1987 /

Don Žuanas

170 min.  –  Vaidybinis  –  1987, spalvotas, Lietuvos kino studija, 170 min.  –  1987

Filmografija: Scenarijaus autorius ir režisierius – Jonas Vaitkus. Muzikinis vadovas – Saulius Sondeckis. Vyr.operatorius – Jonas Tomaševičius. Dailininkė – Dalia Mataitienė. Garso operatoriai – Juozas Širvinskas, Eduardas Šachnazarianas. Antrasis režisierius – Valdas Jakniūnas. Operatoriai – V.Kriaunevičius, Dainius Mažulis. Kostiumų dailininkės – Dalia Mataitienė, Daiva Petrulytė. Kombinuotų filmavimų operatorius – Albinas Slavinskas. Montuotoja – V.Ostašenkovienė. Grimuotojos  -- K.Pinialienė, Rasa Pranckūnaitė, S.Tuitienė. Asistentai – D.Vizgirdaitė, R.Kolesnikovienė, R.Kriščiūnaitė, V.Puidokienė, Ramunė Strazdaitė, R.Šimkutė, R.Širvinskas. Administracinė grupė – R.Barkauskas, Z.Maršantaitė, K.Mačionis. Redaktorius – Juozas Širvinskas. Direktorė – R.Buteikytė.

 

Vaidina: Dona Ana – Virginija Kelmelytė, solistė Liubovė Kazarnovskaja, Don Žuanas – Vladimiras Jepiskoposianas, solistas Anatolijus Safiulinas, Komandoras -tėvas – Mikkis Mikiveris, solistas Michailas Deineko, Otavijas – Janis Spruogis, Dona Elvyra – Audronė Paškonytė, solistė Jolanta Čiurilaitė, Leporelas – Povilas Budrys, solistas Vladimiras Prudnikovas, Mazetas – Valerijus Svetlovas, solistas Arvydas Markauskas, Cerlina – Eleonora Koriznaitė, solistė Natalija Gerasimova, Dirigentas – Grigorijus Gladijus, epizoduose – O. Agafonova, J. Antanėlienė, A.Višniakova, A.Isakovas, B.Kabašinskaitė, A. Kareckas, O. Kuzakova, P.Krivickas, E.Lapuc, A.Lopata, Š.Munikas, P.Narvydas, S.Poderis, V. Raudeliūnas, I. Rimovič, M. Šeras, L. Širvinskas, A.Jurgeliavičius, V.Jankauskas, Lietuvos kamerinis orkestras (meno vad. ir vyr. dirigentas S.Sondeckis), Kauno valstybinis choras (meno vad. ir vyr.dirigentas P.Bingelis).

2 serijų filmas opera pagal Wolfgango Amadeus Mozarto „Don Žuaną“ (TSRS valstybinio televizijos ir radijo komiteto užsakymu).

 

Turinys

 

I serija. Šio filmo siužeto rišliai papasakoti keblu. Trumpai galima būtų pasakyti, kad filme rodomas teatre vykstantis W.A.Mozarto operos „Don Žuanas“ vaidinimas.

 

Filmas prasideda teatro užkulisių vaizdais. Ruošiamasi spektakliui: tvarkomos dekoracijos, aktoriai lūkuriuoja prie scenos, girdisi muzikinių intrumentų derinimas, balso pratimai. Tamsiame ekrane stambiu planu išnyra susikaupęs Donos Anos veidas.  Orkestras užgroja uvertiūrą. Šviesos išryškintas dirigento veidas atrodo lyg kaukė. Dirigentas šiame filme yra vienas pagrindinių personažų. Jo batuta ne tik diriguoja orkestrui. Dirigento mostai --  tarsi  visagalio Likimo ženklai, kuriuose nuo pat pradžios girdisi akmeninių Komandoro žingsnių aidas. Tolumoje pasirodo du dykuma keliaujančių vyrų siluetai. Jie artėja link mūsų. Vėl grįžtama į teatrą – groja orkestras, scenos laiptais nusileidžia Dona Ana. Prasideda spektaklis – W.A.Mozarto opera „Don Žuanas“.

 

Tačiau šis filmas nėra tik nufilmuotas operos spektaklis. Scenoje vykstantis operos veiksmas siejamas su teatro užkulisų gyvenimu, aktorių asmeninėmis dramomis, jų tarpusavio santykiais ir santykiais su savo kuriamais personažais, žiūrovų reakcijomis salėje, išoriniu pasauliu, sapnais,vaizduotės reginiais, esamasis laikas keičiasi su ekskursais į praėjusius amžius. Visa tai alegoriškai  siejama su gerai žinomos W.A.Mozarto operos siužetu, kurį trumpai prisiminsime.

