Po premjeros. Metai periferijoje

Rūta Birštonaitė
2014 spalio 2 d.

Julijos ir Rimanto Gruodžių studija iškalbingu pavadinimu „Periferija“ – tai lyg slaptoji dirbtuvė, priklausanti tyliosios tradicijos atstovams. Atrodo, jie žino, kad šiame pasaulyje visai nebūtina palikti gausybės žymių ir kad ilgainiui išlieka tai, kas šiandien galbūt net nebus pastebėta. Atskirai paimti jų darbai – iš pažiūros pilki, niekuo neypatingi. Tiesą pasakius, kai kurių matytų jų filmų aiškiai net neprisimenu, gal labiausiai įstrigo kinogeniška „Upė“. Po naujausio režisierių darbo „Sėkmės metai“, kaip ir po ankstesnių, įspūdis panašus – atrodo, nepamatei nieko ypatinga, nesijauti pakerėtas. Tačiau Gruodžių atveju man kuo toliau, tuo labiau svarbesnė tampa pati kūrybos visuma, o filmų pilkumas atrodo kaip sąmoningas dalykas. Kad ir kokia būtų filmo tema ir meninė vertė, priimi jį kaip dar vieną tylios, bet atkaklios kūrybinės ir gyvenimiškos pozicijos įrodymą. Ir jis savigyros ir perprodukcijos laikais nusipelno pagarbos. 

Blausus periferinis gyvenimas Gruodžių kine teka nepastebimai, nors ir čia gali užtikti visokių netikėtumų – kokią nors puošnią kaliausę, pelkėje įrengtą parką ar ožkų turnyrą. „Sėkmės metų“ radinys – jauna moteris, kurios gyvenimas lengvai galėtų pritraukti socialinę kritiką ir skambias antraštes apie vaikystėje patirtą smurtą, nepakeliamai sunkią buitį ir kitas negandas. Beje, pati veikėjai kaip tik ir saugoja seną laikraščio iškarpą su straipsniu apie kelis žmones nužudžiusį jos tėvą, kai ji pati tebuvo vaikas. Tačiau Gruodžių darbe veikėjos gyvenimas ir filmo pasakojimas tiesiog gula į neįmantrią, vietomis tragikomišką, bet savaip įstabią sanklodą.

Esminė Gruodžių kino mintis, ko gero, yra ta, kad šiame pasaulyje paprasčiausiai reikia pilnutinai nugyventi paskirtą laiką. Tačiau tai nebūtinai susiję su įgytu žinojimu ar su kokia nors ypatinga patirtimi. Atvirkščiai, galėtume sakyti, kad tai lyg gyvenimas laikų pradžioje, kai tarytum nieko nežinai, nieko nemoki. „Sėkmės metų“ veikėja paklusniai seka paskui ją vedantį instinktą, todėl ji atrodo kaip koks vaikas ar tiesiog augalas – ir net ne toji Pascalio mąstanti nendrė, o pakelės smilga. Nes periferiniame pasaulyje vertinama ne knyginė išmintis ar abstrakti tiesa, o nekintantys ilgaamžiai dalykai, su kuriais galima gyventi visada.

Iš to kyla labai keista estetika, kurios ir estetika nepavadinsi, nes jokių „meninių priemonių“ čia tarsi ir nėra. Tačiau paradoksaliai geriausių Gruodžių filmų atveju net neabejoji, kad tai vis dėlto – tikras kinas. Šiame filme paveikiausias vaizdinys, aišku, yra greitkelis – šalia jo stovi veikėjos namelis, kuris, rodos, tuoj subyrės nuo nepaliaujamo mašinų gausmo. Panašiai kaip „Upėje“, kur žmonės išgyvena ne keisdami sanklodą, o prisiderindami prie esamos, „Sėkmės metuose“ gyvenimas laikosi už menko, bet tvirto šapelio ar tiesiog patsai sau ir yra tuo šapeliu.

Savo pavadinimu, metų laikų kaita paremta struktūra, gyvenimo laimės ar sėkmės klausimais „Sėkmės metai“ šiek tiek primena Mike‘o Leigh „Dar vienerius metus“. Tačiau šiedu filmai atspindi kiek skirtingas autorines laikysenas. Leigh personažų švelnumas ir atjauta iš dalies – tai savotiška kaukė, slepianti sąmoningai pasirinktą ir išsiugdytą ištvermingumą gyvenimo negandų akivaizdoje. Be to, filmo personažams reikia įveikti tam tikrą išbandymų ruožą, kad galiausiai pradėtų suprasti tam tikras gyvenimo tiesas. O „Sėkmės metuose“ valia gyventi kyla tiesiog iš giluminės intuicijos. Ir ji eina pirmiau bet kokių išprotautų dalykų.

 

Komentarai