Po premjeros „Kino pavasaryje“. „Gegučių vaikai“. Temos punktyrai

Rūta Oginskaitė
2013 kovo 18 d.

Inesos Kurklietytės filmas „Gegučių vaikai“ ima žeisti nuo pavadinimo. Ir nesigailės žiūrovo visas 26 minutes. Dvylika paliktų vaikų auga šeimynoje, yra pamaitinti, apskalbti ir apkabinti. Iš tikrųjų tai išgelbėti vaikai, ne globos namuose palikti, bet... Kartais jų globėja Ona veža juos pas tikrąsias mamas. Ir žiūrėkime į tokio vaiko veidą stambiu planu. Ir klausykimės, kokios mintys jo galvoje. Nepatogu? Tuoj bus dar gražiau. Ne kiekvieną vaiką mama prisileidžia. Ne kiekviena būna blaiva ir patėvio nesumušta. O vaikų, primenu, dvylika. Filme pas tėvus važiuoja tik Jonukas, Giedriukas ir Simutė. Ir visa filmavimo komanda.

Lietuviškame kine vaikas jau važiavo pas savo mamą, su kuria negyvena. Audriaus Stonio „Vienos“ kadras persekioja ir persekios, kai žiūri Inesos Kurklietytės „Gegučių vaikus“, nors filmai niekuo nepanašūs. Gal dėl to persekiojimo kaltas Rimvydo Leipaus nufilmuotas mergaitės veidas, tapęs ir filmo ženklu. Ne tik filmo, bet ir pačios temos: vaikas, atskirtas nuo mamos.

„Gegučių vaikus“ filmavo Algimantas Mikutėnas ir Adomas Jablonskis. Čia yra šeimynos portretų, bet jie nedominuoja. Gal būtent tų linksmų, kančios neženklinamų vaikų veidai sušvelnina filmą, nors kamera pastebi ir ašaras. Aišku, neapsieita be tipiškų, gausią šeimyną charakterizuojančių  detalių: virtinės džiūstančių kojinių, išrikiuotų batų, didžiulio puodo su nuskustomis bulvėmis, vaikų eilutės prie praustuvo ir ilgiausio stalo, prie kurio telpa visi maži ir dideli.

Žiūri į tą eilutę prie praustuvo ir lauki: tuoj prasidės kinas, tuoj operatorius pastebės kažką unikalaus, išsirinks kinogeniškiausią vaiką ir stebės, kaip jam klojasi. Tuoj bus linksma, liūdna, juokinga, graudu. Sužinosime istorijas, jos persmelks širdį ir taip toliau. O ne. Kurklietytė nukerta tokias iliuzijs iškart. Nesužinosime net tų trijų vaikų istorijų. Teks susikurti jas, pamačius, kaip išsiilgtosios mamos elgiasi – priima vaiką, dovanodamos senus jo žaislus, ar užtrenkia duris.

Filmo sprendimas aiškėja, kai žinai, jog tai užsakymas. Vaiko teisių apsaugos tarnyba užsakė režisierei filmą apie šeimynas, priimančias auginti paliktus vaikus. Čia reikia ne meno, o informacijos, ne problemas iškuopti, o temą užkabinti. Tegu užsakovas, režisierės džiaugsmui, nediktavo sąlygų, bet su poetiniais sprendimais šitoje situacijoje nedaug pasieksi. Todėl „Gegučių vaikai“ per savo nepilną pusvalandį suskumba pasakyti pakankamai daug, nors kaip kino kūrinys jis labiau panėši į eskizą. Jis veikia kontrastu: šeimynos namų rūpestingumas prieš tikrųjų tėvų namų atšiaurumą; vaiko veido įtampa važiuojant susitikti – ir savotiška tuštuma po to. Kinematografiškiausia „Gegučių vaikuose“ antrojo vaiko kelionė, kai kamera susitapatina su berniuko žvilgsniu: „dabar į kairę“ – ir artėja seniai nematyti namai, labai sukiužę, bet su mama, neaišku kokios būklės. Po to tie namai tolsta. 

Už „Gegučių vaikų“ kadro lieka šeimynos motinos Onos istorija, nes čia svarbiau pabrėžti tos moters šilumą. Režisierė tai daro labai lakoniškai, neįsijausdama, irgi tik štrichais, stebėdama Onos buvimą su vaikais arba ramius, dalykiškus jos pokalbius su tikrosiomis mamomis, kurios gali nematyti savo vaikų po porą metų ir ilgiau. O tuos porą metų užmirštas vaikas gyvena pas Oną. Ir gyvens, kol užaugs. Apie tai, kaip Ona valdo savo emocijas tokių susitikimų metu, galima tik spėlioti. Apskritai „Gegučių vaikai“ neplėšo jausmų. Gausios šeimynos valgis yra tik valgis, natūralus Onos rūpestis, pasisodinus mažiausąjį ant kelių. Filmo finalui – visų vaikų kekė, aplipusi Oną ir jos užkadrinis monologas apie mylintį vaiką kiekviename namų kampe.

Vaikų tema turi netikėtą paralelę, tarsi priedainį Onos namų epizodams: tame pačiame ūkyje apsiveršiavusi karvė palieka savo leisgyvį kūdikį. Ką tik matėme, koks tai nelengvas ir gyvuliui, ir žmonėms procesas – naujos gyvybės atėjimas. Ir čia pat – abejinga karvė nutolsta, net nepalaižiusi veršiuko. Onos globojami vaikai tampa jo globėjais. Tokio posūkio scenarijuje nenumatysi. Režisierė pasakojo, kad tai tiesiog nutiko – pirmąją dieną, vos atvažiavus filmuoti. Reikėjo tik griebti kamerą ir bėgti prie karvės, kuri veršiuojasi. Ir filmuoti, ir padėti, ir gelbėti. Po to įmontuoti tokią likimo dovaną į „Gegutės vaikus“.

Vaikų teisių apsaugos tarnyba, pasiėmusi Kurklietytės filmą, keliauja po Lietuvą. Tai filmas, provokuojantis pokalbį, o temų ir klausimų po seanso kyla apsčiai. Tokia ir yra jo paskirtis.

Komentarai