1966 /

Laukimas

10 min.  –  Dokumentinis  –  1966, 10 min., nespalvotas, 35mm  –  1966 ,   Lietuvos kino studija
Režisierius : Robertas Verba
Scenarijaus autorius : Robertas Verba, Linas Lazėnas
Operatorius : Robertas Verba

Filmo herojė -- jauna gydytoja Genė Bučytė, dirbanti Rusnėje pagal paskyrimą. Vieni šaltiniai teigia, kad paraišką šiam filmui buvo padavęs Linas Lazėnas, personažo atradėjas. Kitur užfiksuotas Verbos prisiminimas, kad, “ieškodamas siužetų “Tarybų Lietuvai”, susipažinau Rusnėje su gydytoja. Patiko ji man. Gyveno “pagal paskyrimą” tarp prasigėrusių žvejų. Jai išnuomotoje didelėje salėje stovėjo dvi lovos. Čia kartais iš toliau apsilankydavo jos širdies draugas... Moteris apie tai papasakojo iš karto, visiškai paprastai, nesislėpdama. Mane pritrenkė ta neįmanomos tikros, išsiilgtos meilės išpažintis. Parašom scenarijų. Bet išsigandusios kino įstaigų redaktorės “užblokavo”. Sumažinom atvirumą, ir žavesys dingo. Liko filmas “Laukimas”. (“Kinas”, 1993 m. Nr. 9, užrašė Jūratė Visockaitė).

Gydytoja filme kalba apie savo gyvenimą, apie pareigą ir apie vienatvę. Jos kalba tokia literatūriškai sklandi, jog imi įtarti, kad tai profesionalų parašytas ir aktorės įgarsintas tekstas. Tačiau “Laukimo” garso operatorė Iva Jakštaitė tvirtina, kad gydytoja filmuota su sinchronine kamera – filme skamba jos autentiškos mintys, jos balsas. R.Verbai, I.Jakštaitės liudijimu, “tikrai nuoširdžiai buvo įdomu suprasti, kaip ji ten gyvena, kaip ji jaučiasi. Paprasta jauna moteris toli nuo namų, be artimųjų, dirbanti kaime pagal paskyrimą – kaip klostosi jos širdies reikalai”.

Kita filmo linija – žvejų gyvenimas, jų kasdieniai rūpesčiai. Žvejai “Laukime” visada būryje, aplink laužą, aplink stalą. Visiškas kontrastas erdviam kadrui su vieniša gydytoja. Verba prašė, kad šiame filme kaip scenaristas dalyvautų Grigorijus Kanovičius ir priekaištavo šiam, kad scenarijų jis tempia “Senio ir žemės link”. G.Kanovičius prisimena, jog “mes ten nuvažiavome, nakvojome vienoje troboje, matėme žvejus, kaip jie ką daro. Į visus atvykėlius Rusnės žmonės žiūrėjo kaip į svetimšalius, o į Verbą – kaip į savą. Jam ir degtinės pylė, ir maitino, ir mergos aplink jį – atsiprašau už tokį atsiminimą – zujo. Todėl, kad jis buvo visiškai gamtos vaikas. Verba turėjo savybę susilieti su žmonėm. Jis tapdavo savas visur, kur tik atsidurdavo. Jis nebuvo panašus į menininką. Patekdavo į kaimą – ir būdavo visiškai panašus į kaimietį. Jeigu greta nebūtų filmavimo aparatūros, niekas nepasakytų, kad tai meno žmogus. Tuo Verba pelnydavo nepaprastą žmonių pasitikėjimą. Žmonės jo nebijodavo. Jie laikydavo jį vos ne savo gimine. Bet ir jis su jais bendraudavo ne kaip režisierius. Atvažiuodavo daug kartų iki filmavimo, šnekėdavosi, tikrai kaip giminė. Užtat žmonės tokie atviri ir tikri jo filmuose – nes jie žino, kam šneka. Tai principinis dalykas, kalbant apie tai, kaip Verba dirbo. Niekas daugiau tuo metu taip nedarė”.

Verbai didžiuodamasis sakė, kad Maskvos kinematografijos institute iš “Laukimo” mokėsi operatoriai. Operatoriaus Algimanto Mikutėno nuomone, “Laukimas” esąs “kino portreto etalonas. Sniegas, pūgos ir kokie rakursai, kokia kino vizija!”

© Rūta Oginskaitė