Po premjeros. Europa močiutėms
Julija Zubavičienė kuria kelio filmą. Kartu su trijomis savo močiutėmis – Lida, Vanda ir Liusia – ji automobiliu keliauja į Angliją pas seserį. Kodėl močiutės trys, paaiškėja filmo “Lida Vanda Liusia” pradžioje. Pirmasis Lidos vyras Jura vėliau vedė Vandą. Taip režisierės gyvenime atsirado dar viena močiutė. Visos močiutės – ne lietuvės. Lida iš Gruzijos pabėgo į Baltarusiją 1990 metais. Lenkų tautybės Vanda į Vilnių atvyko iš Baltarusijos. Rusų kilmės Liusia į Lietuvą atsikraustė dar 1980 metais iš Sibiro. Kartu į kelionę per Europą traukia ir Julijos draugė britė Dominik. Ji visada norėjo aplankyti Rytų Europą ir pakeliauti. Taigi į kelią išsiruošia skirtingo amžiaus, tautybių ir patirčių moterys.
Tiesa, Anglijoje gyvenanti močiučių anūkė nėra vienintelis kelionės tikslas. Kaip praneša pradžios titras – Julija nori sutaikyti močiutes, kurios ne itin mėgsta viena kitą. „Jei ne kelionė, būtume pasimačiusios nebent tik per laidotuves“, – prisipažįsta Liusia. Kodėl jos nesutaria, gali tik numanyti: jaunystės išdavystės, mylėti tie patys vyrai, įžeistos ambicijos, pavydas. Jaunystės nuoskaudos greitai nepasimiršta. Nesvarbu, jei praėjo daugiau nei keturiasdešimt metų.
Pradžioje nužymėtas tikslas – sutaikyti močiutes – suskamba kiek formaliai, tačiau kartu suteikia filmui kryptį. Juk supranti, kad kelios dienos viename automobilyje vargu, ar atsvers keliasdešimt metų praeities. Tą, matyt, suvokia ir režisierė. Kaip suvokia ir kelio filmo formulę: pabaigoje personažai turi pasikeisti, įvykti jų transformacija. Tad kodėl apie tai neužsiminus pradžioje ir nesuteikus žiūrovui lūkesčio – kaip baigsis visa ši kelionė?
Prasideda ji buitiškai, neypatingai. Važiuojama, stabtelima, vėl važiuojama. Močiutės prisimena savo jaunystę, pasakoja apie laikus, kai buvo jaunos ir turėjo daug draugų, kai patyrė tikrąją meilę. Pirmoji ilgesnė stotelė – Varšuva. Čia močiutės gurkšnoja vyną kavinėje, bando pažinti kelionės bendrakeleivę Dominik, aplanko šiuolaikinio meno muziejų, kur stebi videoprojekciją su moterimi, iš dumblo konceptualiai traukiančią vėžius, bei užsuka į salę, kurioje meno eksponatus per klaidą palaiko remonto šiukšlėmis. Varšuvoje vienai iš močiučių – Lidai – sustreikuoja sveikata, kita – Liusia – atšvenčia gimtadienį. Prie stalo dvi močiutės vėl švelniai pasikivirčija, nes paprasčiausiai viena kitą užknisa su klausimais ir mandagybėmis. Lida kartoja – „kodėl negalime būti draugės“, „kaip giminės kodėl negalim būt“, o Liusia atitaria – „nėra supratimo“, štai ir viskas.
Režisierė suteikia erdvės močiutėms kalbėtis, kivirčytis, tiesiog būti ekrane. Ji ir pati tampa veikėja. Bando jas sutaikyti, kada reikia – raminti. Irinos Šatalovos valdoma kamera yra labai arti, betarpiška, sekanti veikėjas, fokusuojanti dėmesį ties detalėmis, rečiau – atsitraukianti ir besižvalganti. Kuriamas pakankamai buitiškas vaizdas, bet nenuslystama į mėgėjišumą.
Stebėdamas močiučių nuotykius Europoje, klausiau savęs – kodėl įdomu tai žiūrėti? Juolab kad būta kelių spekuliatyvių, dirbtinų scenų. Pavyzdžiui, moterų apsilankymas minėtame šiuolaikinio meno muziejuje. Štai močiutės, niekada nemačiusios tokio meno, paleidžiamos per sales. Nėra abejonės, kad kils komiškų situacijų, bus prifilmuota pikantiškos medžiagos. Arba epizodas istoriniame muziejuje Berlyne. Jis tampa idealia (o kaip kitaip) erdve prisiminimams apie vaikystėje patirtą karą, o sėdint prie Lenino ir Engelso judančių video portretų – svarstymamas apie sovietinius laikus. Anūkės, kaip filmo režisierės, intencijos aiškios. Didžiąją Europos istoriją primena ir Berlyno sienos lankymas, o dabartines žemyno nuotaikas – eisenos, demonstracijos (vienoje plaikstosi vaivorykštės vėliava) ar kalbos apie kainas eurais. Autorės sumanymas per močiučių likimus prisiminti Rytų Europos likimą įdomus, tačiau jam kiek pritrūko aiškesnės artikuliacijos, gylio.
Autorė nekomplikuoja ir asmeninės šeimos istorijos. Nesileidžia į močiučių nesutarimų priežastis, neužduoda joms nepatogių klausimų. O be grįžimo į senus laikus, be pasikapstymo praeityje bandant suvokti, kas ir kodėl įvyko, retai būna susitaikymų ir transformacijų. Šitoje vietoje galima prisiminti prieš kelis metus Vilniuje rodytą lenkų režisieriaus Pawelo Lozinskio „Tėvą ir sūnų“. Režisierius su tėvu, garsiu dokumentininku Marceliu Lozinskiu automobiliu vyksta į Paryžių. Kelionėje jie bando atkurti ryšį, suprasti vienas kito poelgius ir požiūrį. Jie neapsieina be sudėtingų klausimų, senų nuoskaudų atvėrimo, įtampų. Lietuvių autorės išeities taškas – labai panašus. Tačiau „Lidoje Vandoje Liusioje“ žanras – kelio filmas – daugiau veikia kaip forma, bet mažiau – kaip turinys. Kad patikėtume veikėjų pokyčiu, nepakanka baltomis raidėmis finale užrašyti, kaip jų gyvenimai pasikeitė po kelionės arba ką jos suprato. Pavyzdžiui, kad gyvenimas yra gyvenimas, ir tu nieko negali padaryti. Mažai ką pasakanti ištarmė.
Taigi – kodėl man buvo įdomu žiūrėti filmą? Dėl žmonių ekrane. Jie paprasti, gyvi, besidžiaugiantys gyvenimu, optimistiški. Lietuvių dokumentinis kinas tokius rodo retai. Mąsčiau, kiek močiučių natūralumas ir atvirumas susijęs su jų tautybe. Kiek juos lemia slaviškas kraujas. Džiugu, kad dokumentinis filmas išsiveržia iš lokalių kontekstų ir bando aprėpti plačiau. Sveikintina ir režisierės laikysena. Be patoso. Be meninio maivymosi. Be sąmoningų intencijų sukrėsti realybe. Be noro rodyti tamsiąją jos pusę, kuria minta ne vienas lietuvių kūrėjas. Jį fiksuoja gyvenimą. Tokį, koks yra. Po filmo šypsojausi. Kartais šypsena būna geriausiu kūrinio įvertinimu.
