1979 /

Kaimynai

132 min.  –  Vaidybinis  –  1979, 132 min.  –  1979 ,   Lietuvos televizija
Filmografija:

Scenarijaus autoriai -- Vidmantas Bačiulis, Valentina Paukštelytė. Režisierius – Vidmantas Bačiulis. Operatoriai -- Zigmas Gružinskas, Antanas Paulauskas, Antanas Virbickas, A.Arminas. Dailininkas -- Vytautas Merkys. Kostiumų dailininkas – Kostas Astrauskas. Kompozitorius -- Vytautas Montvila. Garso režisierius – Romas Kuprevičius. Redaktorius – Kazys Zalensas. Antrasis režisierius – Viktoras Snarskis. Režisieriaus asistentė – L.Česnauskienė. Video inžinieriai – R.Viesulas, A.Poškus. Filmo direktorė – E.Savickaitė.

Vaidina: Jonas Lukna -- Remigijus Sabulis, Luknienė -- Eugenija Šulgaitė, Saliutė Klibaitė-- Jūratė Šimkutė, Klibas -- Juozas Meškauskas, Klibienė --Janina Berūkštytė, Pilė Balzaraitė -- Jūratė Onaitytė, Balzarienė -- Danutė Juronytė, Balzaras -- Leonardas Zelčius, Anicetas -- Vacys Kontrauskas, Andreika -- Algirdas Kybartas, Semėnas -- Vytautas Dumšaitis, Baronienė -- Genovaitė Tolkutė, Kunigas --Antanas Gabrėnas, Gavrilčikas -- Vytautas Šimkus, epizoduose -- Aldona Jodkaitė, Irmina Medeišytė, Margarita Pivarauskaitė, Violeta Podolskaitė, Bronius Talačka, Aurimas Babkauskas, Algirdas Sabalys, Lilė Žadeikytė, Algimantas Zigmantavičius, Rasa Kirkilionytė, Antanas Pikelis, Mykolas Smagurauskas, Agnė Gregorauskaitė, Aldona Vederaitė, Algirdas Zalanskas ir etnografinis ansamblis „Sadauja“.

Turinys

Pagal Juozo Paukštelio romaną „Kaimynai“.

I dalis

Senoji Luknų pirkia, nesugriauta ir nesumenkinta nei karų, nei kitų negandų. Tačiau ar atlaikys ji naujų laikų vėjus? Joje gyvena pasiturinti ūkininkė Luknienė su sūnumi Jonu. Jonas – labai darbštus jaunas vyras, būsimasis šio didelio ūkio paveldėtojas. Į jį žvalgosi ne viena kaimo mergina. Tarp jų ir turtingų kaimynų Balzarų dukra Pilė, tačiau Jonui ji nepatinka. Jis vis pašiepia jos tuščią puikavimąsi, norą būti „ponia“. Jonas dairosi į Saliutę Klibaitę, neturtingo trobelniko dukrą. Tačiau Luknienė nori turtingos marčios, o Jonas tvirtina, kad jam „pinigai nesvarbu“, jam „svarbu žmogus“. Pasklidus kaime apkalboms apie artimus Jono ir Saliutės santykius, Luknienė nulekia bartis pas Klibus ir pareiškia, kad Saliutės „niekada į jos vietą nepasodins“.

II dalis

Nieko nežinodamas apie motinos apsilankymą pas Klibus, Jonas vėl ateina pas Saliutę. Ši, labai įskaudinta Luknienės, tyčia pasako Jonui, kad jai patinka meistras Andreika, o Jonas, matyt, ieškosis turtingos pačios. Lukna priblokštas ir įžeistas tokio netikėto Saliutės elgesio. Vieną vakarą vėl išdrįsęs ateiti prie Klibų trobelės, Jonas pro langą mato, kaip Saliutė meiliai šneka su Andreika. Jonas labai įskaudintas. Netrukus Saliutė išteka už Andreikos. Jonas, spaudžiamas motinos, kad reikia turtingos marčios, veda kaimynę Pilę Balzaraitę. Vestuvių dieną Jonas gauna laišką, kuriame aprašomi ankstesni Pilės meilės nuotykiai ir pasidarytas abortas. Pilės ir Jono gyvenimas nesusiklosto. Jie išsiskiria, Jonas visą jos kraitį, „iki cento“, gražina Balzarams. Netikėtai Jonui viena kaimynė papasakoja, kad ne Saliutė nenorėjo už jo tekėti, o senoji Luknienė nė už ką jos į marčias nenorėjo. Jonas priekaištauja motinai, kad ši sugriovusi jam gyvenimą. Luknienė numiršta. Jonas lieka visai vienas. Kadaise klestintis Luknų ūkis dabar lankomas kreditorių, laukia varžytinės, o Jono – ubago lazda.

Komentaras:

Filmas sukurtas pagal brandžiausią J. Paukštelio romaną "Kaimynai" (1939), kuriame plėtojama net keletas pasakojimo linijų. Vienas iš jų – nelaimingos meilės istorija, dėl kurios tragiškai susiklosto Jono, Saliutės ir Pilės likimai. Kitas – tarpukario Lietuvos kaimo pokyčių vaizdavimas, naujovių, iš miesto atėjusių papročių ir patriarchalinio kaimo tradicijų susidūrimas. Trečias – žmogaus ir žemės ryšys, žmogaus gyvenimo paralelės su gamtos ciklu. Filmo „Kaimynai“ kūrėjai labiausiai akcentavo ir išplėtojo neišsipildžiusios meilės dramą, o sodrūs pagrindinių herojų vaidmenys, sukurti aktorių Remigijaus Sabulio, Jūratės Onaitytės, Jūratės Šimkutės, Eugenijos Šulgaitės, Leonardo Zelčiaus, suteikė jai net egzistencinio tragizmo atspalvių. Neveltui rašytojas Jokūbas Josadė šį romaną vadino "elegija apie žuvusią meilę". Tačiau šis televizijos filmas neišvengė įprastų lietuviško kaimo vaizdavimo klišių: pastoralinių gamtos vaizdelių, pseudoetnografinių fragmentų, dirbtinai ištęsto filmo ritmo. Nors filmo kūrėjai, matyt, sąmoningai pagrindine filmo linija pasirinko meilės istoriją, tačiau vis dėlto gal pernelyg „apleistos“ liko kitos romano temo: stokojama sodresnių socialinių prieštaravimų akcentų, konfliktiškesnio „naujų vėjų“ lietuviškame kaime vaizdavimo.

© Neringa Kažukauskaitė