Drama.

Turinys: Nuobodžiai slenka prasiskolinusio bajoro Benjamino Kordušo dienos. Jam svarbiausia kilmė, o aplinkui kur kas geriau gyvena prakutę per nepriklausomybę sumanūs ūkininkai, už ją kovoję savanoriai-naujakuriai. Net ūkvedys ir ekonomė, negaudami atlyginimo, pluša Kordušui labiau iš įpratimo, gailesčio nepraktiškam našliui, gyvenančiam su irgi vieniša dukra, nors šis įtarinėja visomis būtomis nebūtomis nuodėmėmis ir juos. Iš viso bajorijos rekalai prasti: pas nesuvedantį galo su galu Kordušą atvyksta skolintis pinigų ponia Jadvyga; beveik romantiškas jų susitikimas ko nesibaigia skandalu. Paskui dvarelyje, kurį herojus taip bijo prarasti, pasirodo vietinių bepinigių bajorų bendrija, šeimininkas ją vaišina ištaigingais, kad ir už „chamo“ Adomonio pinigus rengtais pietumis. Grafas Pšidirskis bando įtikinėti Kordušą „nekirmyti“ dvare, vykti į sostinę Kauną, kur titulas esą atidarąs visas duris, kur visi politikai – jų valstiečių vaikai, bet užsispyręs, ūmaus charakterio bajoras neklauso nė šio autoriteto.

Antrojoje dalyje atsiranda ir naujų, iki tol nematytų, bet svarbių personažų. Prasideda jaunos valstietės Mikasės ir buvusio savanorio, turinčio „bolševiko“ reputaciją, -- Petro Matūzos vestuvėmis. Mįslinga vidutinio amžiaus moteris viską stebi, o paskui, vakare, prasibrauna į dvarelį susitikti su Kordušu. Tai buvusi jo meilužė Morta, 20 metų besibasčiusi po svetimas pasvietes, o dabar grįžusi į dukters vestuves. Tikina Kordušą, kad Mikasė – jo vaikas, o šis „atsiperka“ 300-ais litų ir veja moterį į naktį. Pagaliau pasiryžęs, Kordušas važiuoja į Kauną, kur jį viskas erzina (jo lenkų kalbos ignoravimas, būtinybė eiti pokalbiui pas ministrą per kanceliariją ir t.t.). Vis dėlto miško jis gavo, gali vėl tuščiai leisti pinigus. Tuo tarpu į Lietuvą slenka krizė, žmonės pardavinėja kas ką išmano, daugelio laukia varžytinės. Oficialioji duktė Elena neatsakė į agronomo Jeronimo piršimąsi (ar nuoširdų? Juk jam reikia dvaro), išvyko į neaiškius tolius. Nepripažintąją Mikasę tėvas lyg ir myli, per naiviai šantažuojančią Mortą vis pinigų duoda, tačiau bijo žmonių kalbų ir užsimena ūkvedžiui Andriui: gerai būtų, kad ji dingtų. Tuoj po to naujai pastatyta Motūzų sodyba liepsnoja, o Morta irgi pradingo. Anot Ksavero, gyvenimas toks, kad „jokios saulės nebuvo“ (užuomina į nepriklausomybės atneštas iliuzijas). Vienišas Andrius vis labiau geria ir tauškia. Kordušas jį atleidžia, dvare dabar dirbs padlaižys Dūnaitis. Bet antstolis su Adomoniu vieną dieną vis dėlto apsilanko dvare, ir, nenorėdamas visiškos gėdos, Benjaminas Kordušas nueina į šeimyninę koplytėlę suvesti paskutiniųjų sąskaitų su gyvenimu.

Komentaras: Meniniai lietuvių televizijos kriterijai visuomet buvo ir tebėra keisti, nenuoseklūs, užtat po bejėgiško „Nebylio“, automatiškai perkėlinėjusio į ekraną J.Tumo-Vaižganto apysaką, režisierius V.Bačiulis tuojau buvo „paaukštintas“, jam atiteko kur kas sudėtingesnė Jono Marcinkevičiaus proza. Apie nueinančios, yrančios bajorų ir naujakurių, ūkininkų klasių konfliktą ikikarinėje Lietuvoje, ko gero, kine kalbama vienintelį šį kartą. Konfliktas savaime įdomus, Benjamino Kordušo charakteris dėl Antano Šurnos ekspansyvumo, net ekscentrikos, šįkart dažnai tramdomos (ir tai paveikslui tik į naudą) turi stuburą, siejantį visą gausią ir ne visada būtiną filmo medžiagą (kaip nebūtini tie vidiniai monologai bei net tiesioginiai, kaip teatre, monologai, kurių esmę A.Šurna jau perteikė ir šiaip, be naiviai nukreipiančio žiūrovą užkadrinio teksto). Yra įsimenančių tragikomiškų scenų, gerų duetų: A.Šurna- E.Pleškytė, A.Šurna-V.Paukštė. Tačiau vergiškas paklusnumas literatūrai ir buičiai menkina labai ištęstą filmą. Profesionalaus scenaristo rankose turtingas išraiškingos medžiagos „Benjaminas Kordušas“ greičiausiai būtų kondensuotas į normalų dviejų valandų kūrinį. O čia pilna tuštumų (ypač pirmojoje dalyje), užpildomų vaizdeliais bei iliustratyvia M.Urbaičio muzika, net „balsu nuo autoriaus“, kaip finale, Kordušui jau nusišovus. Apie montažo galimybes autorius turbūt negirdėjo, permesti vieno personažo repliką kitam jam „nepatogu“, užtat ekranas išpampo nuo nereikalingų, nefunkcionalių epizodinių veikėjų, kuriems tuščiai pakviestas visas lietuvių aktorystės žiedas. Sovietų laikais kitaip turbūt ir nebuvo galima, tačiau vis dėlto antrojoje dalyje nemalonų įspūdį palieka į melodraminę Mortos, Kordušo ir kitų istoriją panardinti šiurkštūs akcentai, esą laisvojoje tarpukario Lietuvoje gyventi visiems buvo kone vienodai bloga.

® Saulius Macaitis