Kitas pavadinimas: „Mergaitė ir aidas“.

 

Lyrinė drama.

 

Festivaliai, apdovanojimai: XVIII Lokarno tarptautinio kino festivalio (1965) Specialus prizas „Sidabrinės burės“. VI  (1965) Kanų tarptautinio filmų jaunimui susitikimo Didysis prizas. Prizai A.Žebriūnui už geriausią režisūrą ir J.Griciui už operatoriaus meistriškumą V Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalyje (1965). Lietuvos komjaunimo premija (1970) režisieriui A.Žebriūnui už „Paskutinę atostogų dieną“, taip pat kitus filmus vaikams ir jaunimui.

 

Turinys: Į kalnų supamą jūros užutekį įbrenda ilgakojė paauglė taškuota suknele ir užtrimituoja senoviniu pašto rageliu. Tai Vika, atostogaujanti prie jūros pas senelį žveją. Vasara baigėsi, laikas į mokyklą, šiandien mergaitės pasiimti atvyks tėvas. Ant šlapio smėlio susirašiusi svarbiausius būsimus dienos įvykius („Paskutinis autobusas“), Vika puola plaukioti. Ant kranto susirenka berniukų kompanija, vedina paaugesnio sukto lyderio. Prie jų bando pritapti neseniai čia su tėvais atsikėlęs Romas, bet kiti demonstratyviai nekreipia į jį dėmesio. Tuo tarpu Vika, kuriai Romas, matyt, patiko, prisaikdinusi jį dėl paslapties, atskleidžia berniukui savo didžiausią turtą – kalnų aidų kolekciją. Dėl paiko berniokiško solidarumo Romas nepaduoda nuoga besimaudžiusiai Vikai jos rūbelių, o netrukus bando pademonstruoti aidus kitiems vaikams, bet kalnai nesutinka su išdavyste, jie tik grėsmingai tyli. Mergaitės kartėlį išsklaido sugedęs telefono automatas, iš kurio ragelio pasigirsta pačių įvairiausių balsų tariami pasisveikinimai. Pasirodė tėvas. Vika meta monetą į jūrą, kad vėl sugrįžtų. Ji nepaiso mašiną besivejančio Romo šauksmų, ji nieko neatleido.

 

Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1965.04.02; Komjaunimo tiesa, 1965.04.03; Literatūra ir menas, 1965.03.27; Ekrano naujienos, 1965, Nr.12, 8-9 p.; Vakarinės naujienos, 1965.02.24; Советская Литва, 1965.04.01; Cina (Ryga), 1966.01.19; Padomju jaunatne (R), 1966.01.15; Советский экран (Москва), 1965, №23; Советское кино, 1966.01.08; Советская культура, 1966.01.22; Советский фильм, 1965, №10, 4-5р. (И.Соловьева); Искусство кино, 1965, №8, 45-46 р. (В.Шитова), 1967, №1, 32-33 р. (Ю.Нагибин). Žiūr. knygose: M.Malcienė. Lietuvos kino istorijos apybraiža, V., 1974, 60-61 p.; Экран 1965, М., 1966, 34-37 р.; И.Арефьева. Арунас Жебрюнас, М., 1990, 37-46 р.  

 

Komentaras: Tyras, liūdnas, bet, nepaisant nieko, viltingas tobulos formos kino eilėraštis. Nevienaprasmis, ne tik „vaikiškas filmas“. Galbūt kūrinys apie prigimčių skirtybę – amžiną moteriškumo mįslę ir paiką vyrišką norą bet kokia kaina lyderiauti. Standartinius žmonių žaidimus, kaip vaikų vangiai spardoma konservų dėželė, ir gelbstinčią vaizduotės galią. Natūralumą (Vikos nuogumas, premjeros metais papiktinęs regresyviausią lietuvių pedagogų būrį) ir ankstyvą susikaustymą. Lengvas gamtos personifikavimas, geografinis neapibrėžtumas leidžia autoriui, neprarandant realumo, operuoti abstrakčiomis sąvokomis, versti žiūrovą galvoti apie veiksmo vietą Žemę: būtent tokio laisvumo pristigs vėlesnei A.Žebriūno juostai pagal A.de Saint Exupery „Mažąjį princą“.

 

 

* nuotraukos iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų