Pagal Jean'o-Paul'io Sartre'o pjesę „Tiktai tiesa“.

Turinys

I serija.

1955 metai, Paryžius. Laikraščio „Soir á Paris“ redakcija. Atleistas žurnalistas Sibilo vėl prašosi priimamas į darbą. Kažkada Sibilo savo straipsniais aršiai kovojo prieš „raudonuosius“ . „Nors kai gerai pagalvoji – nieko bloga man tie komunistai nepadarė“, -- prisipažįsta jis pats sau. Dabar Sibilo praradęs „plunksnos aštrumą“, ir redakcijai nebereikalingas. Jis bus priimtas tik tada, kai „turės genialią idėją“. Ta idėja, pasirodo, yra valkata ir aferistas Žoržas de Valera, kurį vejasi policija. Valera atsitiktinai atsiranda Sibilo ir jo dukters Veronikos namuose. Jis įkalba Sibilo padėti jam apsimesti dingusiu TSRS užsienio reikalų ministru Dubovu. Už tokios „sensacijos“ atradimą Sibilo vėl priimamas į darbą, o aferistas Valera tampa svarbia ir įtakinga persona.

II serija.

Sibilo ima graužti sąžinė, kad jis sutiko dalyvauti tokioje aferoje. Jis ateina Valerą įspėti, kad ketina viešai atskeisti tiesą apie jį. Tačiau politinės intrigos taip įsisukusios, kad sustabdyti jų nebeįmanoma. Tiesa niekam nerūpi. Nei laikraščio redaktoriui, nei policijai, nei slaptosioms tarnyboms, nei kitiems. Visi, susirūpinę tik sava gerove, žaidžia „chameleono žaidimus“. Vieną apsišaukėlį keičia kitas. O Žoržą de Valerą likimas neša ieškoti naujų nuotykių.

Komentaras: „Chameleono žaidimai“ – tai politinis farsas, kuriame yra painių intrigų, mistifikacijų, grotesko, ironijos. Nors filmo veiksmo vieta ir laikas nurodyti labai konkrečiai -- 6-tojo dešimtmečio Paryžius, tačiau filmo kūrėjai sąmoningai kuria sąlyginę veiksmo aplinką, neslėpdami, kad Nėris „vaidina“ Seną, o Kaunas – Paryžių. Jiems svarbiau yra žaisti J.P.Sartre'o pjesės pasiūlytomis temomis ir kalbėti apie „chameleonišką“ žmogaus prigimtį, apie tiesos paieškų politikoje beprasmiškumą. Ta žaismė pasireiškia ir aktorių vaidyboje, ir mizanscenose, ir kameros rakursuose. Tačiau J.P.Sartre'o pjesė, labai žodinga, kupina minties bei loginių paradoksų, teatrališko sąlyginumo, sunkiai pasiduoda „vertimui“ į kino kalbą. Pjesės intriga vystoma ilguose dialoguose ir lieka tik žodiniame lygmenyje, o ne perteikiama veiksmu, kurio kaip oro trūksta šiam filmui.

© Neringa Kažukauskaitė