Panevėžio senukų choro repeticijų ir koncertų kronika. Jauna žvali muzikantė spaudydama akordeono klavišus, vadovauja repeticijai. Senukai kartoja "revoliucinės" jaunystės dainą "Šėlstančios vėtros". Jaunoji vadovė apie tas "revoliucijas" (šie laikai verčia dėti kabutes) žino iš vadovėlių ir jai ta daina -- tik ritmas, žodžiai, knyginė romantika. O jiems... Verba stebi repetuojančiųjų veidus. Be abejo, jie turėjo jaunystės idealus apie laimę ir laisvę. Be abejo, jie to siekė, kovojo, kentėjo. Ką jie turi šiandien, gyvendami ne Smetonos, o Tarybų Lietuvoje? Laimę ir laisvę? Lygybę ir brolybę? Ar tik bendrus prisiminimus apie "šėlstančias vėtras" ir kartėlį? Kontrapunktu režisierius įmontavo dinamiškus senos kino kronikos kadrus.

Verba yra pasakojęs, kodėl darė “Ištikimybę”. “Buvom sukviesti mes: aš, Dausa, kas čia dar... Keturiese mes. Ir pasakė: visi turit padaryt jubiliejinius filmus (1967 m. – Spalio revolicijos jubiliejus). Jei nedarysit šitų – daugiau jokių filmų nedarysit. Dausa apie Kapsuką pasirinko. Lazėnas pradėjo savo epopėją tų revoliucinių filmų. Aš rinkausi tokį variantą, suprasdamas, kad galima bus pabėgt nuo tos temos. Nes jie kaip sykis choristai. Nu be to ir Ispanijos kare buvę. Supranti, socializmo idėjai simpatizavo tas kolektyvas. Choras buvo organizuotas tuo pagrindu. Ir kelios frazės liko – kad jie nuo jaunystės turėjo socializmo idealų, bet filme to viso nėra. Filme yra senukai, dainuoja savo jaunystės dainas, tai aš taip išvengiau tiesiogiai... Bet, aišku, jau čia kompromisas. Aš būč nedaręs to filmo.Buvo toks laikmetis, ir stengiausi parodyti žmogiškai bent jau. Nei juos paniekindamas, nei juos peikdamas. Nu principas vienas – reikia teisybę rodyt, tikrus reikalus. Ir tada viskas tvarkoj”.

Apdovanojimai: 1968 m.respublikiniame Lietuvos, Estijos, Latvijos, Baltarusijos, Moldavijos kino festivalyje “Didysis gintaras” – diplomas už režisūrą.

© Rūta Oginskaitė