Kino apysaka.

Kitas (rusų) pavadinimas: «Nakties šnabždesiai“ („Ночные шепоты»). 

Turinys: Gruodžio 30-ąją vyksta jaunų vilniečių – impozantiško Aleksandro ir impulsyvios Ingos vestuvės. Kaip būdavo prie sovietų, materialiai stabilus jaunasis jau seniai užsisakė individualią mašiną. Ir štai dabar, romantiškoje vestuvių aplinkoje, tarp sveikinimo  telegramų randamas įsipainiojęs pranešimas skubiai atvykti į Maskvą ir atsiimti (bet tik iki šių metų galo) pagaliau paskirtus „Žigulius“. Vadinasi, reikia mesti iškilmes pseudoliaudiškame „malūne“ ir kuo skubiausiai lėkti į geistąjį tikslą. Aleksandras ir Inga kratosi bendrame Maskvos traukinio vagone, bet į autoparduotuvę spėja ir ryškiai raudona mašina per šaltuką lekia namo. Čia prasideda jų nelaukti tarpusavio konfliktai ir laukti (vis dėlto kinas!) nuotykiai. Tamsoje mašina užkliudo kažkokį stambų suvyniotą daiktą, „paklydėliai“ ta proga praleidžia naujametę naktį milicijos kameroje, nes suvyniotas buvo, laimė, ne lavonas, o tik kilimas, pavogtas iš kažkokios pilietės Stenkinos. Pagyvenusiam milicininkui Rešetovui jiems šį tą paaiškinus, abu vyksta toliau nebe taip priešiškai nusiteikę, bet nuotykiai nesibaigia: sušlubavus motorui (ar pasibaigus benzinui), jaunieji įstringa mašinoje, nors šaltuką jau pakeitė tkras šaltis. Matyt, būtų ir sušalę, jau matė ir priešmirtinius sapnus, bet kažkokie atsitiktinai pasipainioję karnavalininkai išgelbėjo. Žinoma, neprivažiavus iki Vilniaus kokį šimtą kilometrų, seka seniai laukta, efektingai ir ilgai filmuojama avarija. Apdaužytame „Žiguliuke“ subintuoti Inga ir Aleksandras laimingi šypsosi – panašu, tik dabar vienas kitą pažinę ir atradę.

Svarbesnės publikacijos: Kinas, 1986, №8, 4-6 p. (E.Jansonas); Искусство кино (Москва), 1987, №1, 64-66 р. (Б.Берман); Новые фильмы (Москва), 1986, №7, 12 р.

Komentaras: Vilniuje gimęs visų galų meistras – inžinierius, saviveiklos aktorius, rašytojas, dramaturgas, režisierius, dabar – ir televizininkas Isaakas Fridbergas (Šajevičius), panašu, traktavo Lietuvos kino studiją kaip starto aikštelę išsvajotam polėkiui į autorinį, bet komercinį kiną. 1984 metais jis jau buvo pastatęs gimtinėje „Susidūrimą“, bet, viena, tai buvo kito rašytojo (M.Sluckio) prozos ekranizacija, antra – „tik“ telefilmas. „Nakties paklydėliai“, jo ir parašyti, ir režisuoti, pasikvietus žinomus rusų kino meistrus (vien operatorius V.Nachabcevas, kadaise raiškiai nufilmavęs V.Žalakevičiaus „Tą saldų žodį – laisvę!», turėjo stambaus meistro reputaciją, o aktorius I.Kostolevskis tuomet buvo populiarus). Iš tiesų, nepaisant niokojančios kritikos, „Nakties paklydėliai“ pasitarnavo autoriui leidimu į „Mosfilmą“, kur I.Fridbergas netrukus pastatė skandalingiausią 1988 metų filmą „Lėlytė“.

Laikas nepavaldus vienaip ar kitaip pakoreguoti „Nakties paklydėlių“ vertinimą. Išoriškai efektingo, bet visai nelogiško (kartais atrodo, kad jaunavedžiai mašinoje tik susipažino), paviršutiniško kūrinėlio, stilistiškai svyruojančio tarp standartinio anekdoto ir poetinio kino „vizijų“, prasmė dažniausiai išsemiama personažų replikomis (Aleksandras: „Moteris myli vyrą, vyras myli automobilį“; „dvasingesnė“ Inga: „Mes su tavim niekad rimtai nesikalbėjom. Kokteiliai, muzika, seksas...“). Tai buvo tik mažytis kino nesusipratimas anuomet, toks liko ir šiandien.

© Saulius Macaitis