Ieva Simonaitytė

Netradicinis mokomasis filmas, linksmai, įžvalgiai atskleidžiantis rašytojos asmenybę. Pasodinęs Ievą Simonaitytę su Juozu Baltušiu žiūrėti ir komentuoti save, įamžintus kino juostoje, Verba ne tik laimėjo gyvus gyvų klasikų portretus, bet ir davė idėjų būsimiems portretistams.

Robertas Verba: “Kaip supranti, mes ir tada algas gaudavom tiktai tada, kai darydavom filmus. Ir iškilo tokios temos, kaip Simonaitytė. Nu kodėl – mokomasis, bet jis normaliai žiūrisi. Vis tiek tai yra portretas žmogaus. Ne tik žmogaus. Nėr kito tokio žmogaus Lietuvoj. Tai epocha gi. Tu paklausyk jos kalbas, jos charakterį. Nerasi dabar tokio. Tokio atšiauraus. Tokio žmogiško, bet tokio nu... Tai būtent yra šičioniškiai, kaip jie sako. Vis tiek prūsų, Mažosios Lietuvos palikuonys. Jau jų iš viso gyvų likę labai nedaug. Matei, ten tokios panoramos eina su skarelėm. Tos skarelės, tos moterys skiriasi nuo kitų moterų. Supranti, čia yra tolimas aidas Mažosios Lietuvos. Manau, kad irgi turi išliekamąją vertę.

Nu, pati jinai tokia kampuota buvo, žinoma. Dėl filmavimo nelabai paranki, bet šį tą mes padarėm. Ką galėjau, tą padariau”.

Algirdas Trvydas pasakojo, kad „Ieva Simonaitytė“ filmuota tuo pačiu metu, kaip ir „Šimtamečiai“. Operatoriaus žodžiais tariant, “pertraukas padarom ir nuvažiuojam pas Ievutę. Vilniuje, Priekulėje pas ją būdavom. Ieva, sakyčiau, atsargi moteris. Ji suprato, kad Robertas – tikrai aukšto lygio menininkas ir kad jis jai neleis daug ko. Kad jo filmas susideda ne iš panegirikų ar savęs aukštinimo. Filmas susideda iš gyvenimo situacijų.

Robertas su Simonaityte susitarė dėlioti filmą iš susitikimų. Susitikimas su kraštiečiais, susitikimas Vanagų kaimo bažnyčioje, Vilniuje – su Baltušiu. Sugalvojo Robertas gražiai: žinojo, kad Ieva serga ir paprašė Baltušio aplankyti ją ligoninėje. Nuostabus dviejų didelių rašytojų dialogas. Žinoma, kad jie kažkiek pozavo prieš kino kamerą. Ir šimtamečiai žinojo, kad juos filmuoja. Tuo metu filmavimo sąlygos buvo, sakyčiau, nesulyginamos su šiandieninėmis. „Digai“ buvo – milžiniški prožektoriai. Šimto kilogramų „desiatkos“. Kabeliai. Juk į tas filmuojamas senutes švietė keturios „desiatkos“ – dešimties kilovatų lempos. Keturi apšvietėjai. Du galingi vyrai kelia vieną prožektorių. Mikrofonai dar nieko – pastatai ant štatyvo, padedi toliau, už trijų keturių metrų. Senukai į tai mažiau kreipė dėmesio, o ponia rašytoja, žinoma, viską matė, viską žinojo, viską jautė”.

© Rūta Oginskaitė