1990 /

Miškais ateina ruduo

Vaidybinis  –  1990, Lietuvos kino studijos susivienijimas ARS, I-II s., 35 mm, spalvotas, 129 min.  –  1990

Filmas kurtas kartu su Gosteleradio (Maskva) ir valstybine įmone „Lietuvos kinas“.

 

Filmografija: Mariaus Katiliškio to paties pavadinimo romano motyvais. Scenarijaus autorius ir režisierius – Raimondas Vabalas. Operatorius – Jonas Gricius. Dailininkai: Algis Skačkauskas, Irena Vabalienė. Kompozitorius – Bronius Kutavičius. Garso operatoriai: Romualdas Fedaravičius, Juozas Širvinskas. Antrieji režisieriai: P.Navickienė, V.Lekavičius. Antrasis operatorius – R.Žilinskas. Grimas – L.Skokauskienė. Montažas – Mingailė Murmulaitienė. Kombinuotas filmavimas – A.Slavinskas. Kostiumai – J.Latvytė. Asistentai: R.Čižauskas, R.Strazdaitė, E.Šernaitė, R.Taraškevič. Konsultantai: A.Čepulis, V.Červokas, V.Jovarienė, V.Lukaševičius, R.Vaitkienė.

Vaidina: Tilių Gelažių – Arvydas Bagdonas, Agnę Gužaitę – Ingrida Mikelionytė, Moniką Doveikienę – Nijolė Narmontaitė, Petrą Doveiką, jos vyrą, -- Povilas Stankus, Lauryną – Gediminas Girdvainis, Veroniką Gužienę, Agnės motiną, -- Regina Arbačiauskaitė, tėvą Gužą – Arnas Rosenas, Milę, Agnės seserį – Nijolė Čižauskaitė, Tiliaus motiną – Gražina Urbonaitė, Krivicką – Valdemaras Jatautis, Joną – Vytautas Tomkus, Julę – Nijolė Mirončikaitė, daktarą – Audris Chadaravičius, Baikštį – R.Kalvelis, rašytoją – Arūnas Sakalauskas; Albinas Keleris, Henrikas Kurauskas, Algirdas Lapėnas, Artūras Baltrušaitis, Juozas Rygertas, Antanas Barčas, Dalius Mertinas, Leonas Ciunis, Valdas Žilėnas, Ligita Kondrotaitė, Algirdas Kubilius, Darius Meškauskas, V.Vaitkus, R.Beconytė, N.Mikutavičiūtė, R.Žilakauskas ir kt.

Drama.

 

Turinys: I dalis – „Sūkurys“. Išpinti skaičiai „1918-1938“ rodo laisvos Lietuvos dvidešimtmetį. Atitarnavęs armijoje Tilius Gelažius svajojo apie valdišką tarnybą, bet grįžo į gimtąsias vietas miško kirtėju. Į akį jam krinta vietinė geltonkasė Agnė, atsakanti tuo pačiu. Bet greitai Tilių, turintį gero darbininko reputaciją, pasikviečia turtingas ūkininkas Doveika, kadaise numarinęs pirmąją žmoną, susituokęs su jauna Monika, baigusia pienininkystės mokyklą, skaitančia Knutą Hamsuną, žymiai vyresnį vyrą tebevadinančia „jūs“. Nors Doveikienė iškart įsižiūrėjo stotingą Tilių, tas plaukinėja valtele su Agne, mylisi su ja klojime, per Velykas džiaugiasi sūpynėse. Mama nori Agnę išsiųsti į miestelį tetos karšinti: liksiąs ir namas, ir jaunikis ten jau nužiūrėtas. Bet mergina nepalenkiama: „Gera būti mylimai“.

