Turinys: Pasiturinčios ikikarinio Lietuvos kaimo valstiečių šeimos pirkioje su gyvenimu atsisveikina šeimininkė. Lieka trys sūnūs – Laurynas, Stanislovas, jaunėlis Antanas, dėl neprisitaikymo vadintas ir „Skystymu“. Gailėdama jo, motina laimina Antanėlį ir darbščią, dailią samdinę Kazytę: be jos, girdi, pražūsiąs. Nors Kazytei neabejingi ir kiti du broliai, motinos valia šventa, laidotuves seka vestuvės, ateina Velykos, kurioms penkiese (dar su piemenuku) gyvenanti šeimyna pasikviečia svečių. Pagyvenęs vienišius Stanislovas bando asistuoti valstietei Elzei, bet, šiai pasirinkus tokį pat varguolį Adomėlį, išprovokuoja muštynes, per kurias pats ir krinta nuo svečio peilio. Po kiek laiko mišios už Stanislovą irgi pasibaigia gėrynėmis. Pasirodo, Kazytė slapta pakvietė į svečius keistuolį Untulį, kurio, kaip ji žino, impulsyvus Laurynas matyti negali. Dabar jau antram broliui ąžuolui teks palikti namus dėl nužudymo. Įkalbėjusi Antanėlį užrašyti jai turtą, Kazytė nebeslapsto tikrųjų užmačių ir prie girto vyro lovos puola į glėbį kažkokiam jaunam skurdžiui Klemensui, dėl kurio tiek stengtasi. Bet pasibaisėjęs mylimasis atstumia moterį ir dingsta tamsoje. Kazytė, panašu, pastojo, ir, nors dabar, kaip pati ji sako, -- ūkyje „pilna ponia“, laimės nebus – nepaisant to, ar Antano ar Klemenso vaiką ji nešioja.
Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1977.10.04 (L.Tapinas); Komjaunimo tiesa, 1977.11.25; Literatūra ir menas, 1977.10.01 (L.Vildžiūnas); Kinas, 1977, № 10, 6-7 р.; Kinas, 1977, №11, 8-9 p.; Советская Литва, 1977.10.06.
Komentaras: Jau anuomet „Virto ąžuolai“ darė keistai slogų įspūdį dėl tirštai užmaišytos, kone natūralistinės buities su poetiniais inkliuzais (gražiausia filme – Velykų ryto atmosfera). Jautėsi nemalonus disbalansas: herojai – pasiturintys žmonės, jų gonkose – spalvoti stiklai, karvės išnašios, bet jeigu Kazytė ir Antanas mylisi, jų balsus naktį – it tai būtų dūminė pirkia -- girdi visas namas, neišskiriant nė piemenuko. N.Lepeškaitė suvaidino netradicinę Lietuvos kinui heroję rezultatyviai, išduodama ją visokiomis kreivomis šypsenėlėmis, vylingais žvilgsniais.
Šiandien visai nelauktai pastebi dar vieną įmanomą filmo vertinimo variantą. Žinoma, jis grynai intuityvus: nėra jokių įrodymų, kad prozaikas Juozas Baltušis būtų sąmoningai norėjęs į lietuvišką dirvą perkelti Nikolajaus Leskovo „Mcensko apskrities ledi Makbet“ variantą. Tačiau, sutikus su tokia prielaida, aiškėtų filmo neorganiškumo priežastys. Jau tipažai (Laurynas su jo pusmetrine barzda) primena slaviškąjį. Nemaloniai, netaktiškai užjaučiamas Antanėlis labai atitinka rusų literatūroje apdainuotus „jurodivyj“ tipus, Untulis – vadinamuosius „čiudikus“. Atviri aistrų prasiveržimai, personažų atlapaširdiškumas bei neslapstomas juslingumas anuomet buvo sutikta kaip polemika su lietuviškame ekrane neva stabarėjančiu mažakalbiu nacionaliniu mentalitetu, buvusiu (kartais ir pelnytai) feljetonistų objektu. Bet kad taip elgtųsi, bendrautų, kalbėtų ikikarinio kaimo vyrai ir moterys, čia pat ridenantys margučius, nešantys pagonišką šventą ugnį per lauką, kad lietuvis ne vien pagalvotų apie palaimą, bet emociją tuoj paremtų žodžiais (Stanislovas: „Man gera... man gera...“), nelengva patikėti. Galbūt debiutantui (tai pirmas didelis Gyčio Lukšo filmas) suvokiamas noras griauti tradiciją vis dėlto nebuvo labai gerai permąstytas?
© Saulius Macaitis
