Turinys: Broliai Arminai, Romas ir Algirdas, -- jauni lietuvių inteligentai. Statybininkas Algirdas, palankiai sutikęs sovietų okupaciją, davusią jam darbo, gimtajame miestelyje pastatė tiltą. Tačiau lauktos tilto atidarymo iškilmės neįvyksta: kalendorius rodo 1941-ųjų birželį, jau šiomis pirmosiomis karo dienomis naują statinį subombarduoja vokiečiai. Algirdas puola į depresiją, ginčijasi su broliu Romu, kuris mano, kad įmanoma gyventi prie kiekvienos valdžios ir, susidėjęs su policajumi Striupu, užsiima spekuliacija. Abu broliai neabejingi jaunai gydytojai Rūtai, kuri vis dvejoja. Kad ir pasyvus Algirdas vis dėlto sugeba patekti į hitlerininkų kalėjimą, iš kurio grotuoto lango nusivylęs stebi Rūtos ir Romualdo vestuvių eiseną. Jis nežino, kad Rūtos sąlyga tekėti buvo Algirdo išvadavimas; sutuoktinis pamelavo, kad viską sutvarkęs, o brolis jau gyvenąs kitame mieste. Nespėjus atsiduoti šviežiai iškeptam vyrui, Rūta – vėl pro langą – pamato, kaip būtent tą akimirką pravažiuoja partizanų, išgebėjusių Algirdą ir kitus suimtuosius, vežimai. Taigi Algirdui belieka kelias į mišką, pas raudonuosius partizanus, santuokos nerealizavusiai Rūtai – laukimas, o Romualdui – vis gilesnis klimpimas, atvedęs jį jau į pokario baltųjų partizanų bunkerį. Kažkam į nugarą nušovus Romą, pro šalį vėjas praneša lapelį, kuriuo sovietų vyriausybė žada amnestiją. Rūta gyvens su tiltą atstačiusiu Algirdu ilgai ir laimingai.

Publikacijos: Tiesa, 1957.04.05; Komjaunimo tiesa, 1957.03.24; Literatūra ir menas, 1957.04.06; Советская Литва, 1957.03.304; Czerwony Sztandar, 1957.04.07; Tarybinė moteris, 1957, Nr.4; Искусство кино (Москва), 1958, №7, 87-90 р. Žiūr. knygose: M.Malcienė. Lietuvos kino istorijos apybraiža, V., 1974, 32-33 p.; V.Mikalauskas. Kinas Lietuvoje, V., 1999, 403-407 p.

Komentaras: Pirmasis kino bandymas panirti į visuomet dramatiškai bei prieštaringai gyvavusios lietuvių inteligentijos pasaulį (ligi tol simpatišką inteligento, daktaro Mastaičio eskizą filme „Ignotas grįžo namo“ su humoru, vaizdžiai parodė tik aktorius J.Laucius) baigėsi visišku fiasko. Meilės trikampis, kupinas „lemtingų“ sutapimų, atsitiktinumų, nepritapo prie vaizduojamos epochos netgi etine prasme. Nėra net menkos pagrindinių herojų charakterių raidos, tik pavienės būsenos, o antrojo plano personažai, kartą kitą pasirodę ekrane, pailiustruoja savimi kokią tezę ir nelogiškai pradingsta. Aišku, iš šios dienos pozicijų įmanoma daryti tam tikras išvadas – pavyzdžiui, kad amnestijos lapelis, neva dramatizuojantis nesuspėjusio persiauklėti Romualdo likimą, iš tiesų buvo tolygus tualetinio popieriaus skiautės vertei. Tačiau net tokių įmanomų perprasminti detalių pilkame ir nuobodžiame „Tilte“ – vos viena kita.
Verta pažymėti, kad būtent nuo „Tilto“ prasideda lietuvių dramaturgijos labai pamėgtas brolių, kartais tampančių ir antagonistais, motyvas.

© Saulius Macaitis

* nuotraukos iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų