Atgarsiai. Įsprausti nerimastingoje realybėje

...
2015 gegužės 22 d.

Prieš porą dienų tarptautiname Kanų kino festivalyje įvykusi režisieriaus Šarūno Barto filmo “Ramybė mūsų sapnuose” dar kartą patvirtino, kad garbingiausių pasaulio kino festivalių rengėjų, profesionalų, kinomanų dėmesys šio režisieriaus kūrybai neslūgsta. Š. Barto juostos taip pat nuolat patenka ir į kino žurnalistų, kritikų akiratį. Publikuojame iškart po premjeros Kanuose publikuotą įtakingo leidinio “Sceen Daily” kino apžvalgininko Dan Fainaru atsiliepimą.

 

“Šarūnas Bartas galbūt ir nėra tarp populiariausių ar prieinamaiusių kino režisierių, tačiau jo ilgi, elegantiški kadrai, neskubi maniera ir sunkūs atmosferiniai filmai turi nemažai gerbėjų tarp kino gurmanų, ir „Ramybė mūsų sapnuose“, turbūt pats asmeniškiausias jo filmas, tikrai atitiks jų lūkesčius. Vis tik tai nelengvas kūrinys net festivalio auditorijai. Tai elegija, kuri vyksta vieną nuostabią saulėtą dieną - tikra gamtos šventė visais atžvilgiais - bet Barto šiaurietiški personažai toli gražu nejaučia ramybės nei savo pačių nerimastingoje realybėje, nei sapnuose.

Siužetas, jei toks išvis yra (o Bartas ne itin trokšta atskleisti jo detales), rutuliojamas apie miestietį intelektualą (vaidina pats Bartas), kuris pasiima savo dukrą (vaidina Barto tikra dukra Ina Marija Martaitė) ir partnerę smuikininkę (vaidina ir gyvenime smuikininkė Lora Kmieliauskaitė) į savo kaimo sodybą vasaros atokvėpiui. Ar tame yra daug daugiau?

Ten jie sutinka kaimyną, kuris turėtų prižiūrėti namą, bet didžiąją laiko dalį skiria žvejybai, jo draugę, vyresnio amžiaus moterį, kuriai jau įkyrėjo jos vyriškio girtuoklystės, ir moteriškės paauglį sūnų, ieškantį aistrų ir savo vietos gyvenime.

Nė vienas iš filmo personažų neturi vardo, tuo tik pabrėžiamas jų simboliškumas, bet jie visi yra apimti asmeninės krizės, kurioje kiekvienas desperatiškai, bet nelabai sėkmingai  bando įžvelgti kokią nors prasmę. Smuikininkė palūžta vidury koncerto ir palieka sceną. Vyriškis pasiekia savo gyvenime tašką, kai jis jau nebežvelgia į priekį, tik atgal. Dukra, susidūrusi su paauglyste ir visomis painiomis paaugliškomis emocijomis, ilgisi motinos, kurios ji nebeturi, patarimų. Bedarbis kaimynas žvejoja, kad pasijaustų geriau būdamas vienas, ir geria, kad nuvytų blogas mintis, o betėvis berniukas neturi nieko, kuo galėtų pasitikėti, kas padėtų jam tapti vyru.

Yra netgi aukštuomenės viešnia (puiki vienintelės šiam filme profesionalios aktorės rusės Klaudijos Koršunovos vaidyba), kuri atvyksta trumpam, siaubingai išsigandusi, kai susiduria su mintimi, kad ji jau nugyveno gražiausią momentą gyvenime, ir dabar jau nebėra dėl ko gyventi. 

Stambiais planais filmuojami Barto personažai nuolat bando užmegzti ryšį vieni su kitais, kiekvienas savaip, ir jiems sunku išreikšti savo jausmus ir savo baimes arba duoti patarimus, kurių iš jų tikimasi. Jie ieško, į ką galėtų atsiremti, ir ieško atsakymų į klausimus, kurių net nežino, kaip paklausti.

Sukrėsti jau seniai brendusios tragedijos, jie gali pagaliau išleisti kai kurias ilgai slopintas ir viduje laikytas emocijas.

Apgaubta žavingais taikios, ramios gamtos, kurią sutrikdo tik žmogaus buvimas, vaizdais, visa tai atrodo kaip skausmingas, meditatyvus ir liūdnas apmąstymas apie gyvenimą beviltišku momentu, kuriame atsiduria personažas, kurį Bartas pasirinko vaidinti pats.  Turbūt jo metodo - prašyti aktorių improvizuoti tekstą pagal iš anksto nustatytas gaires ir filmuoti kiekvieną sceną, kol gautas rezultatas skambės tikroviškai - dėka visų veikėjų vaidyba pasižymi autentiškumu.”

 

Filmo "Ramybė mūsų sapnuose" kadre - Šarūnas Bartas ir Lora Kmieliauskaitė.

 

Tekstą vertė Darius Baltušis

Komentarai