Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją... M.K.Čiurlionis

Vienas nesmagiausių nesusipratimų Roberto Verbos kūryboje. Garsus aktorius Donatas Banionis sutiko atlikti klausinėtojo funkciją, tačiau liko tik dekoratyviu filmo elementu. Filme esama visko po truputį – Čiurlionio biografijos, kūrybos nagrinėjimo, jo kūrybos atspindžių to laiko mene. Gyviausia filmo linija – Vlado Vildžiūno skulptūros, skirtos Ciurlioniui gabenimas į Druskininkus.

Operatorius Aloyzas Jančoras prisimena: “Artėjo Čiurlionio jubiliejus – 100 gimimo metinės. Mes kliedėjom Čiurlioniu ir svajojom daryti filmus apie jį. Ir visi žmonės, susiję su Čiurlioniu, buvo labai reikšmingi. Daug scenarijų buvo prirašyta. Verbai Čiurlionis buvo nuoširdžiai įdomus.Jis irgi kliedėjo Čiurlioniu. Verba buvo intuityvus lietuvių kultūros fanatikas. Ne intelektas liepė jam tai daryti, o įgimta tautiška pasaulėjauta. Vidinis poreikis. Aišku, kilo problemų, kai šalia Verbos supratimo ir matymo filmui apie Čiurlionį atsirado antras autorius – Laima Pangonytė. Tiedu žmonės buvo labai skirtingi.Iš vienos pusės, Robertas svajojo padaryti gražų ir puikų filmą. Iš kitos pusės – buvo daug konjunktūros ir pragmatizmo, kuris atsirado galbūt tokiems dviems autoriams susiėjus.

Be to dar atsirado Donatas Banionis. O tai jau kuriozas. Kaip jis atsirado? Scenarijaus nėra, sumanymo nėra, ir nežinau, kuriam – Robertui ar Laimai -- šovė į galvą: o jeigu čia būtų Banionis... Tai ir Maskvą nustebinsime, ir taip toliau. Filmas, girdi, išloš. O kai tiktai Banioniui pakišo šitą idėją, jis buvo įrašytas ir tarp scenaristų.

Aišku, šitas scenarijus gavo pinigus. Mes gavome galimybes išvažiuoti filmuoti ir į Lenkiją, ir į Vokietiją, bet tas filmavimas buvo visiškas košmaras. Robertas buvo pasimetęs tarp šeimyninių dalykų, nenorėjo konfliktuoti, o Laima su Banioniu labai aktyviai veržėsi vadovauti filmavimui. Atsitikdavo daugybė nesąmonių. Leipcige važiuojam mes, ir Pangonytė su Banioniu suka galvą Robertui visokiomis idėjomis. Aš sėdžiu, girdžiu, bet nekreipiu dėmesio, nes pažįstu Robertą ir manau, kad jis nepasiduos. O Robertas gudrus: jis nepasako Pangonytei, kad čia nesąmonė. Sako: kalbėk su Alium, jeigu Alius filmuos... O Pangonytės ir Banionio idėja tokia: važiuojam mes Leipcigo gatve, sustojam sankryžoj, Banionis prieina prie policininko ir klausia – kas tas Čiurlionis, kaip čia nuvažiuoti į kokią memorialinę vietą. Ir štai, pagal Pangonytę ir Banionį, policininkas išsižioja, nes atpažįsta Banionį, nustemba, ima klausinėti apie Banionį ir Čiurlionį... Tai kaip, Aliau, nufilmuosi? Aišku, man tekdavo kategoriškai pasakyti, kad ne. Sustoti, gaišti laiką, eikvoti juostą – kam?”

Robertas Verba ligoninėje prieš mirtį davė interviu, kuriame pats vertino savo kūrybą: Kalbėdamas apie filmą, skirtą Čiurlioniui, jis sakė: “įdėjau laiko ir noro; aišku, man nepavyko pakilti iki to, manau, kad niekam nepavyks (atsidūsta), kadangi asmenybė labai įvairi ir vis tiek geniali... Visi mes, lietuviai – talentai, visi genijai, bet Čiurlionis turbūt vienintelis buvo. Dariau filmą apie Čiurlionį. Jo intelekto lygį, kaip tokį jau skirtingą nuo mūsų istorijos. Kaip jis taip išsišovė, kaip jis sugebėjo. Buvo nesvietiškai įdomu gilintis į viską. Nesvietiškai. Nu bet aišku, kad jau per stambi asmenybė, kad aš galėčiau apmąstyti ir, kaip čia pasakyti, peraugti ją ir paduoti. Aš tik galėjau prisiliesti prie tos temos.

Tai va tokios trys mano temos. Šaknys – tai „Šimtamečiai“. Ar tauta, jaunimas visiškai neišsigims – tai patriotizmo tema, tai Darius ir Girėnas. Ir kiek mes išeisim – ypač dabar, manyčiau, turėtų būt aktualu, -- į tą Europą ir su kuo mes einam. Visur ir kišam Čiurlionį, Sabonį. Nesulyginami dalykai, juokinga, anekdotiška, bet tai asmenybės, kurios jau turėjo šiokią tokią pasaulinę vertę”.

© Rūta Oginskaitė