Atgarsiai. Apie kelias vasaros ir kino akimirkas

Visiems savaime suprantama, kad liepa filmų peržiūroms lyg ir tuščias mėnuo, nes galvoj vasara. Bet jai persiritus į antrą pusę, supratau, kad kai kurie įspūdžiai įsiminė ir priminė dalykus, gal ir vertus bent jau trumpo, neprivalomo atgarsio.

Vasarai įsibėgėjus rimtesni kultūros renginiai įsisuko ir pajūryje. Jau keletą metų pastebiu, kad jie dažnai neapsieina be kino „įskiepo“. Kaip antai į Thomo Manno festivalį natūraliai įsiliejusios „Kino naktys“. Nors pastaruosius keletą metų kino vietą aukštojoje kultūroje visaip bandoma diskutuoti ar net užginčyti pasitelkus žodelį „industrija“ , visgi be filmų net ypač intelektiniame, elitiniame paminėtame renginyje būtų nuobodžiau. Pamokantis niuansas tas, kad kinas ne tik priartina tokio pobūdžio renginius prie platesnės publikos, bet - kaip ir kiekvienas menas, kuris neturi tikslo tiesiogiai iliustruoti filosofines, ideologines ar politines maksimas - gali kalbėti temomis, esamai istorinei situacijai neparankiomis, reikalaujančiomis tiesiog ramesnio laiko. Filmai gali privesti pagalvoti, prisiminti, patylėti apie tai, apie ką viešojoje erdvėje kalbėti ir diskutuoti šiandien reiškia kurti įtampą nelabai tinkamu laiku.

Ką turiu omenyje? Režisieriaus Ricko Ostermanno filmo „Vilko vaikai“ peržiūrą Thomo Manno festivalyje ir šiame filme slypinčią lietuvišką potemę. Perpildytos „Agilos“ kultūros centro salės tame seanse galėtų pavydėti bet kurio mūsų didžiojo kino festivalio rengėjai. Priežastis toli gražu ne meninėse šio filmo savybėse - priekabiauti galima ir prie dramaturginių riktų, ir prie vaidybos, kaip visada.

Pirmiausia, filmo tema krenta į palankią terpę - vis daugiau žmonių domisi istorija, vis labiau - nutylėtomis žmogiškomis istorijomis toje didžiojoje istorijoje. Susidomėjimą filmu, matyt, pakurstė ir Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas - Marytė“, kurio pagrindas - tikra vokietės Renatės istorija.  Taigi, našlaičių vokietukų, 1947 metais bado vejamų iš Rytprūsių į Lietuvą, pagrindinis kelionės leitmotyvas filme yra savosios tapatybės (pirmiausia, vardo ir gyvybės) išsaugojimas bet kuriomis aplinkybėmis ir bet kokia kaina. Tačiau man įdomus pasirodė lyg ir šalutinis, tačiau dramaturgiškai privalomas autoriui motyvas - tai apibendrintas pokario lietuvio portretas. Kadangi filmas sukurtas pagal realius įvykius, tai tas „kolektyvinis“ 1946-ųjų lietuvių portretas irgi supintas iš „vilko vaikų“ atsiminimų ir dorai, nuoširdžiai perteiktas filme. Beje, filmą festivalyje pristatė Thomo Manno kultūros centro programų kuratorė dr. Ruth Leiserowitz, daugiau kaip porą dešimtmečių besidominti „vilko vaikų“ tema, ir tai tik patvirtina filmo ištarmės principinį artumą realybei.

Įdomus lietuvių portretas filme tuo, kad jis visiškai neatitinka idealizuojamo (prie šito, be abejo, prisidėjo ir mūsų kinas, dokumentinis gal net labiau nei vaidybinis; suprantama kodėl - dėl dėmesio senai kaimiškai, lyg ir saugančiai sovietų siekiamą sunaikinti nacionalinę tapatybę, sanklodai) pokario Lietuvos kaimo žmogaus. Toli gražu ne su dvasinėmis vertybėmis susiduria išbadėję vokietukai, o (dažniausia) su savanaudiškumu, baime, prievarta. Šitaip pamatyti mūsų žmonės. „Pamatyti“, esu įsitikinus, ne dėl kažkokių ideologinių priežasčių, o kad tokie prisiminimai. Neaprašinėsiu filmo detalių, kai kurių jų vien formalus perpasakojimas šiandien gali būti visai ne taip suprastas ir dar viešojoje erdvėje iškreiptai interpretuotas. Kas filmą matė, tas mano „fobijas“ supras („Vilko vaikai“ rodyti „Kino pavasaryje“, bet kažkaip tyliai, nors beveik visus epizodinius vaidmenis jame suvaidino garsūs aktoriai Aldona Bendoriūtė, Dainius Gavenonis, Aleksas Kazanavičius, Vidas Petkevičius, Elvyra Žebertavičiūtė ir kiti).

Žodžiu, būtent kino dėka Nidos poilsiautojų dėmesio centre trumpam atsidūrė ne tik neurotikais aprašyti ir gana nervingu, už kiekvieno kampo skandalą pranašaujančiu stiliumi prikelti Floriano Illieso visuomenės, kultūros, mokslo ir politikos veikėjai ir jų silpnybės (festivalyje pristatytas bestseleris „1913. Šimtmečio vasara”), ne tik būsimų Nepriklausomybės akto signatarų 1914-ųjų vasara, labai įdomiai istoriko Eligijaus Railos papasakota. Neparadinis, nesimbolinis 1946 metų Lietuvos vienkiemių ūkininkų, miško brolių portretas taip pat tapo tegu neaptarta, tegu ir spengiančioje tyloje pakibusia tikros istorijos ne tik apie vokietukus, bet ir apie mus vizualizacija. Štai tą (ne tik) kino savybę prasitarti apie nepatogius dalykus subtiliai, neįžeidinėjant, o reflektuojant atmintį ir apmąstant žmogiškas patirtis, prisiminiau po „Vilko vaikų“ peržiūros. Tiesa ir ta, kad sutikau žmonių tiesiog nepatikėjusių dramatiškomis filmo peripetijomis, lyg ir primiršusių, kad gyvenimas dažnai pranoksta neįtikėčiausius siužetus. Tikiu, kad jų apie „vilko vaikus“ mes kada nors dar išgirsime, kad ir kaip jie sutaptų ar nesutaptų su oficialios istorijos „meinstrymais“.                 

xxx 

Kitas įspūdis beveik tradicinis. Jis susijęs su tuo, kad sėkmingus projektus dera saugoti ir tobulinti, o ilgas jų amžius nėra kliūtis kokybei.

Žinau, kad kiekvieną vasarą rengiamose LMTA tarptautinėse kūrybinėse dirbtuvėse „Vasaros media studija“ („Summer media studio“ arba „SMS“) svarbiausias yra uždarymo vakaras ir jo metu rodomi filmai, bet labiausiai mėgstu rytą po uždarymo, kai šviežutėliai, naktį įrašyti visų „SMS“  sukurtų filmų DVD iškeliauja į kūrybinių dirbtuvių dalyvių lagaminus, o su jais į įvairiausias šalis kino mokyklų studentai išsiveža ir prisiminimus apie bendrą darbą, stovyklos nuotaiką, Kuršių nerijos vaizdus, iš kurių dažnai gali nustatyti koks „SMS“ metu buvo oras. Tiesa, kuo geresni darbai, tuo tai padaryti sunkiau, mat ir orą reikia surežisuoti ir suvaidinti tau tinkamą.

Šešioliktą kartą vykusio „Vasaros media studijos“ renginio gyvybingumas iš pirmo žvilgsnio paaiškinamas labai paprastai - Europos kino mokyklų studentai nuolat keičiasi ir taip keičia studijos veidą. Bet renginio formulę reikėjo sugalvoti, išgryninti, neleisti jai pakrikti. Vien Juodkrantės peizažais gyvas nebūsi. SMS patraukli tuo - ar tik ne dažniausiai studentavimo metams būdingu? - malonumu derinti vasarą ir darbą, kūrybą ir naujas pažintis. Prieš daugiau kaip dešimtmetį pirmą kartą apsilankius stovykloje abstulbino tos fantastiškos sąlygos, kurios studentams suteikė galimybę porą savaičių panirti į kūrybą. Praėjo nemažai laiko, bet tas „SMS“ sukurtas „šiltnamis“ nenušiuro, neapsileido, organizatoriai kasmet rodo, kad gali laikyti kartelę aukštai - ji jaučiasi visame kame, pradedant apgalvota atributika, šįmet veik tobula operatoriaus Adomo Jablonskio sugalvota vinjete su antspaude bėgančiu prodiuseriu (?) ir baigiant pastangomis uždarymo vakarą ekrane parodyti viską, ką buvo galima padaryti per porą savaičių (nors apie kai kurių studentų tinginystę dėstytojas Jonathanas Tammuzas visgi užsiminė uždaryme).

Nemanau, kad tik formalus mandagumas tempė šiųmetinės studijos dėstytoją Sebastieną  Aubert‘ą už liežuvio uždarymo vakare sakyti, kad jis buvęs daugelyje panašaus pobūdžio renginių, bet šis kone geriausias. Aišku, kad gilintis į niuansus, reiktų praleisti „Vasaros media studijoje“ ne tik uždarymo vakarą, o pusę birželio, bet iš esmės tai vienos geriausių kūrybinių kino dirbtuvių bent jau regione - puikiai organizuotos, nuolat tobulinančios techninę bazę, visąlaik palaikančios aukštą prisistatymo lygį. Pagaliau - jau žinomos tarp užsienio kino mokyklų ir žodinių rekomendacijų nestokojančios.  

Visa kita - stovyklos nuotaika, filmų meninė ir techninė kokybė - SMS dalyvių rankose, tarptautinių grupių gebėjime kartu pasiekti tam tikros kūrybos „temperatūros“. Nemažai kas priklauso ir nuo temos, ir SMS dalyvių būsimos profesijos. Jeigu stovykla rengiama kartu su būsimais aktoriais, tai šurmulio visąlaik daugiau - kas nors nuolat dainuoja, šoka, rodo save publikai - „Ąžuolyno“ viešbučio personalui, atsitiktinai į viešbučio teritoriją užklydusiems turistams, suprantama, dėstytojams ir kolegoms. Jeigu tema skirta kuriai nors siauresniai sričiai, rezultatai būna specifiniai, platesnei publikai juos įvertinti sunkiau, kaip įvyko pernai, kai SMS tema buvo „Šokis kine“.