 

Sujudimas naktį Komandoro namuose. Nepažįstamasis prasmunka į Donos Anos miegamąjį. Nuo jo rankos sužeistas dvaro sode guli Komandoras, bandęs apginti dukters garbę. Jam į pagalbą atskuba Otavijas, Anos sužadėtinis, bet, deja, jau per vėlu. Komandoras miršta. Išaiškėja, kad nepažįstamasis yra Don Žuanas, pagarsėjęs moterų suvedžiotojas. Ana ir Otavijas prisiekia atkeršyti jam. O Don Žuanas toliau vilioja moteris – dabar jį domina paslaptingoji Dona Elvyra, savo veidą slepianti po juodu vualiu. Pasiekęs jos prielankumo, Don Žuanas, kaip visada, pabėga. Jo tarnui Leporelui tenka aiškintis už savo poną. Grįždamas į savo pilį, Don Žuanas patenka į kaimo vestuves, kur jis,aišku, tuoj pat nusprendžia suvilioti nuotaką -- Cerliną. Atskubėjusi paskui jį Dona Elvyra sutrukdo šiems planams. Pasirodo ir Ana su Otavijumi. Ana atpažįsta tėvo žudiką. Visi nuskuba  paskui Don Žuaną. Cerlina prašo savo jaunikio Mazeto atleidimo. Jis negali atsilaikyti prieš  mylimąją, tačiau irgi nusprendžia atkeršyti nedorėliui suvedžiotojui. Pilyje vyksta šventė.  Don Žuanas vėl bando suvilioti Cerliną, tačiau ji šaukiasi pagalbos. Prieš Don Žuaną pasirodo visi, trokštantys keršto – Dona Ana, Otavijas, Dona Elvyra, Mazetas. Don Žuanas pabėga. 

 

II serija. Spektaklio pertrauka. Ruošiamasi antram operos veiksmui. Vėl rodomi teatro užkulisiai. Budėtojas šukuojasi prieš veidrodį, kažką kramsnoja Don Žuano vaidmens atlikėjas, grimo kambaryje užsidaro Dona Aną vaidinanti aktorė, koridoriuose prasilenkia statistai ir t.t. Rodomi  ir sėdintys žiūrovų salėje. Prasideda antras operos veiksmas.

 

Don Žuanas toliau ieško naujų nuotykių. Persirengęs Leporelo drabužiais, jis vilioja Elvyros tarnaitę. Pasirodo  Elvyra, tačiau šeimininką vėl išgelbėja juo apsimetęs  tarnas. Elvyra įsitikinusi, kad ji bendrauja su Don Žuanu. Mazetas su draugais ieško Don Žuano. Šis primuša Mazetą ir išsisuka nuo keršto. Leporelas „demaskuotas“ -- jam  tenka prisipažinti, kad jis apsimetinėjo savo šeimininku. Tačiau tada siekiantys keršto jį apkaltina visomis Don Žuano padarytomis nuodėmėmis. Vargais negalais Leporelui pavyksta išsisukti. Don Žuanas ir Leporelas susitinka kapinėse. Don Žuanas juokiasi iš savo tarno nuotykių. Tačiau iš kapo gelmių pasigirsta perspėjantis balsas. Don Žuanas atpažįsta Komandoro statulą, ir įžūliai jį pakviečia vakarienės. Komandoras linkteli galva. Jis priima iššūkį. Otavijas prašo Anos, kuo greičiau susituokti, tačiau ji nenori tekėti tol, kol nebus atkeršyta už tėvo mirtį. Dona Elvyra paskutinį kartą meldžia Don Žuaną grįžti į  doros kelią, tačiau šis tik pasijuokia iš jos. Elvyra krenta be sąmonės. Pasirodo Komandoro statula. Ji liepia Don Žuanui atgailauti, tačiau šis tik įžūliai atsikerta.  Nedorėlį Don Žuaną praryja pragaro gelmės. Spektaklis baigiasi. Aktorė, vaidinusi Aną, jau persirengusi savais drabužiais, lyg bunda iš sapno, „išeina“ iš vaidmens.

 

Apdovanojimai 

 „Auksinės vilnos” prizas už geriausią muzikinį filmą Tarptautiniame muzikinių filmų festivalyje Tbilisyje (Gruzija).

