Juodai baltais tonais, siaurais, klaustrofobiškos būties įspūdį sukuriančiais kadrais nufilmuotas filmas kalba apie neryžtingumą keliais lygmenimis – nuo asmeninių iki valstybiniu lygmeniu lemiamų sprendimų. Tai nėra istorinė pamoka apie Kazio Pakšto...

„Nukryžiavimo“ siužeto scenografijos filmo kūrėjai atsisako ir, ko gero, teisingai - akivaizdu, kad atkurti džiunglių kapitalizmo laikus pareikalautų pastangų, kita vertus, ne scenovaizdis čia svarbiausia, o atoki ir ties pavojingo intensyvumo kraštine...

Trisdešimt laisvės metų tiktų švęsti su trisdešimčia dokumentinių filmų herojų, kurie tebegyvena atminty.