II dalis – „Lemtis“. Iš esmės, kai Monika Doveikienė, ilgai pasikankinusi, prisimaudžiusi iki valiai nuoga, vieną vakarą miške atsistoja Tiliui ant tako, ir prasideda filmo veiksmas. Meilužiai nepasotinami: jie – ir po eglėmis, ir klojimuose, ir upėje, ir Doveikos, išvykusio į miestelį, vedybinėje lovoje. Pasenęs šlubas bernas Laurynas, susidraugavęs su Tiliumi, dengia juos nuo pono, kuriam, radus išgulėtuose javuose Monikos šukas, jau kyla įtarimų. Kažkas padegė Doveikos mišką, visi, kaip vienas, stoja jo gesinti. Tuo tarpu Agnei pakako pamatyti vieną švelnų Monikos gestą, kad viską suprastų ir, apverkus meilę, pasitrauktų į miestelį. Važiuodama autobusiuku drauge su Doveika, ji pamėtėja tam tikrų užuominų, po kurių ponas grįžta anksčiau, nei buvo žmonai žadėjęs. Tuo metu suliepsnoja Doveikos klojimas, ir savininkas nušauna padegėją, bet juo pasirodė tik kadaise ūkininko nuskriaustas vargdienis Krivickas. Bėga žmonės, bet, pamatę lavoną, nebepuola gesinti trobesio. Vyras viešai šauna į savo žmoną, bet Tilius, kaip tik tą dieną gavęs kvietimą į išsvajotą tarnybą, pridengia meilužę ir miršta. Paskutiniame kadre – liepsnos, kaip tos lietuviškos aistros.  

 

Svarbesnės publikacijos: Kinas, 1989, №7, 4-5 p.,1990, №5, 7p.; 1991, №9, 4-5 p. (S.Macaitis); Žiūr. knygose: Raimondo Vabalo filmų retrospektyva, V., 2002, 7-8, 46 p.

 

Komentaras: Gaila, kad paskutinis, seniai sumanytas stipraus režisieriaus Raimondo Vabalo kūrinys „Miškais ateina ruduo“ netapo tikra sėkme. Gal paradoksas, kad dėl to iš dalies kaltos paties laiko išdaigos: prie sovietų niekas nebūtų leidęs ekranizuoti rašytoją emigrantą, o Lietuvos laisvėjimo metu teko atsisakyti gilios socialinės ikikarinio kaimo tikrovės analizės, beveik apsiriboti melodraminiu trikampiu. Gaivališkas M.Katiliškio romanas tuo ir stiprus, kad jame viena neatplėšiama nuo kito, kad čia nenutylėti žemės dalybų epochos prieštaringumai, pinigo valdžia, maištingos liaudies dvasios proveržiai, o ekrane epocha tampa nebe herojų savastimi, o gerokai dekoratyviu, idealizuotu, gal tik 1990 metų retrospektyvines iliuzijas atitinkančiu fonu, kuriame apstu išorinių ano gyvenimo ženklų – pakelės smūtkelių, koplytėlių, naujitėlaičių autobusiukų, švenčių bei gegužinių su dainomis, na, ir puikiai J.Griciaus nufilmuotos gamtos. Iš esmės visa pirmoji juostos dalis atrodo užsitęsusia ekspozicija, kai vyksta punktyrinis pažindinimas su personažais, kartais tuo ir pasibaigiantis (tokia „nuograuža“ – svarbus Baikščio paveikslas, dar daug kas), ir net šioje dalyje yra dvi pradžios (po Tiliaus pasistumdymo su zimagorais epiniame kadre, filmuotame iš viršaus, jis nueina į Doveikų sodybą: ekspozicijos ekspozicija pasibaigė). R.Vabalas visuomet buvo stiprus tiksliomis psichologizmo ir socialumo samplaikomis. Nebelikus vieno komponento, kur kas paviršutiniškesni tapo ir daugiausiai fiziologinių impulsų vedami personažai: neveltui išskyrus G.Girdvainio senyvą samdinį Lauryną sunku paminėti kokią kitą daugiafigūrio filmo aktorinę sėkmę. 

 

® Saulius Macaitis