 

Svarbesnės publikacijos: A.Žiūraitytė „Ar patiko Jono Vaitkaus kino opera?“, „Kinas“, 1988, Nr.10. ; A.Jablonskienė „Esmė ir kaukė“, „Kinas“, 1988, Nr.10.; S.Macaitis „Jonas Vaitkus: tarp kino ir teatro“, „Ekrane ir už ekrano“, 1995; H.Šabasevičius „Dalia Mataitienė. Ženklai erdvėje“, „Scena“, 1998, p.40; L.Vildžiūnas „Kol kūrybos tikslai neapčiuopiami“, „Literatūra ir menas“, 1988.05.28, p.12, 13;  D.Šabasevičienė „Teatro piligrimas“, 2007, p. 371-372,376-378.

 

Komentaras

 

Žinomo teatro ir kino režisieriaus Jono Vaitkaus kūrybinėje biografijoje muzikiniai pastatymai tiek dramos teatre, tiek operos scenoje, tiek kine, užima ypatingą vietą. Režisieriaus dramos spektakliuose  muzika niekada nebuvo tik sceninio veiksmo iliustratorė. J.Vaitkus visada kūrybingai interpretavo muzikos veikalus  -- operas ir kitus muzikinius pastatymus-- ir šiuolaikinių kompozitorių (B.Kutavičiaus, F.Bajoro ir kt.), ir klasikos autorių (W.A.Mozarto „Don Žuaną“, R.Strausso „Salomėją“ ir kt.).  Netikėta, originali ir ši W.A.Mozarto operos ekraninė versija. Garsus muzikinis veikalas ekrane perteiktas sukuriant jam asociatyviai artimas situacijas, vaizdus, nuotaikas. Susipina meilės, mirties, pavydo, keršto, atgailos motyvai. Teatro ir pasaulio už jo sienų  santykis. Sapnai, simboliai, alegorijos. Sukuriamas tankiai prisodrintas atvirai sąlyginis ekraninis reginys, kuris kiek apsunkina  filmo suvokimą, ir savo begaline įtampa pernelyg „sudramatina“ W.A.Mozarto kūrinį, kuris vis dėlto, prisiminkime,  yra „dramma giocosa“ -- linksmoji drama. Ypatinga judesių statika, skulptūriniai siluetai, griežtas spalvinis sprendimas (juoda-balta-raudona) suteikia kinui svetimo teatrališkumo, nuo kurio režisierius, įnikęs į kūrybinius ieškojimus, galbūt sąmoningai nesitraukia. „Kiekviename mano filme galima aptikti kino kalbai priklausančių fragmentų, bet ne daugiau. Reikia kurti KINĄ-TEATRĄ, kur ir kino, ir teatro kuriamoji medžiaga jungdamosi sąveikautų įgydamos naują poveikių kokybę“, --sakė J.Vaitkus (pokalbis su Daiva Šabasevičiene knygoje „Teatro piligrimas“, p.372).

 

Ir šiandien aktualūs išlieka muzikologės Audronės Žiūraitytės pastebėjimai, išdėstyti po filmo premjeros: “W.A.Mozarto muzikos veiksmingumas, nepaprasta dinamika, taip pat balansavimas ant komedijos ir tragedijos ribos sudaro prielaidas naudoti įvairias vizualias išraiškos priemones, kurios pajėgtų užpildyti trijų valandų trukmės muzikinį veiksmą. Matyt, iš čia plaukia barokinė J.Vaitkaus reginių gausybė ir puošnumas, kurie vis dėlto atrodo išoriški. Mozarto „Don Žuano“ muzikinių charakteristikų įvairovė, kontrastingų epizodų, scenų seka nuosekliai, tikslingai rutulioja intrigą, sukuria nuostabiai darnią visumą, o J.Vaitkaus išraiška bent jau muzikanto akiai nėra harmoninga. Ji prieštaringa, kartais tiesiog eklektiška (buitinis, psichologinis realizmas, ritualinė simbolika, koncertinis, autentiškas vokalisto dainavimas ir operinis, kostiumuotas dramos aktorių atlikimas, dubliuojant juos už kadro, skirtingi techniniai filmavimo būdai ir t.t.)“. (A.Žiūraitytė. „Ar patiko Jono Vaitkaus kino opera?“, „Kinas“, 1988, Nr.10.).

 

Išskirtinio dėmesio vertas meistriškas operatoriaus J.Tomaševičiaus darbas. „Subtilūs spalvos niuansai, netikėti rakursai, dinamiška planų ir apšvietimo kaita suteikia spektakliui kino parametrus“, -- taikliai pastebi kino kritikas Linas Vildžiūnas filmo recenzijoje. (L.Vildžiūnas „Kol kūrybos tikslai neapčiuopiami“, „Literatūra ir menas“, 1988.05.28, p.12)

 

@ Neringa Kažukauskaitė