“Baltijos banga”. Keli štrichai

Auksė Kancerevičiūtė
2014 rugsėjo 3 d.

Tikriausiai retas kuris festivalis Lietuvoje yra taip susijęs su atostogomis, kaip savaitgalį Nidoje pasibaigęs tarptautinis renginys “Baltijos banga”. Dar jis susijęs su su jūra. Su mūsų - Baltijos jūros regiono šalių istorija. Jau šešti metai, kai oficialus jo atidarymas vyksta rugpjūčio 23-iąją, minint Juodojo kaspino ir Baltijos kelio dieną. Natūralu, jog istoriniai motyvai, vienaip ar kitaip interpretuojami mūsų bei kaimyninių valstybių praeities įvykiai, tapo savotišku festivalio leitmotyvu. Apie juos kalbėta diskusijoje „Istorija Baltijos kine“, jie atsispindėjo ir atidarymo vakarą  rodytame Audriaus Juzėno filme „Ekskursantė“, į kurį, beje, susirinko pilna Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ kino salė. Istorinės švedų, suomių, estų, latvių dramos, kaip ir dokumentinės juostos, sudarė didžiąją programos dalį. Jose – žinomi ar tik numanomi, žmonių likimus kardinaliai pakeitę perversmai, politinės įtampos, karai ir peripetijos, kurių akivaizdoje suvoki, ko vertas tai­kus ir ramus gy­ve­ni­mas.

Festivalio pradžioje parodytas žymaus suomių režisieriaus Laurio Törhöneno istorinis epas „Siena, 1918-ieji“ pasižymėjo intriguojančiu pasakojimu ir puikia aktorių vaidyba (filmas rudenį bus parodytas Lietuvos kinematografininkų sąjungos Kino klube - red.past.). Pasak Nidoje viešėjusio ir filmą pristačiusio autoriaus, procesas užtruko 21 metus, scenarijus, kartu su Aleksi Bardy, buvo perrašinėjamas aštuoniolika kartų, kol buvo atrastos tikslios ir įtikinančios asmeninio herojų gyvenimo ir didžiosios istorijos paralelės. Be to, pritraukti reikiamas lėšas istoriniam filmui, net ir turint tokį prodiuserį kaip Jörną Johaną Donnerį (jis dirbo kartu su legendiniu Ingmaru Bergmanu, kuriant „Fani ir Aleksandrą“), Suomijoje nėra lengva. „Meilėje, kare ir kino gamyboje viskas įmanoma, tai yra, galima naudoti įvairias priemones“, – pajuokavo L. Törhönenas.

Nepsaisant visų sunkumų, filmavimo jau laukia kita istorinė drama apie Hitlerį ir generolą Gustavą Mannerheimą. „Neretai tokie filmai veikia kaip informacijos priemonė, kurios pagalba galima pereteikti labai sudėtingas, tragiškas patirtis daugybei žmonių“ , - sakė režisierius, paklaustas apie kino ir istorijos santykį. „Rašydami scenarijų filmui „Siena, 1918-ieji“ susidūrėme su kontroversiškais ir skaudžiais politiniais aspektais. Niekas nežinojo, kaip iš tiesų viskas vyko, juk apie  Suomijos ir Rusijos sieną, nutiestą palei upę 1918 metais, nebuvo rašoma jokiuose istorijos vadovėliuose. Be to, prisidėjo moraliniai klausimai, nes norėjome pavaizduoti konfliktą tarp dviejų valstybių, o taip pat tarp „baltųjų“ ir „raudonųjų“, humanistinių vertybių ir paklusnumo įstatymams...Juk pagrindiniam herojui - kapitonui von Munkui, teko nutiesti sieną tarp dviejų tautų, kada jis privalėjo aiškiai pasakyti, - ką įleisti, ką siųsti atgal, o ką – nužudyti“. Dramatiškus sprendimus mirties akivaizdoje, privalo priimti ne tik kapitonas von Munkas (akt. Martinas Bahne), bet ir jo priešininkas, o kartu – geras draugas, buvęs aristokratas, po bolševikų perversmo tapęs pasienio karininku - Gentčas (akt. Leonidas Mozgovojus). 2.5 milijono eurų kainavusio filmo bendros gamybos partnere tapo Rusija. Taip atsitiko po daugiau nei 25 metų pertaukos ir kažin kiek laiko dar turės praeiti, kol vėl bus įmanomas bendradarbiavimas su šia šalimi. 

