Festivaliai, apdovanojimai: XIV sąjunginio kino festivalio (Vilnius, 1981) Antroji premija vaikų ir jaunimo filmų kategorijoje.

 

Turinys: Vilniuje be tėvo auga nenustygtančios fantazijos dešimtmetis Andrius. Pavargusi dėl kasdienių rūpesčių mama gali jam skirti nedaug laiko, bet yra dar muzikos mokykla, yra bendrojo lavinimo pamokos, kurių berniukas nemėgsta, nes mokytoja lituanistė ne visada tinkamai įvertina poetinę jo rašinių prasmę. Yra kaimynų senbernaras Pūkelis, kurį dažnai leidžia pavedžioti, o senamiestyje gyvena buvęs geografijos mokytojas Rauplėnas, lankytis pas kurį, džiaugtis jo drugelių kolekcijomis, potraukiu senoviniams skraidymo aparatams Andriui – visada šventė.

Muzikos mokykla pakvietė būrelį moksleivių iš Prahos. Vilniečiai „išsidalė“ tuos devynis vaikus, o Andriui „atiteko“ Jana. Nors ir mergaitė, bet šauni: tuoj pradėjo orientuotis lietuviškai, apgynė Andrių, lengvai permesdama per petį ilgšį skriaudėją. O Andrius įsileidžia viešnią į savo svajonių pasaulį, išmoko visada padedančio burtažodžio „bitė ritė baltaragė“. Janos draugiškumo prisiminimai padeda Andriui ir toliau. Net tada, kai į naują miesto rajoną išsikelia Rauplėnas, berniukas nepuola į ašaras, jis padovanoja žilajam draugui savo paties nupieštą peteliškę, kurios taip stigo šiojo kolekcijai.

 

Svarbesnės publikacijos: Literatūra ir menas, 1982.01.09; 1982.02.06; Kinas, 1981, №12, 11-12 р.(B.Vilimaitė); Savaitės ekranas, 1981, №52; Советская Литва, 1981.05.21; Советский экран (Москва), 1981, №11, 11р. 

 

Komentaras: Ir pagrindinis filmo personažas, ir pats nedidelis kūrinėlis labai laisvai egzistuoja tarp realybės ir fantazijos. Iš senamiesčio kasdienybės filmas, Andriui panorus, daro keisčiausius kūlversčius, nors kas ten žino, ar Rauplėnas tikrai skraidė senoviškais sparnais nuo Vingio kalno, ar Janos senelis laikrodininkas dirba ne paprasčiausioje buitinėje įmonėlėje, o yra, kaip matome ekrane, tikras „laiko saugotojas“. Pastarieji, gausybės didžiulių laikrodžių mechanizmų supami epizodai – absoliučiai sąlyginiai, kaip ir tie, kur personažai, švelniai pašiepdami operinį rečitatyvą, nelauktai uždainuoja. Tokie perėjimai filme – dažniausiai organiški: nuobodi pamoka staiga persikelia į žydinčių vyšnių sodą, ir net plaukelį prie plaukelio prišukavusi mokytoja (Irena Marija Leonavičiūtė) staiga pasirodo jauna ir graži, visai ne pedantė. Tiesa, kartais autoriai persistengia, dailindami epizodus, o kai kurie jų (egzotiškais rūbais apsivilkusių Janos ir Andriaus slampinėjimai po senovinį Vidurinės Azijos mistą, kur jie neva ieško egzotiškos peteliškės) yra dailūs, bet dramaturgiškai nebūtini. Čia tiesiog „užsižaista“.

Vis dėlto „brandaus socializmo“ epochoje, kaip tik auginusioje būsimuosius robotukus, „Andrius“, pasisakydamas už individualybę, skambėjo nelauktai ir maloniai. Su humoru, išmone pateikti Andriaus ir Janos greitos draugystės epizodai tarsi liudija V.Palčinskaitę ir A.Araminą jau anuomet besiilgėjus dar labai negreit ateisiančio laisvumo, laikų, kai bet koks įvairių kraštų bendraamžių kontaktas yra paprastas, savaime suprantamas dalykas. Šis momentas skiria „Andrių“ nuo prieš keletą metų statyto analogiškos medžiagos Arūno Žebriūno „Naktibaldos“, kuriam dar visai pakanka (so)vietinių horizontų.

 

© Saulius Macaitis

Filmo plakato autorius - Miroslavas Znamierovskis. Iš Teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo.