Kino teatras. Pakeliui. O kur link?

Nors akį rėžė neskoningas plakatas, į naują R. Marcinkaus filmą „Pakeliui“ ėjau su viltimi. Tikėjausi pamatyti emociškai paveikų, nuotykių kupiną kelio filmą. Pamaniau, kad pramoginis kinas puikiai tiks penktadienio popietei: čia bus galima pamiršti savo problemas, įsijausti į veikėjų gyvenimo posūkius. Tai pirmas ilgametražis vaidybinis režisieriaus Ričardo Marcinkaus filmas, todėl ir jokių išankstinių nuostatų negalėjo būti, o už savo dokumentinį filmą „Galutinis tikslas“ režisierius yra gavęs „Sidabrinės gervės kiaušinį“. Tačiau prieš filmą neįsigilinau į tai, kad scenarijaus autorius ir prodiuseris Žilvinas Naujokas, prodiusavęs „Valentiną už 2rų“, „Tadą Blindą. Pradžią“, „Kaip pavogti žmoną“ ir t.t. Turint tai omenyje, gal ir galima buvo nuspėti ko laukti...

Pasirinkau seansą, pažymėtą N-16, mat į kino teatrus buvo paleistos dvi filmo versijos: vaikams ir "aštresnė", ne vaikams. Pastarojoje, anot Ž. Naujoko, išliko „detalus ir atviras Panko personažo pristatymas“. Pankas, kurį vaidina dainininkas Mantas Jankavičius, yra nusiritusi į dugną, išblėsusi roko žvaigždė, koncertuojanti tik provincijos miesteliuose. Taip ir prasideda filmas: nuo apgailėtino Panko pasirodymo kažkokiame provincijos bare. Atlikėją nušvilpia, jis nesivaldo, toliau seka: koksas, alkoholis, keiksmažodžiai, meilinimasis padavėjai, daiktų svaidymas į sienas. Štai ir „detalus“, ir atviras, jau daug kartų matytas nusiritusios į dugną žvaigždės portretas, dėl kurio teko padaryti dvi filmo versijas, nes ši drastiška scena nebūtų galėjusi patekti į gražų filmą visai šeimai. Lyg iš dangaus iškritusi, be daiktų, tik su pliušiniu žaislu rankoje, pasirodo kita filmo herojė – maža mergaitė, tikinanti Panką esant jos tėvu. Po nesėkmingų bandymų ja atsikratyti Pankui nieko kito nelieka kaip tik nuvežti mergaitę pas jos „mamulę“. Štai ir prasideda „kelionė, pakeisianti gyvenimus“, kaip teigia filmo reklama. O kaip kitaip, tokia gi ir yra kelio filmo esmė, ir svarbiausia - kelias suartina. Taip ir atsitinka, išsiskirti darosi vis sunkiau. Ir štai iš šlykštaus, blogo Pankas pavirsta atsakingu, mylinčiu ir pasiruošusiu susitvarkyti savo gyvenimą žmogumi. Gi nesikeičia tik didvyriai ir herojai, šiuo atveju - mergaitė. Per visą filmą ji tiesiog  vienoda, nėra jokio jos charakterizavimo, jokio psichologizavimo. Pankas labiau detalizuotas charakteris, o mergaitė tėra reikalinga sąlyga vaizduoti jo pasikeitimą. Gal ir jaunai aktorei (Džesika Vienažindytė) būtų geriau pavykę atlikti vaidmenį, jei jos žodžiai nebūtų kaip iš pigių sentencijų knygutės. Atrodo, kad ir režisieriui nelabai sekėsi „režisuoti“ savo aktorę, o gal nebuvo skirta tam pakankamai laiko.  