Tačiau Baltijos šalių koprodukcijos perspektyvos turbūt yra kur kas optimistiškesnės. Gaila, kad  šią temą plačiau pagvildenti žadėjęs seminaras neįvyko, nes dėl tam tikrų priežasčių neatskrido diskusijos dalyviai. Vis tik režisieriaus L. Törhöneno manymu, toks bendradarbiavimas turėtų būti pats natūraliausias dalykas, kadangi mūsų mažas šalis sieja bendra istorija, kultūra.

Sprendžiant iš festivalio programos, kurioje buvo parodyti du Estijos ir Suomijos bendros gamybos filmai - režisieriaus Antti J. Jokineno „Valymas“ bei režisierių Kiur Aarma ir Hardi Volmerio „Auksinės blizgės“, produktyviausiai turbūt sekasi sutarti šioms dviems kaimynėms. Festivalio „Šeimos dieną“ taip pat parodytas estų režisieriaus René Vilbre nuotykių filmas šeimai „Mažieji sekliai ir baltosios damos paslaptis“. Viduriniosios kartos režisierius R.Vilbre dažniausiai kuria vaidybinius filmus vaikams ir apie vaikus . Jo darbai pelnė Šiaurės šalių filmų instituto vaikų filmų prizą, taip pat ir specialųjį „Don Kichoto“ apdovanojimą . Atrodytų nagrinėti temas, aktualias ne tik visko mačiusiems suaugusiems, o ir jų atžaloms, būtų savotiška kova su vėjo malūnais. Galbūt taip ir yra; žinome, kad Lietuvoje tokių Don Kichotų vis neatsiranda.

Mažyliams ir kiek didesniems mūsų šalyje skiriami animaciniai filmukai. Vienas festivalio „Baltijos banga“ tikslų - skatinti vaikų ir jaunimo kūrybiškumą ir iniciatyvumą. Jau tradiciškai prieš prasidedant festivaliui sukviečiami Nidoje atostogaujantys vaikai, kurie profesionalų yra supažindinami su įvairiomis  technikomis ir galiausiai patys sukuria animacinį pasakojimą. Šįmet jiems vadovavo garsus animacinių filmų kūrėjas Ilja Bereznickas ir du jaunosios kartos animatoriai – Meinardas Valkevičius ir Elektra Chrysanthou iš Kipro. Mokyklėlės dalyvių sukurtame filme „Jūros įkvėpti vaikai“, - katės ir meškos, dizonaurai ir drakonai, ir beveik viskas, ką vaiko akis pamato ir kas ant liežuvio papuola, bet užtat viskas -nuotaikingai ir su humoru. Turbūt pati vieta ir ypatinga festivalio atmosfera taip traukia žmones, kurie, pasak  projekto koordinatorės Deimantės Vilčinskaitės,  specialiai atvažiuoja į Neringą būtent rugpjūčio paskutiniąją savaitę, kad poilsiaudami galėtų pažiūrėti ir filmų.

Gerų atsiliepimų nepagailėjo ir festivalyje viešėjęs režisierius L. Törhönenas: „Tai fantastiška patirtis. Kai tik atvykau jau buvo tamsu, tad pamaniau, kas susirinks į kino salę šiame mažame kaime? Nepaprastai nustebau, kada festivalio atidarymo metu, kai buvo rodomas A. Juzėno filmas „Ekskursantė“, pamačiau sausakimšą salę! Nida –puiki vieta tokiam renginiui“. O kolegos darbą suomių režisierius pakomentavo santūriai: „Ekskursantė“ -  istorinis filmas, tačiau buvo elementų, kurie neatrodė labai realistiškai. Daugiau vyrauja simbolizmas. Tačiau manau, kad šis filmas jums labai svarbus, juk apie tuos laikus lietuvių vaidybiniame kine kažin ar buvo kalbama“. 

Džojos Barysaitės nuotraukose – festivalio akimirka, L. Törhönenas Nidoje.

Komentarai