Dar kartą apie filmą. Metai kartočių

Gediminas Kukta
2014 spalio 8 d.

„Sėkmės metai“ tęsia lietuvių dokumentiniame kine įsitvirtinusią ir, tiesą sakant, labai atsibodusią nuskriaustųjų ir pažemintųjų tradiciją. Nežinau, kodėl lietuvių režisieriams vis dar atrodo, kad dokumentika turi gimti iš skausmo, nevilties ir liūdesio. Iš žmonių, kurių likimas toli gražu nelepino. Kurie atsidūrė arba patys pasirinko visuomenės užribį. Kurie yra keistuoliai, marginalai, autsaideriai, šiaip kokie nusikaltėliai, narkomanai ar prostitutės. Iš tiesų, šis mūsų dokumentikos bruožas jau toks nugrotas, kad net apie jį rašydamas jaučiuosi nesmagiai – nieko nauja nepasakau, kartojuosi kaip kartojasi ir filmų autoriai.

Nuvilia ir tai, kad dažnas lietuvių dokumentininkas savo filmuose kažkodėl neformuluoja aiškesnės minties, nekuria poteksčių ir prasmės (ne, pastaroji nėra tik žiūrovo rankose), o apie kino kalbą ir jos galimybes, atrodo, visai pamiršta. Žiūrint pastarųjų metų lietuvių dokumentinius darbus, aplanko mintis, kad kūrėjai galvoja, jog pakanka tik susirasti įdomų žmogų, o dokumentika atsiras savaime. Bet toli gražu ne apie kiekvieną žmogų, kad ir kaip neįtikėtinai skambėtų jo gyvenimo istorija, įmanoma sukurti gerą filmą. Juk dokumentiniai filmai, pripažinkime, yra ne ką mažesnis konstruktas nei vaidybiniai. Ir dramaturgijos čia gali būti ne ką mažiau. Puikus to įrodymas – šiais metais Vilniaus dokumentinių filmų festivalį atidaręs Elwiros Niewieros ir Piotro Rosołowskio „Domino efektas“. Dviejų žmonių meilės istorija čia dėliojama kaip gera drama. Ir, tiesą sakant, tampa ne taip svarbu, kiek tame buvo vaidybos, suplanuotų akimirkų ar „sustatytų“ scenų. Matai kiną.

Turiu pripažinti, kad pradėjus žiūrėti naujausią Rimanto Gruodžio ir Julijos Gruodienės filmą, šios mintys apie lietuvišką dokumentiką užgriuvo visu svoriu. Vien jau pirmas kadras – girtuoklis, vis lipantis ir griūvantis nuo dviračio – nuteikė nejaukiai. Atrodė, jog visa tai matau ne pirmą kartą.

„Sėkmės metai“ pasakoja apie merginą Laimą, su vyru ir dviem vaikais gyvenančią kaime. Buitis sunki, šviesos čia mažai. Iš trumpų veikėjos pasakojimų sužinome apie sunkią vaikystę, apie kelis žmones nužudžiusį jos tėvą, apie skurdą ir badą, kurį teko patirti. Kamera rodo gyvenamą aplinką – trobą, kiemą, greitkelį šalia, tampantį filmo medžiagą laikančiu leitmotyvu, rodo Laimos vaikus, auginamas ožkas. Tai atsitraukdama, tai priartėdama, bet iš esmės išlikdama objektyvi, anemiška.

Užtenka kelių trumpų štrichų, kad būtų nupieštas merginos portretas, tačiau neužtenka, kad atsakyčiau sau į klausimą – kodėl apie ją kuriamas filmas, kas kūrėjus jaudina, neramina, kas verčia įjungti kamerą ir visa tai fiksuoti?

Pusvalandis Laimos istorijos man nepasakė nieko, ko nebūčiau skaitęs laikraščiuose ar užtikęs televizijoje. Žinoma, pastarosiose medijose merginos istorija būtų pateikta sensacijos ar verksmingo bėdaus turgaus forma. To Gruodžiai atsisako, ir tai, žinoma, stiprioji jų filmo pusė. Jie tyliai, lyg nesuinteresuotai stebi. Bet panašių stebėtojų mūsų kine jau tiek daug, jog norisi veiksmo, judesio, dinamikos, konflikto ir – tebūnie – provokacijos. Norisi lietuvškų filmų, kurie kvestionuotų dokumentikos žanrą, žaistų jos formomis, griautų jas ir čia pat kurtų naujas. Kurių režisieriai temų ieškotų kituose kontekstuose. Po kurių premjerų dažniau norėtųsi kelti diskusijas, bet ne vyno taures.

Žinoma, to kitokio žvilgsnio greičiausiai sulauksime ne iš Gruodžių. Ir šiuo atveju klausimas, kodėl jie kūrė filmą apie Laimą, atšoka kaip žirniai nuo sienos. Nes režisieriams nuo pat pradžių rūpėjo paprasti žmonės, nerėksminga jų buitis ir būtis, neįmantrios kino formos, lėtas ritmas. Didelių ieškojimų, eksperimentavimo jų kine nėra. Nors naujame filme kažkodėl kyšteli disonuojantį su visa medžiaga, neva archyvinį, trumpą stonišką epizodą su Laima ir jos ožkomis kaimo šventėje.

Kaip rašė Rūta Birštonaitė, recenzuodama „Sėkmės metus“, šie kūrėjai daro iš pažiūros pilkus ir niekuo neypatingus filmus, tačiau tas pilkumas atrodo kaip sąmoningas dalykas. Sutinku su šia minimi. Kaip ir su įžvalga, kad žavi ne atskiri Gruodžio filmai, bet jų visuma. Iki šiol prisimenu prieš kelis metus „Scanoramos“ surengtą Gruodžių filmų retrospektyvą. Popietė su režisierių darbais – nuo ankstyvųjų „Ten, Buknaičiuose“ (1975) ir „Musteikos poringės“ (1988) iki vėlesnių ir geriausių filmų „Pirtis“ (1997), „Šeimyna“ (2000) – buvo patirtis, kokių kine pasitaiko vis rečiau. Žavėjo autorių sukurtas autentiškas autonomiškas pasaulis, jo šviesa ir tyla. Žmonės filmuose, rodės, gyvena ne šiame laike, pasakiškoje hermetiškoje erdvėje, nepavaldžioje taisyklėms ir madoms. Tiek visuomenės, tiek kino.

Vėlesniuose filmuose tokio įspūdžio vis mažiau, nors režisieriai taip pat kantriai ir su pasišventimu fiksavo Lietuvos kaimą ir jo gyventojų kasdienybę. Ir sunku pasakyti, kodėl tos autentikos mažiau. Ar kalta juostą išstūmusi skaitmena, ar filmuojami žmonės, ar lietuviško kino kontekstas, ta pabodusi tradicija, kurią kūrė ir palaikė ir patys Gruodžiai? O gal atsakymas paprastesnis: pritrūksta sėkmės.

Komentarai