Filmo herojus – liaudies skulptorius ir filosofas Vilius Orvydas. Režisierius iškart panardina į lėtą Orvydų namų gyvenimo ritmą. Filmo herojus  melžia ožką, kala, šlifuoja  akmenį, po kiemą slampinėja katė, viską stebi smalsus asiliukas... Viską stebi ir Viliaus motina, kuriai, akivaizdu, nelabai patinka sūnaus pasirinktas kelias. Tačiau šis kartoja, kad didžiausia Dievo dovana yra galimybė laisvai apsispręsti. Vilius ramiai dėsto savo nuostatas, kalba apie tai, kad būtinas atramos taškas – antraip darbas yra beprasmis, kad be Dievo jis nieko negalėtų. Vilius Orvydas filmuojamas tarp akmenų, kurių kiekvienas, pasak jo, yra nepakartojamas. Šalia degančio laužo. Šalia žaidžiančių kamuoliu vaikų. Besimeldžiantį. Orvydas yra tarsi kartu su visais, bet ir visiškai atskirai. Vienas su savo mintimis ir  pasirinkta misija. Jis kaip tas akmuo – pilkas, bet unikalus. Į akis nuolat krintantis neatitikimas tarp skurdžios buities ir sudėtingų apmąstymų apie Dievą, tarp tarmiškos leksikos ir brandžių  minčių, tarp fiziškai silpno Viliaus išvaizdos ir jo didžiulių darbų dar labiau išryškina šio keistuolio tikėjimo galią. Iš kasdienybės, darbų, prisiminimų nuotrupų gimsta dar vienas Šablevičiaus pasakojimas apie šviesų žmogų, ieškantį Dievo pasaulyje ir savyje. Savamokslis menininkas ir filosofas, žuvęs netrukus po filmavimo, atranda svarbią tiesą apie laimę suprasti, kad mirties nėra.

Živilė Pipinytė