Lina Lužytė įrodo, kad menui nėra nuvertėjusių temų. Gali būti tik negebėjimas jas įdomiai pasakoti ar sugrąžinti į dienos šviesą pavidalais, kurių nė neįsivaizdavai. Štai ir „Pilis“ su visais emigracijos skauduliais atsiskleidė ne kokiu nors dardenišku ar rumuniško realizmo pilkumu, o tragikomiškais tonais, kurie būdingi visiems režisierės kino pasakojimams ir kurie išskiria ją iš bendraamžių kolegų darbų.

Psichologiškai tiksliai perteikdama emigrančių savijautą, jų lūkesčius ir asmenines dramas, režisierė kuria universalią istoriją apie artimumo ribas, ėjimą tikslo link ir pasirinkimo laisvę. Jei filme „Amžinai kartu“ herojų gyvenimas buvo vaizduojamas gana santūriai, išlaikant saugų atstumą ir pernelyg nesigilinant į jų priešistorę, tai „Pilis“ išsiskiria stipriu emociniu užtaisu, impresijomis, charakterių dinamika. 

Niekas neįtikins, kad „Advokatas“ turėjo būti dviejų žmonių fatališkos meilės istorija. Kino teatrus pasiekęs šių keistų metų vasaros gale, filmas pasakoja apie advokato Mariaus ir sirų pabėgėlio Ali lemtingą susitikimą.