KP premjera. Nuvilnijusi žaliųjų istorija

Ieva Kotryna Skirmantaitė
2015 kovo 26 d.

25-ąsias Nepriklausomybės metines minėjome kaip visada neapsieidami be eklektiškų ir pernelyg pompastiškų koncertų, kurių dalyviai kartais byloja ir apie ne itin didelę mūsų brandą. Daug įdomiau buvo dar kartą pažiūrėti istorinius kadrus, primenančius ne tik lemtingąsias Sausio 13-ąją ar Kovo 11-ąją, bet ir visą Sąjūdžio laikotarpį. Tankai prie televizijos bokšto, sovietų karių įsiveržimas į televiziją, Vytauto Landsbergio kalba Seime, plente nusidriekusi už rankų susikibusių žmonių eilė. Jau chrestomatiniais tapę kadrai jaudina, taip pat ir tuos, kurie užaugo jau laisvoje Lietuvoje. Tokia jų magiška galia   sukelti nostalgiją įvykiams, kuriuose nedalyvavai, vietoms, kuriose nebuvai. Tokius jausmus žadino labai sėkmingas Giedrės Žickytės filmas  "Kaip mes žaidėme revoliuciją". Jos papasakota istorija ir autentiški roko maršo kadrai tikriausiai ne vieną, ypatingai jaunesnį žiūrovą, viliojo imtis aktyvių veiksmų, tik prieš ką? Mūsų takiame Vakarų pasaulyje tokie žodžiai, kaip "revoliucija" atrodė tarsi romantiškas praeities reliktas. Šiandien šį romantizmo šydą  nuplėšė tebesitęsianti  Maidano istorija.  

Jonas Ohmanas, ką tik grįžęs iš Ukrainos,  "Kino Pavasario" specialiajame seanse pristatė naujausią savo filmą "Žalieji muškietininkai". Po peržiūros susimąsčiau, kodėl iki šiol negirdėjau apie "Atgają". Apie aplinkosauginį, tautinį judėjimą, susikūrusį Kaune 1987 m. "Atgajos" dalyvių tuomet fiksuoti kadrai man asmeniškai buvo dar niekada nematyti. Tai bado streikas už švaresnį Nemuną, taikos žygis prieš sovietų kariškių vykdomą gamtos niokojimą ir daugybė kitų pacifistiškai nusiteikusių jaunuolių akcijų, kurios sovietų vietininkams Lietuvoje kėlė nerimą. "Atgaja" tapo dar vienu "upeliu maitinančiu didelę upę", galiausiai pralaužusią ledus. Nors filme kalbantys tuometiniai "Atgajos" nariai pabrėžia, kad visi buvo vienodai atsakingi už tai, kas vyksta, neabejotinas judėjimo lyderis buvo Saulius Gricius. Naujasis J. Ohmano filmo herojus, lyg dar vienas Juozas Lukša, kovojęs už savo idėjas, už savo šalį, dar vienas tragiškos lemties žmogus. Partizanai, žinoma, buvo pavyzdžiu "Atgajos" nariams, gal dėl to būtent "Nematomo fronto" režisierius pasirodė sumanytojams tinkamiausias papasakoti ir jų istoriją. Mat filmas apie "Atgają" nebuvo Jono Ohmano idėja, bet pasiūlymas, kurį jis mielai priėmė, viliojo galimybe į Sąjūdžio laikotarpį pažvelgti pro šio judėjimo prizmę (koncepcija primena "Kaip mes žaidėme revoliuciją").

Visgi šį neilgą, vos virš valandos trunkantį filmą geriausia būtų įvardinti kaip in memoriam Sauliui Griciui. Kaip trumpą pažintį su "Atgajos" tuometine veikla ir jos dalyviais. Parodyta „Kino pavasaryje“ versija dar tik juodraštis - pripažino po seanso ne itin džiaugsmingai nusiteikęs režisierius: gal dėl sudėtingų Ukrainos įvykių, dėl šiuo metu aktualių problemų, kurių sprendime jis dalyvauja, o gal dėl to, kad "Žalieji muškietininkai" buvo parodyti per anksti, mat dar nebaigti post produkcijos darbai (atšauktas ir kovo 29 d. "Skalvijoje" turėjęs įvykti seansas). Todėl J. Ohmanas, kalbėdamas apie tai, kodėl šis filmas parodytas ne laiku, davė patarimą: "nekariaukite ir nekurkite filmų vienu metu". Tačiau filmas buvo parodytas ir jį aptarti verta.

