Turinys: Trijų tais laikais populiariausių Lietuvoje estradinių grupių, jų „žvaigždžių“ koncertai nufilmuoti ir pateikti ekrane visai nemechaniškai. Pagal pačias individualybes sugrupuota muzika; tie skirsniai turi labai tikslius pavadinimus. Žaidybinio stiliaus bardas V. Kernagis savąjį „santechniko iš Ukmergės“, svajojančio apie visokias egzotiškas jamaikas, įvaizdį sėkmingai puoselėja pirmojoje filmo dalyje „Žaidimai“. Jau šiuose epizoduose pasirodo sąmoningai eklektiška gyvos gamtos ir dekoracijų fragmentų samplaika; kaip ir tolesniame filme neslepiama, o net pabrėžiama, kad čia „filmuojamas kinas“. „Šventės“ – triukšmingo fono koncertas Kalnų parke, kur kaip tik intymiai, tarsi nuo savęs, dainuoja A.Mamontovas ir A.Kaušpėdas. Atlikėjų ir klausytojų nuotaikų sutapimas – iš tiesų šventė ir vieniems, ir kitiems. Pagaliau baigiamoji dalis „Sapnai“, atiduodanti baisoką ekrano erdvę „zombiškam“ A.Kaušpėdo stiliui, logiškai atveda į kuo greičiau nusikratytinos praeities plotmę. Mintis rutuliojasi natūraliai – nuo jaunatviško, šiek tiek „retro“ atspalvio šėlsmo – per minorinį susimąstymą – iki drastiškų nuojautų, apskritai svarbių filme. Visuomenėje „kažkas atsitiko“, o daina tai fiksuoja bei įspėja.

Medžiagos organizavimą skirsniais dar papildo įvairiais amplua vis pasirodantys sąlyginiai nedainuojantys personažai, kaip L.Zmirsko „vadovaujantis darbuotojas“, kurį pradžioje pakalikai sodina nepasodina ant arklio, kuris vėliau bando, miniai niekinančiai švilpiant, lįsti prie A.Mamontovo mikrofono, kuris greičiausiai šmėkščioja ir tarp zombių. Prie sovietų klestinčios senosios kartos mimikrija supriešinama su atviromis jaunimo emocijomis. Filme apstu ironijos ir autoironijos, net parodijinių epizodų iš žinomų filmų: juk tai „tik“ kinas.  

 

Svarbesnės publikacijos: Kinas, 1987, №4, 10-12 p. (V.Gerulaitis, E.Giršaitė ir kt.).

 

Komentaras: Pasirodymo metu „Kažkas atsitiko“ kėlė daug priekaištų – daugiausia iš profesionaliųjų muzikų pusės, nors platesnio požiūrio muzikai, kaip D.Katkus, parėmė idėją jau pačiu savo dalyvavimu. Šiandien nepretenzingame filme daug kas nuoširdžiai stebina. Ekrane – masinės kultūros apraiškos, tačiau šiuolaikinei lietuvių estradai su jos vulgariu MTV mėgdžiojimu toli iki anų laikų bardų, išradingu ir neretai – skoningu kinematografiniu jų dainų pateikimu. Juostos linksmybės prasmingos, dramaturgija rutuliojasi į dramatizmo pusę. Jaunutis A.Mamontovas, aišku, dar nė nesvajoja apie Hamletą, bet jo įvaizdžio tyrumas, dainų nerimas leidžia sieti nutolusius faktus. Daugiausia kritikos susilaukę „Anties“ ir A.Kaušpėdo pasirodymai, kino priemonėmis dosniai ornamentuoti, prabyla ne tik apie ateisiantį postmodernizmą, bet ir kruvinus pačios Lietuvos įvykius, dabarties pasaulio, į kurį įsiterpėme, kasdienį siaubą.

Tai ne vienintelis toks keistas, aiškiai neplanuotas, sutapimas dinamiškiausio meno – kinematografo – istorijoje. Tik Lietuvoje jis numanė naujus vėjus, ir gaila, kad gabus A.Pozdniakovas pasirinko emigranto dalią.

 

© Saulius Macaitis