Pankas filme vienintelis klystantis, kenčiantis, blogas personažas gerų veikėjų fone. Gera mergaitė, kuri, pasirodo, melavo apie savo geriančią motiną. Gera ir jos prižiūrėtoja, visai nepykstanti ant mergaitės, kad šioji pabėgo, nes troško turėti tokį gerą tėvą, apie kokį girdėjo iš Mamulės , t.y. vaikų namų prižiūrėtojos. Bandymai įsivaikinti, buvusios meilės sutikimas, ir netrukus, skambant Panko dainai, visi trise ir šuo (žinoma, labradoro retriveris) gražių Lietuvos pievų ir klonių peizaže džiaugiasi savo laime, visai kaip kokioje prekybos centro reklamoje. Scenarijaus idėja gal nebloga, nors ir banali, bet tai viena iš tokio (t.y. populiariojo, komercinio, žanrinio) kino savybių: jis nesistengia nustebinti, pateikia žiūrovui atpažįstamas situacijas. Tada svarbiausia, kaip visa tai parodoma (kad nuspėjamas scenarijus nekeltų nuobodulio). Deja, man teko vis žvilgčioti į laikrodį. Kentėjau dėl sustingusių dialogų, dėl vis išlendančių pernelyg klišinių sakinių ir poelgių. Mantas Jankavičius labai stengiasi būti kuo natūralesnis ir tikresnis, todėl nenuostabu, kad  kartais persistengia. Natūralesnės scenos buvo su Panko motina, kurią suvaidino Janina Matekonytė, nors jos herojė irgi stereotipinė: atrodo, kad kitokių mamų ir nebūna, tik tokios, kurios įkyriai kiša maistą, daug klausinėja, trokšta anūkų. Tačiau žiūrint į Matekonytės įkūnytą motiną, nekyla klausimų apie vaidybą, nes matai tikrą žmogų, kaip ir trumpam kadre pasirodžiusią Nelę Savičenko.    

Prisiminiau kadaise matytą trumpametražį filmą „Komendanto valanda“ („Curfew“, rež. Shawn Christensen), kuriame pasakojama panaši istorija - maža mergaitė ir jos dėdė, kurie pradžioje neturėdami jokio noro būti kartu, vienas kitą pakeičia.Ne tik dėdė pasikeičia (atgauna norą gyventi) , bet kinta ir mergaitė, kitaip nei filme „Pakeliui“. Vos 19 min. trunkanti „Komendanto valanda“  įsiminė žymiai sudėtingesniais veikėjų charakteriais, labiau detalizuotais nei ilgametražiame „Pakeliui“, kur veikėjai tarsi popieriniai. Visų pirma, tai „klibančio“ scenarijaus problema. Bet, manau, prisideda ir nereiklumas, nedėmesingumas  detalėms filmavimo aikštelėje, atsainumas(„ir taip bus gerai“).

Kartais, net kai būna silpni kiti elementai, galima pasimėgauti filmo vizualumu. Bet net ir šis aspektas nedžiugino. Kaip ir dialoguose, taip ir čia pilna klišių, bandančių atkartoti panašių amerikietiškų filmų stilistiką. Bet kadangi trūksta pinigų (ir profesionalumo?), galiausiai vyrauja vizualinė beskonybė, plokščias ir pigus vaizdas. Labiausiai trikdo pigi reklamų stilistika per muzikinius intarpus (kaip kokio televizijos kanalo užsklandos ar jau minėtos prekybos centro reklamos). „Žinoma, filmas filmui nelygus – vieni yra „filmuoti spektakliai“, kiti – aukšto meninio, treti – aukšto techninio atlikimo, dar kiti nepriskiriami nei vienai anksčiau išvardintai kategorijai“, - teigia R. Marcinkus. Tai neįvardintai kategorijai ir būtų galima priskirti jo filmą „Pakeliui“. Nors Lietuvoje jau galima nusakyti gana naują filmų grupę, kuriuos gamina Ž. Naujoko prodiuserinė kompanija – tai į reklaminę stilistiką įvilkti Holivudo padirbiniai.  

Viename interviu Mantas Jankavičius prisipažino, kad Panko vaidmuo jam „buvo įdomus prasinešimas “. Atrodo, kad visai kūrybinei komandai filmas tebuvo prasinešimas. Parodantis, kad jų gamintojų požiūris į kiną nepasikeitė. Svarbiausia greitai, pigiai, o žmonės vis tiek eis, nes „lietuviškas“, nes „Mantas“ ir t.t. (nors aš sėdėjau pustuštėje salėje). Norėtųsi, kad filmas būtų bent jau pakeliui į geresnį kiną, deja, šįkart būtų per drąsu taip sakyti. 

Filmo kadras - iš "LiTl Baz Pictures" archyvo.