 

Vertingiausia ir įdomiausia jame yra autentiška, liudininkų užfiksuota vaizdo medžiaga: akcijų, žygių, renginių su dainomis, drąsiomis skanduotėmis, atvirai variusiomis sovietų karius iš Lietuvos. "Nors Sąjūdžio vadovai mus perspėjo būti atsargiems ir „netampyti liūto už ūsų“, mes nevengėme elgtis drąsiai ir įžūliai", – 2014 metais interviu kalbėjo "Atgajos" narys Linas Vainius. Filme taip pat nuskambėjo panašios mintys apie "padrės" Landsbergio perspėjimus, kad "Atgaja" elgtųsi atsargiau. Tačiau tai prašmėžuoja be didesnio įsigilinimo. Filmas vengia konfliktiškumo bei problematikos, todėl visi faktai nuvilnija kaip vanduo, kurio gausūs vaizdai vis perdengia kalbančiuosius "Atgajos" narius – vienintelius filmo pasakotojus. Taip pat panašu, kad kitaip nei šių metų knygų mugės organizatoriams, J. Ohmanui nepasirodė, kad "istorija įdomesnė, kai ji - detektyvas". Miglota Sauliaus Griciaus "savižudybė" filme taip pat tik prašmėžuoja, nei tirti, nei pernelyg "kabinti" šios temos nesiimama, tai pripažino ir pats režisierius. Kaip Griciaus mirtis, taip ir šis pasirinkimas kelia klausimų. Tyrėjo vaidmens nesiimta, nes paprasčiausiai trūko laiko? O gal dėl to, kad norėta sukurti gražų pačios organizacijos – "Atgajos" pristatymą, galiausiai, atrodo,  ji juk ir užsakė šį filmą. Tačiau tai galėtų būti vienas iš atraminių taškų, padedančių "Žaliesiems muškietininkams" įgauti struktūriškumo, kurio filmas stokoja. Dalyvių pasakojimai įdomūs ir formuoja gana aiškų vaizdinį, tačiau filme trūksta "džiazuojančios" atmosferos. Nors vyko rimti dalykai, pasiruošimai galimai sovietų agresijai, „viskas buvo džiazas“, – sako viena iš artimų Griciaus bendražygių. Jie buvo jauni, negalvojo apie didingus darbus, istorijos perrašymą, bet norėjo kovoti už savo teisę kalbėti ir būti kartu – visą tai gerai jaučiama autentiškuose kadruose. Tačiau norėtųsi, kad ši užkrečianti nuotaika vyrautų visame filme, kad būtų juntamas gyvybingesnis pulsas. Tam visai nepadeda nei televiziniai poetiniai vandens motyvai, nei bespalvė, nuolat fone skambanti gitaros melodija, trikdanti ir dalyvių pasakojimus, ir autentišką muziką bei garsus. Suprantama, „Kino pavasaryje“ matėme nepabaigtą filmą, jis bus koreguojamas, nors vargu ar kas nors jame iš esmės pasikeis.

„Žaliųjų muškietininkų“ atsiradimu reikia tiesiog pasidžiaugti. Iš užmaršties prikelta istorija ir nematyti kadrai gali paskatinti ir kitus režisierius imtis panašių didesnių projektų. "Atgajos" istorija aktuali visapusiškai: ir dėl Ukrainos nepriklausomybės kovų, ir dėl ekologinės atsakomybės svarbos šiandien. Štai šių metų Sundance kino festivalyje buvo pristatytas Jerry Rothwello filmas "Kaip pakeisti pasaulį" (How to Change the World), pasakojantis apie Greenpeace gyvavimo pradžią ir veiklą, kuri kadaise įkvėpė ir Sauliaus Griciaus aktyvistus imtis protesto akcijų. Manau, kad "Atgajos" istorija, į kurią galima pažvelgti iš daugybės skirtingų perspektyvų, dar tik prasideda. 

 

Nuotraukose - archyviniai "Žaliųjų muškietininkų" kadrai. Iš "Ketvirtos versijos" archyvo.

Komentarai