Festivaliai, apdovanojimai: XVIII Sąjunginio kino festivalio Minske (1985) specialus prizas. LTSR valstybinė premija (1985) operatoriui J.Griciui ir dailininkui A.Ničiui. 

 

Turinys: 1941 metų birželis Lietuvoje. Sovietinio karinio miestelio gyventojai treniruojasi pagal mokomąją parengtį, žiūri filmą „Jeigu karas rytoj“, bendrauja su vietiniu lietuvių jaunimu, kartu pašaudydami tire, pagerdami alaus. Visiškai netikėtai prasideda realus karas su fašistine Vokietija. Seržanto Doronino septynerių žmonių būrys, atitrūkęs nuo armijos, bando su ja susisieti, pakeliui dar laidodamas subombarduotos pervažos sargą, pasimetusį lietuvių vaiką palikdamas vietiniam kunigui, nors iš aplinkinių sodybų į juos jau skrieja kulkos, keliu vedami gausūs rusų belaisviai, o vieną iš septyneto, išsiruošusį maisto pas lenkę panelę, atsitiktinai nušauna vokiečiai. Užklydęs ant besimaudančių vokiečių saujelės, būrys juos iššaudo, apsiginkluoja, paima priešų mašiną. Maisto herojai prasimano lietuvių vienkiemiuose, kuriuose nėra labai laukiami svečiai. Vienos sodybos savininkas patenka į situaciją „tarp dviejų ugnių“, kai tenka vaišinti nelauktai užgriuvusius vokiečius, o tuo pat metu slėpti tvarte rusus. Po įtemptos situacijos ūkininkas tik atsidūsta: „Šuniškas gyvenimas...“. Prie grupės miške prisijungia buvusios sovietų Vilniaus karo mokyklos auklėtinis Jonas Stonkus, paskui, jau pasiekus baltarusių miškus ir sodybas, – vietinis mokytojas. Bet būrys vis tiek mažėja – kartais, kaip Urinui ir Petrovui pasidavus senės baltarusės priekaištams – dėl beprasmiško impulsyvumo (jiedu vieni užpuola vokiečių knibždančią stotį), kartais atsitiktinai. Jau Kaliningrado srityje jų beliko dvejetas, ir tie sužeisti. Užtat jie tik dabar suvokia, kad buvo apsupime, juos priglaudžia savi, veža į medicinos dalį, o priešinga kryptimi žygiuoja visai jauni, vos iškepti sovietų kareivukai.

 

Svarbesnės publikacijos: Kinas, 1984, №9, 4-6 p., 1985, №4, 10 р., 1985, №5, 6-8 р.; За Родину (Москва), 1984.07.15; Известия (М), 1985.05.22; Советская культура (М), 1985.04.06, 1985.05.07; Советский экран (М), 1985, №7, 12-13 р.; Икусство кино, 1985, №8, 26-33 р. Žiūr. knygose: Экран 87 (М., «Искусство», 1987), 99-102 р. (К.Янулайтис).

 

Komentaras:

1985 metais Sovietų sąjunga plačiai šventė pergalės Didžiajame tėvynės kare 40-metį. Atsiliepti į šį įvykį buvo įpareigotos ir šalies kino studijos. Rezultatai buvo nelygiaverčiai. „Būrys“ užima kuklią tarpinę vietą tarp paviršutiniškos propagandinės J.Matvejevo „Pergalės“ ir novatoriško E.Klimovo požiūrio į karą apskritai, pavadinto „Eik ir žiūrėk“.

Didžioji filmo dalis vyksta okupuotoje – iš pradžių sovietų, paskui fašistų – Lietuvoje. Ekrane nenutylimas nepatiklus paprastų lietuvių požiūris į 1940-aisiais atėjusius nekviestus svečius, ypač išryškėjantis nedideliame, bet ryškiame L.Laucevičiaus oraus ūkininko paveiksle. Matyt, norėdami atsverti tą priešiškumą, „Būrio“ autoriai įveda ir mažai įtikinamą Stonkaus figūrą, ir kai kuriuos lietuvių jaunuolius, dar karui neprasidėjus einančius į pratybas drauge su sovietų kareiviais (laimė, tai nesutirštinta iki masinio reiškinio; kiti tautiečiai, pakviesti prisijungti, tik miglotai atšauna, esą šienauti reikia). Filmas pretenduoja į fabuliarizuotos kronikos stilistiką, deja, jos neišsaugodamas nuosekliai: kai kurios scenos (būrio prašvilpimas mašina pro vokiečių dalinį) atrodo kaip iš gryno nuotykių filmo, spalvotų ir nespalvotų kadrų kaita nėra stipriai meniškai motyvuota, ja greičiau kovojama prieš galintį atsirasti nuobodulį. Charakterių raida punktyrinė: mažai tikėtina, kad dezertyravęs baltarusių mokytojas, seržantui Doroninui paagitavus, tuojau prisidėtų prie kuopos, kad patetiški senutės baltarusės žodžiai įkvėptų du karius praktiškai savižudžių gestui.

Vis dėlto „Būrys“ – gal ir ne prasčiausias to meto karinis sovietų filmas. Bet tai grynai rusų kinematografijos faktas, Lietuva čia tėra dalinis filmo fonas. Ilgai „Lenfilme“ nestatomas J.Grigorjevo scenarijus rado prieglobstį Lietuvos kino studijoje, nors tuo finansavimo vienetu galėjo pasinaudoti ir vietiniai kūrėjai. Gal todėl ano meto lietuvių spauda beveik ignoravo „Būrį“, publikacijų gausu tik Rusijoje ir Baltarusijoje.

 

© Saulius Macaitis