1978 /

Nebūsiu gangsteris, brangioji

Vaidybinis  –  1978,  Lietuvos kino studija Centrinės televizijos (Maskva) užsakymu, 35 mm, spalvotas, 75 min.  –  1978

Komedija.

 

Filmografija: Scenarijaus autorius (O‘Henry novelių motyvais) – Michailas Jevdokimovas. Režisierius – Algimantas Puipa. Operatorius – Donatas Pečiūra. Dailininkai – Galius Kličius, Antanas Šakalys. Kompozitorius – Viačeslavas Ganelinas. Garso operatorius – Juozas Tuita . Kostiumų dailininkė – Irena Vabalienė. Dekoratorius – Andrius Žibikas. Antroji režisierė – Regina Vosyliūtė. Antrasis operatorius – R.Bojariūnas. Grimas: S.Mikonytė, L.Preobraženskaitė. Montažas – Izabelė Pinaitytė. Asistentai: M.Bilinskaitė, E.Olbikas, Z.Gudonytė, R.Žilinskas, I.Makoveckaitė.

Vaidina: Delą – Nijolė Oželytė, „Mažylį“ Bredį – Kostas Smoriginas, Senį – Vytautas Paukštė, Diką Deneverą – Antanas Šurna, Bilą – Michailas Jevdokimovas, policijos kapitoną – Vilhelmas Vaičekauskas, policininkus: Vytautas Grigolis, Ferdinandas Jakšys, Bobą – Kęstutis Genys, artistus: Agnė Gregorauskaitė, Remigijus Vilkaitis, kalinį – Donatas Katkus, režisierių – Algimantas Puipa, „Kristų“ – Gytis Padegimas, dėdę Džimą – Algirdas Sabalys, „Gražuoliuką“ – Arūnas Storpirštis, Volterį, barmeną, -- Feliksas Einas, banko tarnautoją – Bronius Talačka; Algirdas Grašys, Balys Juškevičius, Kazimieras Preikštas, Leonidas Vladimirovas, Rimgaudas Karvelis, Algimantas Mažuolis, Algirdas Šemeškevičius, Antanas Pikelis, Vladislovas Radvilavičius, Borisas Simba, Edgaras Savickis, Leonas Zmirskas, Edvardas Kunavičius ir kt.

Turinys: Kūrinį pradeda spalvingas benamio Senio sapnas: kalėjime visi švenčia Kalėdas, kaliniai ir policininkai – geriausi draugai, leidžiantys fejerverkus ir drauge ragaujantys šventinį pyragą. Senis pabunda ant suolelio, prieš jį – skurdi sauso įstatymo laikų Amerikos kasdienybė, greta sėdi policijos kapitonas, kol kas neimantis už valkatavimą ten, kur per šaltąjį sezoną Senis visuomet nuleidžia inkarą. Bet į bokso rungtynes vis dėlto reikia nueiti, juolab, kad ringe kaunasi pažįstamas – jaunas keistuolis Maiklas Bredis, visų mylimas ir vadinamas „Mažyliu“. Drauge už Bredį „serga“ jo draugė, fermerio duktė, apsigyvenusi mieste, -- Dela. Pergyventi yra dėl ko. Mat rungtynes organizavo vietinis gangsteris, besimaskuojantis laidojimo paslaugų verslu Dikas drauge su savo parankiniu Bilu. Sukčiams reikia apmauti žmones, statančius už „Mažylį“, užtat jam liepiama pralaimėti varžovui „Gražuoliukui“. Herojus parodo charakterį ir laimi, bet dėl to negauna honoraro ir patenka į Diko nedraugų sąrašą. O darbo nėra, gyventi ir valgyti reikia, kad ir skolinantis. Be to, išdidus Bredis nori įteikti Delai tikrą, vertingą kalėdinę dovaną – ne kokius „sabalus“ už 20 dolerių. Nenorėdamas parsiduoti nusikalstamam Diko verslui, jis parduoda vienintelę vertybę – laikrodį – ir įteikia jai išsvajotas vėžlines šukas. Jos būtų taip tikusios prie vešlių Delos plaukų, bet štai paradoksas: mergina pasikirpo trumpai, kad įteiktų už gautus pinigus pirktą breloką mylimojo (parduotam) laikrodžiui. Paradoksai lydi ir Senį, vis labiau spaudžiamą šalčio. Kai jis visaip smulkiai chuliganauja, policija nekreipia dėmesio, o kai nedaro nieko – čia pat pasirodo kapitonas su antrankiais. Kažkaip pragyvensim, bet gangsteriais nebūsim – tarsi teigtų filmo herojai.

 

Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1979.07.14 (S.Valiulis); Literatūra ir menas, 1978.12.23 (R.Oginskaitė); Советская Литва, 1978.12.20(Ю.Лозорайтис).  

Žiūr. knygose: Lietuvių kino menas šiandien, V., 1981, 82 p. (S.Valiulis); М.Мальцене. Кино советской Литвы, Ленинград, 1980, 205 р.

 

Komentaras: Žaidybinio stiliaus filme siejama ekscentrika ir melancholija. Dažniausiai tai atitinka amerikiečių rašytojo O‘Henry, kurio įvairios novelės (daugiausiai – „Išminčių dovanos“) scenarijuje bandomos susieti į bendrą vieningą pasakojimą, manierą. Komiškus ir podraug labai žmogiškus, šiltus paveikslus sukūrė pagrindiniai aktoriai V.Paukštė, K.Smoriginas, N.Oželytė. Tiesa, tarp gražių improvizacijų, ironiškų reveransų amerikinio kino klasikai ekrane pasitaiko ir tiesiog toliau neberutuliojamų atrakcionų (baro lankytojas su įkirstu į nugarą kirviu, žmogus, arkliu įjojantis į butą ir pan.). Tokių sprendimų sąlygiškumas dažnai nepritampa prie kituose epizoduose triumfuojančio minorinio psichologiškumo, ne pats organiškiausias įvairių meninių priemonių gretinimas ardo kūrinio ritmą, teikia jam ne geriausio skonio estradinio divertismentiškumo. Vis dėlto nestandartinio kino režisieriaus A.Puipos pradžia buvo pastebima, žadanti, ji labai išsiskyrė iš ano meto lietuvių vaidybinio kino.

 

©  Saulius Macaitis