Drama.

 

Festivaliai, apdovanojimai:. I Pabaltijo ir Baltarusijos kino festivalyje Vilniuje (1959 m.) – pereinamasis „Didžiojo Gintaro“ prizas. III sąjunginiame kino festivalyje Minske (1960 m.) antroji premija – operatoriui A.Mockui, antroji premija – dailininkui A.Ničiui. 1962 m. LTSR Valstybinė premija V.Žalakevičiui ir A.Mockui už filmus „Adomas nori būti žmogumi“ ir „Gyvieji didvyriai“ (1960).

 

Turinys: Po ikikarinį Kauną šlaistosi jaunuolis Adomas -- besiglaudžiantis senoje baržoje, neprivalgantis, besiklausantis jos keistuolio kapitono skeptiškų fantazijų. Kartą per atsitiktinumą Adomui pavyksta įsidarbinti pasiuntinuku emigracijos biure „Alfa“. Vaikinui nesvarbios biuro viršininko Dausos, jo bendrininko, praminto „Amerikonu“, suktybės, jis turi duonos kąsnį, svajoja išvažiuoti drauge su pamilta mergina Liuce į kokį egzotišką užjūrio miestą. Bet Liucė patinka ir pagyvenusiam „Amerikonui“, ketinančiam užrašyti jai savo restoraną, ir Dausai, kuris, palikęs biurą, aibes skolų ir potencialių emigrantų, neria drauge su nesusivokiančia mergina į užsienį. Kapitonas irgi įsipainiojo į iliuzinę aferą su baržos draudimu, ir pats padėjo galvą Nemuno dugne. Nelaimėlis Adomas lieka tarsi išeities taške: šįsyk jį dar priglaus šlubis uosto sargas, bet šiaip jau herojaus ateitis – visai miglota.

 

Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1959.07.08; Komjaunimo tiesa, 1959.07.05; Literatūra ir menas, 1959.07.04 (P.Pukys); Советская Литва, 1959.07.10; Czerwony Sztandar, 1984.03.16; Kinas, 1980, Nr.11, 22-23 p. (V.Sirijos Gira); Советский экран (Мaskva), 1959, №24 (И.Кокорева); Искусство кино (Maskva), 1960, №4, 114-115 р., 1965, №8, 38-39 р. (В.Шитова); Советская Латвия, 1960.03.13; Film (Warszawa), 1960, Nr.45. Žiūr. knygose: M.Malcienė. Lietuvos kino istorijos apybraiža, V., 1974, 39-41 p.; G.Arlickaitė. Vytautas Žalakevičius, V.,1980, p.; S.Macaitis. Algimantas Mockus, V., 1979, 4-5 p.; S.Macaitis. Šviesos sukurti, V., 2002, 173-174; Евг. Аб. Бронюс Бабкаускас, Ленинград, 1979, 42-49 р.

 

Komentaras: Pirmasis meniškai vientisas ir reikšmingas lietuvių vaidybinis filmas. Kaunietis V.Žalakevičius su meile atkuria savojo miesto atmosferą, neslėpdamas ikikarinių jo socialinių kontrastų, emigracijos rykštės, tačiau nesistodamas į tradicinę sovietinio „demaskuotojo“ pozą. Meninio sprendimo prasme ekrane jaučiama gerų įtakų: fatališka baržos nuotaika, kapitono linija primena prancūzų poetinį realizmą, net konkretų Jeano Vigo šedevrą „Atalanta“, o neįprastai raiški kūrinio plastinė kalba – tuo metu autoriaus labai mėgtą ekspresionistinę belgų juostą „Žuvėdros miršta uoste“. Tačiau V.Žalakevičius, apsuptas talentingų žmonių kolektyvo (čia pirmąkart kine triumfuoja modernus psichologinis Panevėžio teatrinės mokyklos stilius), gebėjo suderinti skirtingas įtakas į vientisą, autorinį, retro miglelės kiek paliestą ir todėl beveik nesenstantį savarankišką kūrinį. Buitiniame tų metų sovietų kino fone „Adomas nori būti žmogumi“ darė nelauktą grynai europinio filmo įspūdį.

 

* nuotraukos iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų