Komentaras. Suvokti greitį ir gabaritus (Audrius Stonys apie pasaulio festivalius)

Audrius Stonys
2014 rugpjūčio 4 d.

Ilgiau stebint kino procesą iš vidaus ima atrodyti, kad kiekvienas sukurtas filmas yra tarsi atskira planeta, skriejanti savo orbita. Visada, bet kuriam filmui pasirodžius ekranuose atsiranda grupė žmonių, filmo planetos palydovų, kuriems filmas labai patinka. Jie spaudžia rankas ir nuoširdžiai žavisi.

Aplink kosminėje tamsoje gaudžia beveik negirdimi, mandagumo ir korektiškumo prislopinti, nepatenkintųjų balsai.

Planetos atmosferą kartas nuo karto perskrodžia kritikų meteoritai, dalis, sudegdami net nepasiekę planetos paviršiaus, dalis sukeldami didesnį ar mažesnį sprogimą, kuris retai kada išmuša planetą iš savo orbitos.

Taip galima ir gyventi. Girdint pagyrimus ir matant aplink save tik tuos, kuriems filmas patinka, kurie pamatė ir išgirdo autorių. Negirdint balsų tų, kuriems filmas nepatiko ar jų nepalietė. Negirdint kritikos. Saugioje savo planetos atmosferoje.

Jei daug žiūrovų, autorius gali džiaugtis, kad filmas žiūroviškas, jei mažai - kad elitinis. Jei suprato, gali džiaugtis, kad suprato, jei nesuprato - irgi gerai - ne durniams buvo daromas. Ir taip toliau.

O kai naujų filmų tiek nedaug, iš tiesų džiaugiesi vien tuo, kad jie atsiranda. Taip turbūt džiaugiasi kosmonautai, po ilgų kosminės tamsos valandų savo iliuminatoriuose išvydę tolumoje praslenkančias blausiai spindinčias planetas.

Ir tą akimirką visai nesvarbu ar jos tinkamos gyventi, ar ne.

Taip skriejant išretėjusioje kosminėje erdvėje, norėdamas suvokti savo greitį ir gabaritus turi surasti atskaitos tašką.

Be jo, anot astrofizikų, net maksimalus greitis yra lygus nuliniam.

Kino erdvėje tokiu tašku galėtų tapti kino festivaliai.

 

Tai atskiras pasaulis, kurio taisykles verta išmanyti, nes pasielgęs neteisingai gali pamatyti prieš save vien užtrenktas duris arba nuvažiavęs į kitą pasaulio galą klausti savęs “ką aš čia veikiu”? Ir ką bendro šitas renginys turi su kinu?

Didžiosios Europos dokumentinio pasaulio žvaigždės - Amsterdamo IDFA, Leipcigo ir Nyono kino festivaliai.

Amsterdamas paprastai ieško aštresnių temų, filmų kalbančių apie šiuolaikinio pasaulio problemas, aktualių socialinių ir politinių filmų. Grynajai poetinei dokumentikai gali būti sunku patekti į pagrindinę festivalio programą. Anksčiau autorinio kino bastionu laikytas Leipcigo festivalis ima savo programa panašėti į IDFA. Konkurencija ir trintis tarp šitų dviejų Europos kino festivalių milžinų jau seniai žinomas faktas.

Paprastai parodęs filmą vieno iš jų konkursinėje programoje, net nesvajok patekti į kitą.

Žinoma ir čia galioja išimtys, kai tikrai išskirtiniams filmams-įvykiams negalioja seniai nusistovėjusios taisyklės.

Tarkim Arūno Matelio “Prieš parskrendant į Žemę” ne tik tais pačiais metais dalyvavo abiejų festivalių konkursinėse programose, bet ir laimėjo abiejų festivalių pagrindinius prizus.

Paprastai vien parodžius filmą bet kuriame kino renginyje, kad ir pačiame mažiausiame, Amsterdamas, Leipcigas, Nyonas, Marselis, Florencija, Lisabona, Tesalonikai, Karlovy Varai, Berlynas ir kiti A klasės festivaliai užtrenkia duris.

Čia iki šiol nepajudinamai galioja feodalinė “pirmosios nakties” teisė.

Kalbant apie Nioną, jis gal ir negali lygintis dydžiu su Amsterdamu ar Leipcigu, bet šiems kovojant dėl karščiausių ir aštriausių metų filmų, Nionas tapo pagrindiniu Europos autorinio dokumentinio kino ekranu, kur atsiskleidžia naujausi ir įdomiausi šiuolaikinio dokumentinio kino ieškojimai ir atradimai.

Kalbant apie festivalius negalima nepaminėti Karlovy Varų, Berlyno, Venecijos.

Jų nereikia net laimėti - vien dalyvavimas ir vėliau įrašas apie tai kūrybinėje biografijoje, turi neginčijamą vertę. Tik aš visda jausdavausi šituose festivaliuose lyg patekęs į svetimą šventę, kur geriausios vietos prie jaunavedžių atiduotos vaidybiniam kinui, o dokumentikai tenka taikstytis su vieta stalo galugalyje.

Apskritai, didieji festivaliai ypatingi tuo, kad jų katalogai kiekvienais metais vis storesni, programose šimtai filmų ir prireikia gero pusdienio, kad susivoktum sudėtingoje festivalio programų ir kino teatrų schemoje.

Pamatyti visko neįmanoma, todėl tenka rinktis. Gerai, jei pasiseka. Labai keista, bet atsitinka ir taip, kad po ilgų svarstymų pasirinkus filmą vieną iš daugelio tuo pačiu metu rodomų skirtinguose kino teatruose, nusigavus iki paties kino teatro kitame miesto gale, sulaukus eilėje, pagaliau patekus į kino salę ir prasidėjus filmui nuščiūvi iš nuostabos - negi čia vienas iš tų laimingųjų, įveikęs tūkstančių filmų, pristatytų atrankai, konkursą? Kaip tada turėtų atrodyti tie, kurie blogesni už jį ir atrankos etapo nepraėjo?

Taip atsitinka su festivaliais, kurie nebesuvaldo savo pačių augimo.

Kitiems pučiantis, plečiantis į visas puses, Serbijoje, Belgrade atsirado festivalis “Magnificent 7”(“Šaunioji septyniukė”), pasirinkęs visiškai priešingą strategiją. Festivalis trunka septynias dienas ir rodo tik septynis filmus.

Kiekviena diena skirta vienam filmui. Rytinė peržiūra, klausimų atsakymų sesija, režisieriaus meistriškumo klasė, vakarinė peržiūra, diskusija ir aptarimai. Žiūrovai žino, kad bus parodyti septyni naujausi dokumentiniai ilgametražiai filmai, kruopščiai atrinkti iš viso pasaulinio dokumentinio kino konteksto, todėl visi bilietai iki vieno į visas festivalio peržiūras ir visus renginius iššluojami dar prieš paskelbiant programą.

Yra dar visas žvaigždynas mažesnių dokumentinio kino festivalių.

Čia nėra raudonų kilimų, autografų medžiotojų, modelių, aprengtų garsių dizainerių suknelėmis, bet neabejotinai yra gyvas kinas - geras, blogas, ieškantis, klystantis, nerandantis, atrandantis, visoks. Čia nei žiūrovų, nei dalyvių neslegia festivalio rango našta. Festivalis nebando atrodyti reikšmingesniu nei yra ir nebando nieko "perspjauti".

Ir paprastai tokie festivaliai laikosi ant tikrai dokumentinį kiną mylinčių žmonių pečių.

Kažkada tokiu festivaliu buvo “Baltikum” Danijoje, Bornholmo saloje, atvėręs langus ir duris Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos dokumentiniam kinui į Europą.

Yra festivaliai, turintys veidus ir beveidžiai.

Yra seni festivaliai ir nauji. Paprastai festivalio amžius - tai daugiau nei vien skaičiai festivalio plakate. Senas festivalis paprastai reiškia, kad jau yra susiformavusi auditorija, kuri žino programuotojų braižą, supranta kiną ir jo laukia.

Prisimenu, kai Leipcigo kino festivalio atidarymo metu žodis buvo suteiktas Kubos dokumentinio kino klasikui, auditorijai nereikėjo vertimo - salė reagavo į ispanišką kalbą, nes festivalis daugybę metų rodė Lotynų Amerikos kiną ir ištikimi festivalio žiūrovai per tiek metų išmoko ispaniškai.

Yra festivaliai - kylančios žvaigždės, tokie kaip Šefildo, ir gęstančios žvaigždės, kaip Oberhauzeno, nusprendęs įsileisti japonišką animaciją ir praradęs savo veidą.

 

Ir dar apie prizus. Kažkodėl daugelis dokumentinio kino festivalių organizatorių mano, kad tinkamiausias prizas - akmens luitas su metaline lentele arba išgraviruotu festivalio pavadinimu.

Žinoma, kartais gauni ne akmenį, o bronzinę žuvies uodegą, didžiulį antspaudą arba šviesą skaidaintį stiklo kubą.

Visai neseniai iš Parnu kino festivalio, kaip pagrindinį prizą, parsivežiau Kihnu salos moterų išaustą nepaprastai gražų ir šiltą vilnonį kilimą - apsiaustą. Parnu dokumentinio ir antropologinio kino festivalis vyko jau dvidešimt aštuntą kartą.

Jo vadovas, garsus estų dokumentalistas Markas Soosaaras nedideliu kateriu nuplukdė festivalio dalyvius į salą, kurioje gyvena, ir vaišino vietinių gyventojų išvirta sriuba, o kol valgėm sriubą, režisieriaus Pavelo Lozinskio pitbulis Lolita gaudė saloje gyvenančią avį. Viskas baigėsi gerai.

Žinoma, Parnu ne Kanai, bet ar yra ką nors Kanų festivalio prezidentas Gilles Jacobas vaišinęs savo išvirta sriuba?

 

Nuotraukos - iš Audriaus Stonio asmenio archyvo (su Arūnu Mateliu Lince (2), su "Ramino" prodiuseriumi Uldžiu Cekuliu ir scenaristu Givi Odišarija Niono festivalyje (3).

Komentarai