1988 /

Mėnulio pilnaties metas

Vaidybinis  –  1988, Lietuvos kino studija, susivienijimas ARS, 35 mm, spalvotas, 81 mi  –  1988

Kostiuminė sakmė.

 

Filmografija: Scenarijaus autorius ir režisierius – Arūnas Žebriūnas. Operatorius – Jonas Gricius. Dailininkas – Algimantas Šiugžda. Kostiumų dailininkė – Gražina Remeikaitė. Kompozitorius – Bronius Kutavičius. Garso operatorius – Stasys Vilkevičius. Antrasis režisierius – Romualdas Gudas. Antrasis operatorius – Remigijus Navickas. Grimas – M.Oržekauskaitė. Asistentai: režisieriaus – P.Navickienė, N.Ūsaitė, operatoriaus – R.Žilinskas, dailininko – D.Dičiūtė, J.Kasčiukienė, Z.Vyliauskienė, A.Gabalis. Montažas: Vanda Survilienė, B.Biliūnienė. Kombinuoto filmavimo operatorius – A.Slavinskas. Konsultantai: B.Bračas, M.Matušakaitė, E.Ivaškevičius, V.Starkus.

Vaidina: jėzuitą – Jorgos Panaheosas, Pimę – Maria Probosz, vienuolę Barbarą – Barbara Brylska, kuprių – Kostas Smoriginas, kunigą – Vytautas Paukštė, komendantą – Juris Strenga, kunigaikštį – Robertas Vaidotas, kunigaikštienę – Jūratė Onaitytė, tarną – Petras Steponavičius, beprotį – Rolandas Butkevičius, kapitoną – Uldis Vazdikas, tarnaitę – Monika Žebriūnaitė, senį su varpeliu -- Česlovas Stonys; Saulius Balandis, Aleksas Burnickas, Jeronimas Čiuplys, Feliksas Einas, Vladimiras Jepiskoposianas, Algirdas Latėnas, Janina Matekonytė, Jonas Pakulis, Zenonas Ročys, Edgaras Savickis, Antanas Selkalis, Sakalas Uždavinys, Gerardas Žalėnas, Saulius Bareikis, G.Ambrasaitė, R.Darginavičius, Š.Navickis, A.Navickas, E.Vyčinas ir kt.

Turinys: Jūros platybėse – ištaigingas Renesanso burlaivis su vitražais languose. Jame susirinko kosmopolitinė kompanija, plaukianti iš Romos į Vilnių. Pakeliui iš pasitaikiusios vienišos valtelės keliautojai paima nusilpusią merginą Pimę. Ji bėgo nuo maro, siaučiančio XVI amžiaus Lietuvoje, bet laivas privairuoja prie pilies su Vyčio herbu, už kurios sienų deginami lavonai. Keisti prieštaringi santykiai sieja herojus. Pagonė Pimė – neteisėta vietinio kunigo duktė. Laivu plaukęs aukšto rango jėzuitas, pasiryžęs „ugnimi ir kalaviju“ apkrikštyti visus likusius pagonis, tebetikinčius stebuklingojo Žalčio tvenkiniu, kurio vanduo neva gydo net nuo maro, mato atvirą, agresyvią merginą pagrindine savo priešininke, bet vyro instinktai daro savo. Tvenkinys slapta užverčiamas akmenimis, liga puola pilį. Kunigaikštienė, prieš mirdama, dar surengia „puotą maro metu“. Jėzuitas, dideliam konkuruojančios vienuolės Barbaros nepasitenkinimui, paima Pimę, bet, nuodėmės naštos nebeišlaikęs, nusižudo pats.

 

Svarbesnės publikacijos: Kinas, 1987, №12, 10-12 p. (A.Jablonskienė), 1989, №3, 4-8 p. (N.Aukštaitytė, I.Arefjeva, int. su režisieriumi); Советский фильм (Москва), 1988, №11, 5-6 p. (Т.Балтушникене); Cоветский экран (Москва), 1989, №5; Новые фильмы (Москва), 1989, №4, 10-11 р. (В.Смоляр). Žiūr. knygose: Ekrane ir už ekrano, V., 1993, 27-28 p. (Ž.Pipinytė).

 

Komentaras: Vienas tų kine ne taip jau retų atejų, kai sparčiai besikeičianti tikrovė veikia ir kuriamo filmo sumanymą. Pagonybės ir krikščionyės kategoriškas supriešinimas tuo metu, kai Lietuvoje jau veikė „Sąjūdis“, galėjo pasirodyti ne visai aktualus, matyt, teko keisti kūrinio akcentus, nes katalikinės nuotaikos šalyje, besivaduojančioje nuo pusamžės priespaudos, objektyviai turėjo pozityviąją prasmę, o jėzuito paveikslas ekrane labiau priminė ne Šventąį sostą, o prispaudėjų metodiką.

Autoriai gebėjo panaudoti tuo persilaužimo metu sovietų kine jau leidžiamus erotinius motyvus (Pimės striptizas, tiesa, atliekamas importinės lenkų aktorės, -- pirmasis toks lietuvių kine), tačiau erotika spalvinamas romantizmas ir politinė išsilaisvinimo retorika į vienumą vis dėlto nesusilieja. Net keista, kad filmas, turintis tiek daug išorinių, nors tik dekoratyvių, žiūrovinio patrauklumo motyvų (maras, šventieji žalčiai, savos ir svetimos nuodėmės etc.), žiūrimas gana nuobodžiai, be įtampos, neapsisprendus – istorinis ar pramoginis žanras. Šiandien mielai nuteikia nebent pranašiška kūrinio pradžia, kai turtingame laive, tarsi simbolizuojančiame šiuolaikinę globalizaciją, susirinko, vienodai laisvai naudojantys lotynų, italų, lenkų, lietuvių, vokiečių kalbas, vieni poliglotai.

 

© Saulius Macaitis