Muzikinė pasaka 

 

Turinys: Dabartinė mergaitė Ginta mokosi Nykštuko pilyje, dar vadinama sąžinės mokykla. Tačiau mokyklos kasdienybė, kurioje geri darbai atlyginami, o už blogus tenka atidirbti, -- ne tokia jau išoriškai patraukli. Pakanka žengti žingsnį per slenkstį, ir Ginta taps nebe savimi – bedvase Geležine princese, tarsi „už nieką“ gaunančia ir išorinę prabangą, ir valdžią. Mat į pilį įsigraužė Rūdžių (turimos galvoje, aišku, moralinės rūdys) šeimynėlė, taip pat ir baisokas Pelėsis. Ir ne vienai Gintai kyla dilema – likti pas sąžiningąjį Nykštuką ar nueiti lengviausiu keliu.

 

Svarbesnės publikacijos: Kinas, 1988, №10, 15 p., 1989, №5, 8-9 p. (D.Dobilaitė).

 

Komentaras: Tai nebe pirmas dramaturgės Violetos Palčinskaitės ir režisieriaus Algirdo Aramino bendras filmas vaikams ir apie vaikus. Prieš tai buvo „Andrius“, o taip pat su „Geležine princese“ naivaus miuziklo forma itin susišaukiantis „Traukinys į Bulzibarą“, kur net choreografas dirbo tas pats – jaunas estų menininkas Maitas Agu. Tiesa, „Traukinys...“ buvo nepretenzingas, o „Geležinė princesė“ momentais šiek tiek svyruoja dėl vaikiškam filmui nelengvai pakeliamos moralinių, etinių ir net filosofinių problemų naštos. Adekvati forma ekrane nerasta, nes būtent tai, ką autoriai norėtų pasmerkti, – pavyzdžiui, Rūdynukų šokamas breikas -- 1988 metais galėjo kelti tik karščiausią mažųjų žiūrovų pritarimą. Didaktika, pasigirstanti iš ekrano, -- irgi žiaurus tokio pobūdžio kinematografo priešas. Žinoma, nedera versti visų nūdienos bėdų ant kuklios „Geležinės princesės“, tačiau dauguma šiandien besiformuojančių vaikų pasirinko kaip tik Geležinės princesės dalykiškumą, Rūdžių kompiuterius, o ne tegul ir sąžiningiausio Nykštuko prikaistuvius. Matyt, autoriai ne per tiksliausiai juto ateinančias kriterijų permainas. 

 

 © Saulius Macaitis