Berlynalės atgarsiai. Paauglystės ilgesys

Jorė Janavičiūtė, iš Berlyno
2015 vasario 14 d.

Nostalgija vasaros atostogoms kaime, ežerui prie namo, sovietinėms valgykloms, vėjui plaukuose, ryto paukščiams, nenugalimam troškimui skristi ir tam laikui, kai tiesiog nebegali aprėpti pasaulio, nes jis atrodo toks didelis… Šiuos jausmus išgyventi siūlo Paryžiuje gyvenančios lietuvių režisierės Alantės Kavaitės “Sangailė”. Į juostos europinę premjerą filmo kūrėjai kvietė dar tebevykstančiame Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje.

Septyniolikmetė Sangailė atostogauja su tėvais atostogauja vasarnamyje. Ji uždara paauglė, linkusi į susinaikinimą; Sangailė pilna kompleksų ir vidinių išgyvenimų, apimta nesaugumo ir menkavertiškumo jausmų ir kartu jautri ją supančiam pasauliui, tačiau bijo jam atsiverti. Per atostogas susižavi akrobatiniu skraidymu, tačiau aukščio baimė jai neleidžia apie tai net svajoti. Čia ji susipažįsta su ekscentriška ir meniška vietine miestelio (lietuvių publika nesunkiai atpažins Elektrėnus) gyventoja Auste. Netrukus jos suartėja ir Austė padeda Sangailei palengva atsiverti pasauliui, svajonėms ir meilei…

Be abejo, ne vienas kino žiūrovas „Sangailę“ norės lyginti su režisieriaus Abdellatif Kechiche „Adelės gyvenimu“. Ir dėl panašios siužetinės linijos – pirmosios meilės ir seksualinės orientacijos atradimo, ir - galiausiai - dėl filmo finalo. Tačiau filme merginų meilės istorija (ir apskritai istorijai, kuri, tenka pripažinti, yra kiek chaotiška) tarsi lieka antrame plane, čia daugiausia dėmesio skiriama paauglės išgyvenamų jausmų perteikimui kinematografinėmis priemonėmis. Prancūzų operatoriaus Dominique Colin kamera skrieja kartu su Sangailės svajomis ir baimėmis – virš miškų, ežerų, stogų ir apleistų pastatų. Paauglės išgyvenimus paryškina ir garso dizainas bei garso takelis, kuriame skamba kūriniai nuo lietuviškų retro stiliaus hitų iki norvegų elektronikos grupės „Röyksopp“. Austės vaidmenį atliekanti Aistė Diržiūtė valiūkiškai provokuoja, o Sangailę įkūnijanti Julija Steponaitytė tiek džiaugsmingiausiais, tiek skaudžiausiais momentais, savo veikėją, regis, išgyvena visu kūnu...

Plojimais palydėtame  viename  vėlyviausių filmo seansų pilnoje salėje Berlyno kino festivalyje  A. Kavaitė pasakojo, kad filmui ją įkvėpė darbas su paaugliais kūrybinių dirbtuvių metu. Ji pamatė, kiek daug jausmų jie iš tiesų išgyvena. Ji prisiminė ir savo išgyvenimus. Režisierė prisipažino, kad „Sangailėje“ labai daug jos pačios. A. Kavaitės paauglystės vasaros susijusios su akrobatinio skraidymo pasirodymais, ir savo pagrindinei herojei Sangailei režisierė parinko tokią profesiją dėl to, kad pilotams reikalinga savikontrolė, o būtent jos labiausiai trūksta paauglei istorijos pradžioje.

Režisierė teigė norėjusi sukurti šviesų filmą, nors jame ir kalba gana niūriomis temomis, tokiomis kaip savinaika.

Su Berlyno žiūrovais A. Kavaitė dalinosi ir proziškesnėmis filmo kūrimo peripetijomis. Ji pasakojo, kad „Sangailei“ buvo sunku rasti finansavimą. Režisierė norėjo filmuoti Lietuvoje, o prancūzų finansavimą sunku gauti, jei nori dirbti kitose šalyse. Jos pirmasis filmas „Laiko garsai“ (2006) buvo filmuotas Prancūzijoje, tačiau „Sangailės“ istorija, kaip ji jautė, buvo itin lietuviška, todėl ji nenorėjo jos filmuoti Prancūzijoje (nors tai daryti ją bandė įkalbėti prodiuseriai). 

Anot A. Kavaitės, filmo kūrimas užtruko apie trejus metus – metai rašymui, metai finansavimo paieškoms ir metai filmavimams bei postprodukcijai.

Klausimų-atsakymų sesijoje Berlyno festivalyje po filmo dalyvavo ir operatorius D. Colin. Jis su režisierė dirbo jau prie antrojo filmo. Pasak operatoriaus, režisierė turi didelę vidinę „visatą“. Tačiau filmavimas buvo pilnas iššūkių – reikėjo sukurti sistemą skirtingiems vizualiniams elementams. Sunkiausios buvo scenos lėktuve. Jo viduje aktorė J. Steponaitytė turėjo ne tik vaidinti, bet ir pati save filmuoti, mat filmo komandai lėktuve vietos neužteko.

Paklausta apie feministinę filmo žinią, A. Kavaitė teigė, kad nors save ir laiko feministe, filmo veikėjos tokių pažiūrų dedeklaruoja – jos tiesiog yra stiprios asmenybės.

Į klausimą, kodėl jai buvo taip svarbu vizualiai ir garso priemonėmis perteikti  pagrindinės jausmus, režisierė sakė siekusi, kad filmas būtų nufilmuotas tarsi iš veikėjos žiūros taško – ji norėjo, kad publika jaustųsi lyg herojės kailyje. A Kavaitė sakė,  kad filmo scenarijus buvo gana trumpas, mat nuo pat pradžių pagrindinis tikslas buvo perteikti jausmą. Ji ir vėl prisiminė save paauglystėje – kai tu dar nesugebi išreikšti savo emocijų ir visi pojūčiai yra kur kas stipresni.

Apie socialinę filmo žinutę autorė sakė, kad tikisi, jog filmas padės bent vienai merginai, gyvenančiai nedideliame Lietuvos miestelyje ir atrandančiai savo homoseksualumą.

 

Nuotraukoje - aktorės Julija Steponaitytė, Aistė Diržiūtė ir režisierė Alantė Kavaitė atsakinėja į žiūrovų klausimus Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje. 

Komentarai