Režimo stiprėjimo liudijimai -- Verbos filmai apie dainų šventes. Įprasta pabrėžti vien netradicinį, džiaugsmo nuojautos kupiną dešimties minučių etiudą "Šventėn", kuris, atseit sumontuotas iš "didžiojo" reportažo nuokarpų. O gal "didysis" sumontuotas iš šio nuokarpų, nes filmas “Šventėn” Verbos taip ir buvo sumanytas -- parodyti, kaip iš visos Lietuvos renkasi muzikantai. Tik užsakovai -- Kultūros ministerija -- "pasigedo savęs istorijoje" (Živilė Pilipavičienė, buvusi dokumentinio kino redaktorė Valstybiniame kinematografijos komitete). Tai, ką Verba padarė jų užsakymu, šiandien vertinama atlaidžiai, net ironiškai -- kaip neišvengiama duoklė laikui.

Įsižiūrėkime į tą duoklę. Verba ir jo grupės operatoriai sugebėjo ir minioje matyti žmones, o per dainų šventes režisierius kaskart rodė šalies būklę. 1970-ieji, "Susirinko visa Lietuva": šviesiausias iš švenčių reportažų -- žmonės jau įprato prie gyvenimo toje šalyje, užaugo nauja karta, ir pats režimas ne toks aršus. Ekrane tikra linksmybė, net norisi būti kartu su tais, kurie tada ėjo Vilniaus gatvėmis Vingio parko link, sveikino juos, dainavo ir šoko. 1977-ieji, "Sveika, jaunyste!" -- jauni žmonės linksminasi, džiaugiasi, galėdami būti drauge vieni su kitais ir su bendraamžiais iš tolimų, egzotiškų šalių, o tas džiaugsmas, toji jaunystė leidžia jiems tiesiog nepastebėti ideologinio šventės turinio marazmo. 1985-aisiais Verba padarė reportažą pavargusiu pavadinimu "Ir vėl atėjo šventė". Niūriausias, tragiškiausias jo filmas. Lietuvos žmonės gyvena taikiu metu, niekas jų niekur neveža, tačiau ideologinis smurtas -- kasdienybė. Džiugesys -- tariamas, dainininkų ir šokėjų judesiai -- automatiški, abejingi. Lietuvių tradicinėje dainų šventėje -- rusiška daina, raudoni kaklaraiščiai, svetimi papročiai. Išprievartautos tautos dokumentas. Ir išprievartauto menininko dokumentas.

© Rūta Oginskaitė