Kino teatre. Nušienautos pievos (“Trispalvis”)

“Trispalvis” - ne pirmas Vytauto V. Landsbergio filmas apie partizanus. 1995 m. režisierius sukūrė dokumentinę „Baladę apie Daumantą“, prieš penkerius metus – vaidybinę juostą „Kai aš buvau partizanas“, prieš dvejus metus – „Partizano žmoną“. Akivaizdu, kad ši tema jam svarbi. Jam ją „skauda“, kaip dažnai sako kino žmonės. Iš to skausmogimsta (ar bent turėtų gimti) geriausi kūriniai. Jei neskauda, vadinasi, spekuliuoji, esi netikras, gal net kiek meluoji – tiek sau, tiek žiūrovui. Žinoma, toks idealistinis požiūris šiais post-postmoderniais laikais skamba naivokai. Šiandien niekas nenori patirti minėto nemalonaus jausmo – nei autorius, nei žiūrovas (jis labiausiai). Bet leiskite, aš šiuo atveju laikysiuosi nuomonės, jog iš didelio rūpesčio, domėjimosi, nerimo, nervo ir – pakartosiu tą žodį – skausmo atsiranda kinas (kiti menai – taip pat). Todėl Vytautą V. Landsbergį vertinu už tam tikrą nuoseklumą, grįžimą ir kalbėjimą apie tuos pačius dalykus, nes, matyt, dar ne viskas išsakyta.

Bet ar tikrai ne viskas? Ar dar liko, atrodytų, išeikvotai – tiek kine, tiek literatūroje, tiek fotografijoje – partizanų temai naujų rakursų, įžvalgų, faktų? Vytautas V. Landsbergis, manau, tuo nė neabejoja. „Trispalvis“ – tiesioginis neabejojimo įrodymas. Aš taip pat manau, jog rezistencinių kovų istorija neišsemta. Anaiptol. Kol yra gyvų liudininkų, jų pasakojimų, tų mažųjų naratyvų, tol galima statyti filmus ir rašyti knygas. Klausimas tik, kokiu kampu mes prieisime prie praeities įvykių? A priori nusiteikę romantiškai ir idealistiškai ar, atvirkščiai, norėdami suprasti sudėtingą kovojusių/išdavusių, pasipriešinusių/prisitaikiusių sąmonę ir patirtį, t.y. gilindamiesi į visas prieštaras, kurių partizaniniame judėjime juk tikrai būta.

Režisierius „Trispalvyje“ renkasi pirmąjį kelią ir nuo pat pradžios nepalieka jokios galimybės antrajam. Vytautas V. Landsbergis kuria idealistinį partizanų ir jų ryšininkų portretą. Jau pirmas kadras – pianinu tarp auksinių rudens lapų skambinanti ir dainuojanti Ieva Narkutė ir šalia grojantis akordeonistas Martynas Levickis – pasufleruoja viso filmo toną. Bus gražu, romantizuota, nuoširdu, pakylėta ir kiek sentimentalu. Šis tonas išliks iki pat pabaigos.

Filme partizanai ir ryšininkės, žargonu tariant „kalbančios galvos“, pasakoja asmenines istorijas – apie išėjimą į miškus, draugus, meilę, pirmas kovas, išdavystes, kankinimus. Jų įdomius pasakojimus pratęsia balsas už kadro (taip, lyg skaitytų pasaką) bei palydi inscenizacijos, suvaidintos neprofesionalių aktorių ir nufilmuotos sklendžiant virš miškų, upių ir sodybų. Vaizdas iš viršaus gražus. Tvarkingi kiemai, nušienautos pievos, miško proskynos, iščiustytas dvaras, rugių laukas mėnesienoje atrodo visai kaip reprezentatyviame „Neregėtos  Lietuvos“ albume. Be purvo ir skurdo.

Partizaninių kovų laikotarpis buvo anaiptol ne pasaka, bet režisieriaus pasirinktas pasakojimo būdas primena būtent ją. Argi nepasakiška: partizanas pasakoja apie mylimosios gimdymą žvarbų gruodį miškuose, o tuo tarpu vaidybiniame epizode matome žaliuojančius medžius ir dulkėtas kaimo kryžkeles.

Nors trumpai ir užsimenama, tačiau greitai „nušienaujamos“partizanų kalbos apie stribų likvidavimą. Apie tai, kad teko atimti žmonėms – nesvarbu, kad okupantams, kad jų patikėtiniams, kad priešams – gyvybes. O juk čia slypi didžiausios žmogiškosios dramos, pasirinkimai, abejonės ir įtampos. Šitoje vietoje gali rastis įdomus dokumentinis filmas. Bet visai tai apeinama, filmas nesileidžia giliau prisiliesti prie šios temos (pernelyg „skauda“?). Todėl po truputį pradeda tarpti monotonijoje bei kiek nusaldintoje estetikoje ir retorikoje (užkadrinis balsas).