuose. Keičiasi laikai, žmonės ir rajonai, o tas sentimentalus praėjusių laikų ilgesys vis smelkiasi į kadrus. 

Kartu vaidybinis ir dokumentuojantis neįprastą dviejų kino kūrėjų eksperimentą, trumpametražis filmas „Ieva“ sunkiai telpa į tradicinio kino rėmus. Kartu jis yra viena įdomiausių šių metų festivalio „Kino pavasaris“ trumpametražių filmų konkursinės programos patirtis.

Šiuos žodžius ištaria vienas iš veikėjų – mokytojas Vytas (Arūnas Sakalauskas), atėjęs į ligoninę aplankyti mirtinai sergančio draugo. Kartu ši frazė nusako ir viso filmo "Žmonės, kuriuos pažįstam" dramos esmę – kiekvienas iš veikėjų yra užsisklendęs problemoje ir nežino ar, veikiausiai, nesiryžta jos spręsti ir dėl to kenčia. 

Sulaukusiems ,,Kino pavasario” konkursinės programos ir jau pradėjusiems žiūrėti išsirinktus filmus, siūlau dar atidžiau peržvelgti Trumpąjį konkursą. Šiemet trumpametražių filmų kolekcijoje randame 6 lietuvių darbus tarp kurių - ir naujosios kartos režisierės Saulės Bliuvaitės melancholiškai (ne)šventinis ,,Limuzinas”. 

„Mažojo mėnulio“ Barbora įsiveržia į ekraną su trenksmu, visa suplukusi, tamsiame tvartelyje besivaikydama ėriukus ir šnekėdamasi su jais kaip su padykusiais mažiais. Ji pati dar vaikas, paauglė mergaitė, ir jai rūpestis avimis, ožkomis, vištukėmis – beveik kaip žaidimas, džiugus, bet labai rimtas, atsakingas ir neprimestas. Dar ne rutina, nors gyvenant kaime – kasdienybė. 

Neseniai ,,Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio” organizatoriai sudarė programą, kurioje keturi moterų kino kūrėjų trumpametražiai filmai: ,,Laukais” (rež. Kamilė Milašiūtė), ,,Atskirti balsai” (rež. Elvina Nevardauskaitė, David Heinemann), ,,AMMU” (rež. Karolina Nadzeikaitė) ir ,,Senis” (rež. Elena Rožukaitė). Programos pavadinimas ,,Tik tarp mūsų” atspindi visus šiuos filmus siejantį tikslą – prabilti apie tai, kas neturėtų likti tik pokalbiais už uždarų durų. 

Kultūros žurnalistę, dokumentinio kino kritikę, knygų apie kultūros žmones  autorę, o šįmet - ir Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatę Rūtą Oginskaitę kalbina kultūros istorikė, kino kritikė Elena Jasiūnaitė. Apie profesijos pradžią ir įkvėpimus, knygas ir jų herojus, atsitiktinumus ir dėsningumus, „Mūzų...“ ir profesinės kasdienybės malūnus...  

"Nors šeimos materialinė padėtis išties skurdi, Lino Mikutos dokumentinis filmas “Romano vaikystė” jos neaktualizuoja ir nekomentuoja, o atskleidžia šiek tiek kitokį – gana laimingos šeimos, besistengiančios išgyventi kapitalistiniame pasaulyje, paveikslą", - rašo Zoe Aiano recenzijoje, publikuotoje sausio mėnesio “East European Film Bulletin”. 

Tebeskamba ausyse Jono Griciaus balsas, intonacijos: „Parvažiavom iš filmavimo ir, kaip dažnai būna – po penkgram. Nuovargiui nuimti.“ Kas dabar nuims atsisveikinimo liūdesį ir padės suprasti – džiaugtis reikia, kad jis buvo, filmavo, rašė, pasakojo, bendravo taip dosniai, lyg ne kino klasikas būtų.