Kino teatras. Briedžio metai
Mėgstama sakyti, kad lietuviškas kinas – tai baltas arklys ūkanotoje pievoje. Mąslus, dvasingas, filosofinis, gromuluojantis metaforas, prunkščiantis simboliais. Tokį suprasti sunku: reikia pajausti. Tačiau būkite ramūs – arklio metai seniai praeityje. Dabar lietuviškas kinas – briedis savų bičų būryje. Įžūlus, mužikiškas, mėgstantis pasikeikti, paviršutiniškas ir to neslepiantis. Tokio suprasti nebūtina. Nes iš tiesų nėra ko nesuprasti. Jis juk sutvertas pramogai.
Paskutinis iš tokių briedžių – „Šventa karvė“. Amerikoje tokius briedžius vadina „buddy movies“. Šį požanrį lengva susikliausti į kelis žodžius – geriausi draugai (dažniausiai – du) nuobodžiauja, vartoja daug alkoholio, kalba apie moteris, laido juokelius apie antrą galą, daužo viens kitam snukius. Bet finale, aišku, triumfuoja draugystė. Šiuolaikinis holivudinis „draugužių kinas“ vis dažniau tampa ne tik kinu apie draugus – jis ir kuriamas draugų. Bičai susibėga ant bajerio padaryti filmo. Savo kino apie savus. Jame aktoriai nebesislepia už personažų vardų. Jie vaidina pačius save. Suprask, atviriau būti nebegali, čia tikrieji mūsų veidai.
Taigi „Šventa karvė“ yra lietuviškas „buddy movie“. Tik – bėda – pačia blogiausia šių žodžių prasme. Nes jei amerikietiškose versijose save pačius vaidina visgi aktoriai, tai čia vaidinti bando visi, kas prie chebros. O chebra, reikia pripažinti, vaidinti nemoka. Todėl pusantros valandos reginys pasmerktas nuo pat tos minutės, kai prasižioja Martynas Starkus, o vėliau ir jo kolega Vytaras Radzevičius.
Jiedu vaidina save, t.y. televizijos žvaigždes. Vienai jų, V. Radzevičiui, žvaigždiškumo jau iki kaklo. Paskutiniu lašu perpildytoje taurėje tampa kalėdinis pasirodymas vaikų darželyje, kurio metu jis turi vaidinti briedį. Žodžiu, V. Radzevičių viskas taip užkniso, kad jis viską meta ir pabėga į Indiją nušvitimo. Jo buddy M. Starkus patraukia jo susigrąžinti, nes draugo likimo valiai palikti nevalia (žanro taisyklė). Tai, kas jiems nutinka svetimoje šalyje, turite pamatyti patys. Atpasakojimas nepadės. Užtikrinu, nieko panašaus nebūsite matę. Turiu omeny ne siužetą. Kalbu apie režisieriaus ir jo chebros fenomenalų nesugebėjimą suregzti nuotykio, verto nors vienos ekrano minutės. Ir tai kvapą gniaužia labiausiai.
„Šventa karvė“, deja, yra diagnozė. Ir šioje vietoje tikrai nepadės neatremiamas kūrėjų ir jų bičų argumentas apie pramoginį kiną. Kiną, kuris juk nepretenduoja į filosofines aukštumas. Kuriame svarbiausia – nuoširdus žmonių juokas. Tačiau jeigu kūrėjai taip supranta komediją, tuomet be galo liūdna. To, kas pusantros valandos dedasi ekrane, net nepavadinsi nevykusia amerikietiškų komedijų kopija. Tai kažkas žymiai didesnio ir blogesnio. Bijau, kad tam įvardinti dar nėra išrasta žodžio.
Nė neabejoju, kad kūrybinė komanda manė kuriantys kiną paprastiems žmonėms. Juk štai – „aktoriai“ nusimeta kaukes, yra savimi, tokie kaip aš ir tu. Spardo futbolo kamuolį su draugais, turškiasi sūkurinėje vonioje. Tačiau neapsigaukite. Šitie bičai jus mulkina. Jiems liaudis yra kaip tos Tomos Vaškevičiūtės ir Linos Rastokaitės vaidinamos vaikų darželio auklėtojos, t.y. žemesnės kastos kvailos karvės. Jos žavisi pramogų pasaulio atstovais ir jų idealiais gyvenimais, kuriuose netrūksta vakarėlių, tailandų ir „X faktorių“. Ir nebe taip svarbu, kad vėliau iš tokio gyvenimo neva autoironiškai šaipomasi. Pavyzdžiui, nusviedžiant pavargusias ir senstančias lietuvių televizijos žvaigždes į Indijos laukus, kur užpakalį šluostytis teks marškinių skiaute. Tačiau visa tai – išvirkščia autoironija, tik dar labiau paryškinanti režisieriaus ir jo draugų gerą nuomonę apie save. Paryškinanti, jog egzistuoja „mes“ ir tie „kiti“, dar kitaip vadinami liaudimi. O liaudį juk galima maitinti reginėliu, kuris vis dar neišauga iš „AXX“ markinėlių, kuriame trijų žodžių sakinyje – šeši keiksmažodžiai, kuris jeigu ir referuoja, tai tik į „Šreką“.
Spėju, kad prasidėję prieš kelis metus, briedžio metai grasina užsitęsti. Nebent pareikšime norą nebebūti melžiamomis karvėmis ir pareikalausime rafinuotesnių pramogų. Ne tokių kaip indų tautybės vaikinas, traukiantis „Ant kalno mūrai“, Vytaras Radzevičius, tarp kurio dantų gėdingai stringa klausimas „Gal tau dar ir pačiulpti?“, ar Martynas Starkus, draugui finale prisipažįstantis (reikalauja žanras) neblėstančia (vyriška) meile.
Nuotrauka iš www.forumcinemas.lt