Šiųmetinės studijos tema „Prodiuseris kine“ ir dokumentinio bei eksperimentinio filmų kryptys  suponavo labai įdomų rezultatą - filmų temos, žanrai, rūšys skirtingos, tad ir programa nemonotoniška. Čia rasime ir tradicinį tvarkingą reportažą apie keltininką, kurio kasdienybę tiesiog fiksuoja „SMS“ grupė („Keltininkas“, rež. Domas Petronis), ir Juodkrantės žolininkės paradinio portreto eskizą. Paradinio, nes justi primestas moteriai, jos kasdieniniam užsiėmimui nekasdieniškumo šleifas („Raganos gėrimas“, rež. Iveta Budrevicha). Bet griežtas, be sentimentų jos gyvenimo būdas, kadangi filmas dokumentinis, vis tiek įlenda į kadrą. Iš tradicinės dokumentikos gal įdomiausias „SMS“ filmas „Didelė žuvis“ (rež.Koloyan Nikolov) - ne formaliais ieškojimais, o autorių sugebėjimu pajusti, kad šiandien labiausiai į turistų aptarnavimą orientuota Kuršių nerija kadaise gyveno visai kitokį gyvenimą. „Iš 13 liko 4 žvejybos įmonės”, - sako kitokią Juodkrantę (“kaip geram turguj buvo šurmulys”) menantis ir apie ją pasakojantis buvęs žvejys, dabar ūkvedys. Šis filmas papildo dokumentines Kuršių nerijos kronikas - juk nemažą dalį įvairiais metais sukurtų “SMS” filmų taip galima drąsiai vadinti. Patrauklus objektas ir kitoje marių pusėje esanti paukščių žiedavimo stotis. Filmo “Žiedas” (rež, Rinal Zelts, Neringos savivaldybės apdovanojimas) autoriai rodo gana sudėtingus, įspūdingus paukščių filmavimus, kuriuose poezija gimsta jau savaime, kartu su logišku montažu, tad papildomi poetiniai intarpai jau nebereikalingi. „SMS“ užbaigiančioje peržiūroje studentai balsuoja už geriausius filmus, ir gaila, kad „Žiedas“ nenusipelnė jų dėmesio. Bet, matyt, natūralus gamtos grožis kapituliavo prieš jaunatvišką, patraukliai iš gamtos detalių, daiktų, žmonių įmantrių rakursų sumontuotą egzaltuotą  apie „pasinėrimą į jausmus“ kūrinį „Simbiozė“ (rež. Renko Koppe, geriausiu operatoriumi pripažintas Joepas Cupido Heinis) , geriausias montažas - Gerard Torres Gonzalez) - šis eksperimentinis darbas buvo nominuotas bene visose kategorijose.

Gaila ne iki galo realizuotos, pernelyg klimpstančios bereikalingose detalėse filmo „Tigras ir krokodilas“ (rež.Liubomira Kostova) idėjos apie pasakojamus sapnus, kurie čia pat autorių iš dalies įvaizdinami. Gana dirbtinokai atrodo (nors ir beveik be priekaištų realizuotas) sąlygiškumų sklidinas pasakojimas „Pasivaikščiokime“ (rež. Dorija Petric, geriausia prodiuserė Laura Ūsaitė) apie skubančius, einančius, bėgančius žmones, savo judėjimu verčiančius nugalėti neįgalumą (čia tik laisva interpretacija, mat vaizdais rišliai kalbėti kol kas tik mokomasi). Sėkmingesnis, jeigu jau prasitarėme apie vaidybinio kino požymius, už režisūrą apdovanotos Sophie Victorine Van Der Burg filmas „5 skyrybų stadijos“, taikliai parodijuojančios besiskiriančių žmonių būsenas. Geriausias, žinoma, pašaipūniškas mokumentikos (surežisuotos dokumentikos) filmas „Tyrimas“ (idėjos autorius ir geriausio filmo operatorius Mindaugas Docaitis, režisierė Ilona Hiltunen) apie tai, kaip dvasingumo ir civilizacijos nepaliestų kampelių nerijoje su vietiniais cinikais televizininkais ieškanti ir visiems savo egzaltacija įkyrėjusi užsienietė žurnalistė sukėlė draustinyje gaisrą (nors prieš tai degė noru atgaivinti kiekvieną pajuodusią šakelę). Tikrai juokinga. Kadangi LRT yra SMS rėmėjai, tai „SMS“ vadovė ir „mama“ režisierė Inesa Kurklietytė uždaryme pažadėjo, kad „Kultūros“ programa parodys išvardintus filmus. Tikėkimės, kad  kartu su kaip niekad kūrybišku studijos „Making off“, mat jo autoriai ne tik parodė visus ir visas dešimt tarptautinių filmavimo grupių, kas lyg privalomas dalykas, o perteikė dviejų savaičių atmosferą savo ritmu ir per savo prizmę (režisierius Tomas Gvozdas, operatorius Kęstutis Serulevičius, prodiuseris Pavelas Michalovskis, garso dizainerė Iveta Macevičiūtė). Tad tegu ši rašinio dalis bus rudeninių televizijos peržiūrų anonsas.

Nuotraukos iš http://www.summermediastudio.com/