1973 /

Kelionė ūkų lankomis

10 min.  –  Dokumentinis  –  1973, 10 min., nespalvotas, 35mm  –  1973 ,   Lietuvos kino studija
Režisierius : Henrikas Šablevičius
Scenarijaus autorius : Henrikas Šablevičius
Operatorius : Kornelijus Matuzevičius

Povilas Griliauskas keturiasdešimt metų išdirbo siaurojo geležinkelio apeiviu. Jis pasakoja apie savo gyvenimą, o filmas rodo pareitin besitraukiantį “siauruką”, kuris  driekiasi poetiškais ir kartu nostalgiškais Lietuvos provincijos peizažais . Už kadro skamba herojaus pasakojimas (ir net nelabai svarbu, kad jis perdėm literatūriškas, “pagardintas” patarlėmis ir priežodžiais bei perskaitytas filmą įgarsinusio aktoriaus – režisieriaus norėto filmo varianto be jokių kometarų nepalaimino cenzūra), nes vaizdai yra šimtąkart iškalbingesni.

“Kelionė ūkų lankomis” – tai filmas apie tą Lietuvą, kurią myli ir kurios ilgisi Šablevičius – idiliškai skendinčią rūkuose, savą, intymią, kur net siauruką gali pasivyti dviračiu, o pasivijęs, traukinio vagone susitiksi kaimynus, pažįstamus, kartu su antimis ir kitokiais gyviais bei muzikos instrumentais keliaujančius gal į miestą, o gal ir kažkur toliau, nes tai – pirmiausia simboliška kelionė. Simboliška kelionė į idilišką Lietuvą, kurios dar nepalietė naujųjų laikų vėjai. Gal todėl jos vaizdai tokie archetipiški, įsirėžiantys ne tik į žiūrovo, bet ir viso lietuvių kino atmintį. Jie realūs, bet kartu ir simboliški, jie konkretūs, bet kartu ir apgaubti nenusakomo Kornelijaus Matuzevičiaus nufilmuotų kadrų  grožio, jie - tarsi eilėraščio strofos, tik Šablevičius prabyla ne žodžiais, o vaizdais. Idilę paryškiną ne tik rūkuose skendintys slėniai ir šieno kupetos, baikščios stirnos, bet ir Velykų šventės vaizdais.Tačiau Šablevičius neslepia, kad šiam pasauliui iškilo grėsmė: visai netoli tiesiamas naujas geležinkelis, pakeisiantis siauruką. Pabrėžtinai plakatiški naujų galingų, ugnimi ir smala spjaudančių mašinų ir prie jų triūsiančių mažyčių žmogeliukų kadrai yra ryškus kontrapunktas jaukiems siauruko epizodams.

Filmo herojus režisieriui įkūnija teigiamus lietuvio bruožus – darbštumą, pastovumą, prisirišimą prie senų tradicijų ir šeimos, nedaugiažodiškumą ir ištikimybę senosioms vertybėms. Akivaizdu, Šablevičius nenori, kad tą idilę sugriautų nauji vėjai, kuriuos filme simbolizuoja vietoj siauruko tiesiamas naujas geležinkelis, gal būt sujungsiantis ūkų kraštą su Sibiro platybėmis.

 

® Živilė Pipinytė