Nuotykių drama.

Turinys: 1949 metų pavasaris, vienišas brolių Šalnų vienkiemis. Eigulį Vincą Šalną kamuoja nesuvokiamas nerimas, laukimas. Išties, netrukus pasirodo „miško broliai“, kurių vadas „Erškėtis“ bando kviesti į savo eiles jaunesnįjį, neseniai demobilizuotą brolį Stasį. Pastarasis paabejojęs sutinka, gauna „Bebro“ slapyvardį, užduotį nušauti savo draugą Žarėną, bet per atsitiktinumą (?) tas lieka gyvas. Vincas bijo bėdos, jo noras bet kokia kaina išgyventi provokuoja aštrius brolių nesutarimus. Stribas Čibiras, per vieną susirėmimų miške pažinęs Stasį, papasakoja Vincui apie negerus brolio darbus, o tada eigulys pats suranda ir pribaigia brolį. Kaip pasirodo, tai buvusi klaida: KGB majoras atskleidžia Vincui, kad Stasys atlikinėjęs miške specialiąją raudonųjų užduotį. Išlikusiam vienam Vincui tenka pratęsti brolio „žygius“.

Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1981.02.07; Literatūra ir menas, 1980.11.07; Kinas, 1979, №8, 10-11 p., 1980, №6, 4-6 p. (E.Aukštikalnis), 1980, №9,12 -14 p. (A.Augus, G.Butkus); Savaitės ekranas, 1981.01.26/02.07 (S.Valiulis); Czerwony sztandar, 1981.02.04; Новые фильмы (Москва), 1980, №9, 7р. Žiūr.knygose: Lietuvių kino menas šiandien, V., 1981, 24-25 p. (G.Arlickaitė).

Komentaras: Nusunkta „pokario klasių kovos“ tema, rizikuojanti tapti Lietuvos kino studijos skiriamuoju ženklu, pagimdė ir tokį (bene paskutinį) kuriozą kaip „Sužeista tyla“. Čia ratas tarsi užsidaro, nes vėl tvyro nuvalkiotas skirtingose barikadų pusėse atsidūrusių brolių motyvas, pradėtas dar nuo panašaus meninio lygio „Tilto“. Geri, aišku, abu, tik Vincą juodina gyvenimo geismas, o jaunėlis brolis Stasys išeina į mišką, kaip galima nesunkiai nuspėti, ne dėl Lietuvos laisvės, o todėl, kad jau sovietų armijoje buvo užverbuotas. Žiūrovas tai įspėja greitai, o tikras brolis – ne, žmona Agnė – ne. Girininkas Kainas nužudo Abelį, žmona rūtų nuovirais nuodija būsimą Stasio vaiką. Visa tai pateikiama kaip natūralūs lietuvių kaimui dalykai, net fanatiškąjį stribą Čibirą bandoma visaip teisinti, o partizanų vadą – juodinti. Kritika vertino „Sužeistą tylą“ pirmiausiai kaip meniškai antrinį (tretinį) filmą, naudojantį primityvius štampus, simbolius (vorai, gyvatės: su jais lyginami partizanai), bet jis greičiausiai ir negalėjo būti kitoks: tendencingi, nepsichologiški personažų paveikslai leidžia traktuoti juostą kone antilietuviška.

® Saulius Macaitis