Turinys: Panašu, kad vidurinėje mokykloje Gedas, Edma, Arnas ir Irma buvo neišskiriama romantikų, besirinkdavusių senoje baržoje, ketveriukė. Dabar jie – nebe vaikai, bet dar ir nesuaugę. Irma kažkur įsitaisė laborante, Edmundas groja ansamblyje, Arnas filmuoja reklamą televizijai, o Gediminas nuėjo dirbti tekintoju į gamyklą. Jo reikalai ypač neskyla: gal per aštrų liežuvį pelnęs meistro Gelažiaus antipatiją, Gedas stovi prie nurašytinų staklių arba išvis atlieka pagalbinio darbininko funkcijas. Atitinkamai menki ir jo uždarbiai, kaip ir nesveikos mamos, gatvės kioske pardavinėjančios knygas. Bet dėl materialinės padėties moderniai vilkintys herojai nekenčia. Liūdniau, kad ketveriukės santykiai pakito, jiems nebėra apie ką kalbėti, vėluoja brandos metas, o visokios abejonės drąsko. Nebesuvokdamas savo paties santykio į Irmą (atrodė – meilė), Gedas išeis į sovietinę armiją. Vaikinų trijulė stebi, kaip naikinama jų vaikystės barža, bet Irma į atsisveikinimą neatėjo.

Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1975.01.11 (L.Tapinas); Komjaunimo tiesa, 1975.01.10; Literatūra ir menas, 1975.01.18 (S.Macaitis); Советская Литва, 1975.01.09; Nemunas, 1974, №5, 42-43 p. Žiūr. knygoje: М.Мальцене. Кино советской Литвы (Ленинград), 1980, 199-201 р.

Komentaras: Metamorfozė nuo poetinio „Rūgštynių lauko“ pavadinimo į kone didaktišką „Kur iškeliauja pasakos“ rodo nelengvą filmo dinamiką. Tarpinis žmogaus gyvenimo periodas sunkiai pasiduoda kinui, todėl jaunųjų herojų tekstuose apstu dirbtinio literatūriškumo, o poelgiuose – erzinančių alogizmų. Irmai sunku apsispręsti ties vienu kokiu jaunu dūsautoju (panašu – bet tai galima tik numanyti, -- kad ir moterimi ji tampa atsitiktinai, iš priešgynumo, su vos pažįstamu būgnininku), nervingasis Gedas pavyduliauja jos visiems ir kiekvienam – net vaikystės draugams. Bet ar myli? Dar labiau neapibrėžta atrodo gamyklos linija, patologiškas Gelažiaus nepakantumas jaunajam šmaikštautojui, šiurkščiausios „auklėjimo priemonės“. Bet užteko gamykloje pasirodyti Arnui su telekamera, ir – šie konfliktai taip pat beprasmiškai išsisklaido, kaip tuštumoje jie buvo ir išdygę.
Neaišku, tyčia ar netyčia filme atsiskleidžia Lietuvoje gyvavęs (tebegyvuojantis?) atsainus vyrų požiūris į moterį. Irma – ir draugė, ir Mūza – patiria nuo draugužių tiek tarsi kokiai antrarūšei esybei skirtų užgauliojimų, jog stebiesi jos ištverme, atlaidumu, tuo, kad ji tik pabaigoje užtrenkia duris į filmą.

© Saulius Macaitis