Miuziklas.

 

Turinys: Ikikarinės Lietuvos kaimas. Ūkininkų Dičių šeima nuiminėja derlių, sūnus Vladas svajoja apie kitą gyvenimą. Motina siūlo eiti į kunigus, bet jis tik atrėžia: „Mes kitam skirti likimui“ – studijuosiąs teisę. Siaurojo traukinuko vagone liaudiškais raštais išmargintą maišą su provizija nešantis Vladas Dičius susipažįsta su kuklia gimnaziste Adele. Užsimezga pirmasis romanas. Kaune studentas provincialas greitai prisigaudo miestiškų manierų, užsiaugina ūselius, ima lankytis restoranuose, viename jų susipažįsta su efektinga ponia Nina Varpiene, tampančia jo meiluže. Varpos rengia balių, į jį pakviečiamas ir Vladas. Žmonos paprašytas turtuolis Varpa, pro pirštus žvelgiantis į Ninos nuotykius, padaro jaunuoliui protekciją, ir štai jis – jau valdininkas kažkokioje ministerijoje. Pajūryje atostogauja ponija, čia Dičius pamato Adelę su nauju turtingu dūsautoju, pavydo graužiamas, jai pasiperša ir veda. Bet šeima ir per ketverius metus nesusilipdo: Vladas vis labiau girtauja, per naktis lošia kortomis su draugais, ima kyšius, leidžia valdiškus pinigus. Dėl pastarųjų iškelta byla baigiasi Dičiaus išsisukimu, tačiau Adelė jį paliko. Pasisodinęs žmoną į mašiną, herojus lekia pasiutusiu grečiu, kol automobilis nenurieda nuo skardžio. Adelės nebematyti, bet apiplėšytais rūbais Dičius išlenda iš „Fordo“ griuvenų ir atitipena į 1980 metų sovietinį Kauną. Daina už kadro konstatuoja: „dičiai bus reikalingi visada“.

 

Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1980.08.09 (S.Macaitis); Kalba Vilnius, 1979, №42, 1980, №24, 1980, №26 (J.Baltušis); Literatūra ir menas, 1979.12.15 (I.Keidošiūtė), 1980.06.21 (G.Svilienė). Žiūr. knygose: Lietuvių kino menas šiandien, V., 1981, 76-77 p. (S.Valiulis).

 

Komentaras: Be didelių pretenzijų, be baisių socialinių kaltinimų statyta ironiška „Dičiaus karjera“ – visai profesionalus pramoginis filmas. Ypač ritmingai, logiškai, glaustai montuojami pirmosios filmo dalies įvykiai: lakoniškai atkurta kaimo ir miesto retroatmosfera, studijos su estradiniu „Gaudeamus“ ir funikulierius, poetiškai kažkur aukštyn keliantis Vladą ir Adelę, staigūs erotinio patyrimo nuotykiai, akies mirksniu besipildančios svajos ir naivus sparnuoto Dičiaus „skrydis“ virš Kauno. Į pabaigą, ypač kai ekrane atsiranda mirties įvaizdžiai, nebepakanka skonio ir išmonės – tam, kad sąmojingu sušiuolaikintu finalu autoriai vėl išpirktų tas menines nuodėmes, įlietų net naujos, T.Tilvyčio ir nesapnuotos prasmės. Geras S.Jakubausko pagrindinis personažas – iš tų amoraliųjų sukčių, kurie dar ir kelia simpatiją. O štai muzika galėjo būti išraiškingesnė, joje stinga žanrui būtinų šlagerių, personažų savarankiškų temų, ir kai viename epizode pasigirsta autentiškas anų laikų šlageris „Aš myliu vasaros rugiagėles“, jis nesunkiai nukonkuruoja visą banalią filmo partitūrą. 

 

© Saulius Macaitis