Po premjeros. Šeimos laikas
Atokiau nuo rudeninės kino puotos ir pagrindinių sostinės ekranų įvyko naujo dokumentinio filmo „Nėra laiko gerumui“ premjera. Aloyzas Jančoras savo pilnametražį kūrinį padarė ne apie vieną garsų menininką, o apie visą menininkų šeimą – režisierių Arūną Žebriūną, dainininkę Giedrę Kaukaitę, dizainerę Moniką Žebriūnaitę-Edgar ir altistę Ūlą Ulijoną Žebriūnaitę. Premjera vyko meniškoje aplinkoje – Vytauto Kasiulio dailės muziejuje, Operos ir baleto teatro papėdėje. Ir premjeros laikas, ir vieta – kone aktyvaus kultūrinio gyvenimo paraštės. Gal tai konceptualu ir susiję su filmo turiniu?
Aloyzas Jančoras portretuoja šeimą, išsibarsčiusią po atskirus butus, šalis, žemynus. Trumpam filme ją suburia du įvykiai: turbūt paskutinis Žebriūno gimtadienis, kai jo, dukrų vadinto Tėtuku, iškeptą duoną visi keturi dalijasi kaip plotkelę, ir vėliau – atsisveikinimas prieš palydas į kitą pasaulį, kai kariškiai uždengia karstą trispalve. Ir šaunu, kad režisierius, jis ir operatorius, nesusigundė graudentis ar filosofuoti ties gedulinguoju epizodu, nors budėjo su kino kamera Šv.Jonų bažnyčios sakykloje. Filme jis parodė ženklą ir gana. Supratome, kad asmuo valstybei reikšmingas. O filmo ašis – ne menas, kurtas Žebriūnų, bet pati šeima, laikas, kūrybos kaina ir nuostoliai. Užmojis epinis – nuo vyresniųjų herojų mažų dienų, per jų abiejų tėvų karininkų tremtis, per abiejų dukrų išvažiavimus studijuoti iki paskutinių apeigų Antakalnyje. Įvairūs laiko nulemti šeimų išdraskymai.
Punktyrais galėsime pažinti ir herojų klestėjimo laiką, kai žinomas režisierius darė filmus, garsi dainininkė žavėjo koncertais ir aistringai dėstė būsimiems solistams („Džiaugsmas trunka tik akimirką“- aiškina Giedrė dainos interpretaciją studentei), darnioje ir nuolat užimtoje menininkų šeimoje augo dukros. Kino ir televizijos archyvuose pakanka tokių idilės kadrų, ir tik pati šeima žino, kiek jie suvaidinti, kiek tikri. Pavyzdžiui, tas epizodas, kur labai gražiai susišukavusios moterys – kiek nuliūdusi Giedrė, paauglė Monika ir mažytė Ūla – tvarkingai sėdi užu stalo, o Tėtukas, ištraukęs savo popierius iš lentynos skuba į darbą net sekmadienį, tarstelėjęs „nepyk“... Taip, kadaise tai buvo surepetuota ir suvaidinta, bet Aloyzo Jančoro filme viskas į temą: šeima pasišventusi menui ir neturi laiko būti kartu, kūryba svarbiau. Filmavimai! Koncertai! Giedrė Kaukaitė, šiandieninė, savo bute kalba apie nuolatinę tarnystę kūrybai kaip apie dramą ir beveik kaip apie vergovę mene. Net Naujų metų vakarais ji nespėdavusi parbėgti iš koncerto.
O Žebriūnas, žvelgdamas pro savo buto langą, kalba apie sielos išsivalymą prieš išėjimą. Ir apie tai, kiek nereikalingos naštos grūdama žmogui į tą sielą. Aloyzas Jančoras, siekdamas retrospektyviai priminti Žebriūno biografiją, ima cituoti ir jų bendrą filmą „Lietuvos prisikėlimas“ (2000) apie Sąjūdį – kad po šito pakilimo režisieriui pasitraukus į gyvenimo nuošalę kontrastas būtų kuo ryškesnis. Iš filmavimų ir laisvėjančios Lietuvos mitingų – į kaimą, malkų kirsti, gyventi vienatvėje, užmarštyje. Kaimiškojo tarpsnio Žebriūną gauname pamatyti pirmą kartą. Ir tai – iš paties Jančoro archyvų. Sėdi atsiskyrėlis Žebriūnas savo troboj ir įrodinėja tarptautinę Sąjūdžio reikšmę. O reikšmė asmeniniam gyvenimui? O atstūmimo jausmas? Čia jau Giedrės tema Jančoro filme. Apie kito dramą kalbėti lengviau. Apie Giedrės pasitraukimą nuo scenos irgi kalbės ne ji pati, o Ūla Ulijona.
Labai daug ekrano minučių ir reikšmės Jančoras suteikė Lietuvos kino studijos sunaikinimui, tiesioginei griūčiai, nes matome, kaip daužomi pastatai. Žebriūnas kaip tik pasakoja šiame filme, kad jis buvo vienas tų, kurie kadaise ėjo pas Vilniaus valdžią aiškinti, kodėl reikia statyti kino studiją. Ir štai, sulaukė – ne tik kino studijos savo karjeros pradžioje, bet ir kvietimo į paskutinę vakarienę griaunamos studijos didžiajame paviljone, kai jo paties gyvenimas jau ėjo į pabaigą.
Nuolat kartojamas studijos griovimo kadras – įspūdingas, makabriškas – sakytum, traukia filmo mintį į tai, kad nauji laikai ir nauji personažai atėmė iš kino režisieriaus galimybę dirbti. Tuos kadrus gali suprasti ir kaip requiem visai lietuviško kinematografo kartai, kurios karjera brutaliai nutraukta. Bet turbūt ne tik kino kolegų tragiškajam likimui Jančoras gieda giesmę. Simbolius mėgstantis lietuvių kinas į šitą griovimo kadrą gali sutalpinti daug prasmių. Juk sugriauta ne tik kino studija. O gyvenimai? O filmo herojų likimai?
Simbolikos Jančoro filme nemažai. Ūla Ulijona apie Tėtį, Mamą ir visą išsiskirsčiusią šeimą kalba ne bet kur, o „Baltijos kelio“ skulptūros fone lyjant lietui. Ji pati gyvena Italijoje, paveldėjusi iš tėvų, Lietuvos kultūros ikonų, siekį preciziškai dirbti ir viskam suteikti didžiulę reikšmę. Tarnauti kūrybai, aukotis. Kuo toliau nuo namų – tuo mažiau įtampos. Monika – Amerikoje, kur jai trūksta drėgmės ir senų pastatų (Lietuvos ir šaknų?), bet netrūksta laiko savo sukurtai šeimai.
Giedrė Kaukaitė nusivežė dukras ir anglakalbes anūkes į savo tėviškę Žemaitijoje, prie kryžiaus, žyminčio bendrą giminės kapavietę. Sodybos seniai nebėra, tik laukas. Giedrė vedasi vaikus per tą pievą ir pasakoja, kur kas buvę. Eina šalia lauko, kur būta namų, šūkteli „A!“– ir atsiliepia aidas. Vėl ir vėl. Tarytum miškas atsiliepia į raudą. Emocingiausias filmo epizodas. Žebriūno „Paskutinėje atostogų dienoje“ Vika kalbėjosi su kalnais, ir aidas skambėjo linksmai. Kai Vika buvo išduota, jos kalnai neatsiliepė išdavikui. Miškas atsiliepia Giedrei, bandančiai suburti protėvius, dukras, anūkes.
Ji gyvena tarp prisiminimų ir užsilikusių laiškų, o viename jų kaip tik parašytas linkėjimas, tapęs impulsu filmo pavadinimui ir naujam simboliui: turėti laiko gerumui – tai sugebėti būti kartu su savo artimiausiais. Nėra laiko gerumui?
Nuotraukoje - Monikos Žebriūnaitės - Edgar koliažas.
