Kino teatras. Paauglystės pievos ir skrydžiai

Vienas ryškus vaidybinis filmas per metus jau tapo taisyklė Lietuvos kine – pernai visi linksniavome Igno Jonyno „Lošėją”, užpernai - Kristinos Buožytės „Aurorą”, o šiemet net oro uoste atvykusius pasitinka milžiniškas plakatas, skelbiantis, kad čia ta šalis, kur Sangailė praleido vasarą. Jau nebeseku, kuriuose festivaliuose yra rodomas ir kokius prizus gauna po šių metų Sandanso sėkmės sveiką festivalinį gyvenimą gyvenantis (kaip pasakytų kino industrijos apžvalgininkai) Alantės Kavaitės filmas “Sangailės vasara”, bet jų tikrai nemažai. Jorko universiteto profesorius Andrew Higsonas savo esė “Nacionalinio kino konceptas” praplėtė nacionalinio kino sąvoką pabrėždamas, kad nacionaliniu kinu reikia laikyti ne tik tam tikros šalies kino produktą, bet ir įvairių kino rodymo, suvokimo ir kūrimo praktikų visumą. Kitaip tariant, didelė nacionalinio kino dalis yra ir tai, ką kiekvienas tos šalies gyventojas žiūri. Lietuvos kontekste šią idėją nesunku pagrįsti. Turint omenyje, kad devyniasdešimt procentų Lietuvos kino teatrų ekranų rodo komercinius didžiųjų Amerikos studijų filmus, o ta kita dešimtoji dalis kukliai pristato, kas kuriama likusioje pasaulio dalyje, “suklestėjęs” papuliarusis nacionalinis kinas visai nestebina. Tačiau reikia nepamiršti, kad per dešimtmetį išsiplėtęs kino festivalių ratas taip pat veikia nacionalinio kino klimatą. Tarp to tikrojo kino meno, kurio sinonimais tapo Šarūno Barto, Arūno Matelio, Audriaus Stonio filmai, ir neseniai atsiradusio valentinų, blindų, zero ir kitų hitų fenomeno, ima rastis ir viduriniosios grandies kinas, kuris pasitenkina mažesniu žiūrovų skaičiumi, tačiau neapsiriboja ties elitine, dažniausiai užsienio kino žinovų auditorija, o orientuojasi į kino festivalių ištreniruotą tarptautinę publiką, prie kurios jau drąsiai galime priskirti ir Vilniaus festivalių žiūrovus.

Prancūzijoje gyvenanti Alantė Kavaitė režisūroje debiutavo 2006 m. mistine drama „Laiko garsai“ („Ecoute le Temps“) apie į gimtąjį miestą grįžusią merginą, kuri slapta klausymosi įranga bando išsiaiškinti, kas nužudė jos mamą.  Kavaitės naujasis filmas „Sangailės vasara“ - tai Lietuvos ir Prancūzijos bendros gamybos filmas apie brendimą Lietuvoje, tačiau ne, tikrai ne apie geriančius tėvus ar jaunų merginų prostituciją. Filmas ne tik be marginalijų, bet dar ir atvirkščiai – tai žavingas , boutique'inis filmas, kuriame viskas gražu ir baigiasi ypatingai gerai.  Tai filmas apie vasaros atostogas. Tie, kurie dar pamena paauglystę, pritars, kad vasaros atostogų metu pasaulis bent kelis kartus virsdavo aukštyn kojom ir po kiekvienų jų jausdavomės bent keliais metais brandesni. Melancholiško nuobodulio persmelkta Sangailė savo vasarą leidžia kaime netoli Elektrėnų. Aviacijos šventėje ją užkalbina liuciferiško patrauklumo turinti Austė, o filmo siužetas seka palengva išsirutuliojančią dviejų merginų romantišką draugystę, kurios vienas iš tikslų – padėti Sangailei įveikti savo liūdesį ir aukščio baimę, kad, kaip filmo gale ir pavyksta, ji galėtų tapti pilote.

Manau, kad daug kam palengvėjo ne tik neišvydus filme rytų Europos kinui būdingų skurdo marginalijų, bet ir pamačius, kad pagaliau homoseksualumas kino ekrane yra normalu. Kai pagrindinė filmo herojė atranda savo potraukį kitai merginai, tai netampa filmo ašimi. Režisierė nekuria įtampų ir su aplinka, ją labiau domina tarp vaikystės ir suaugusio gyvenimo atsidūrusių merginų pasaulėjauta ir nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kartai būdingas, viena vertus, nerūpestingumas, kitą vertus pasimetimas, nežinojimas, ką rinktis iš šimtų atsivėrusių kelių. Kai niekas nespaudžia kuo nors nedelsiant tapti, save ir visko prasmę atrasti reikia patiems.

Alantės Kavaitės režisūra tvirta - kiekviena scena kaip skiemuo, apgalvotas ir su labai aiškia žinute, tačiau bėda tame, kad “Sangailės vasaros” sakinys labai trumpas, o ir jo artikuliavimas tarsi kenčia nuo mikčiojimo. Filme gausu perteklinių, tiesiog gražių, bet save kartojančių scenų, todėl dar kartą žiūrint lietuvišką filmą nepaleidžia nesmagus jausmas, kad ir vėl buvo tiek daug energijos įdėta į tai, „kaip“ papsakoti, kad klausimas „ką“ liko nuošalyje. Europoje nacionalinis kinas dar nuo naujųjų bangų laikų yra suvokiamas kaip pasipriešinimas homogeniškai Holivudo produkcijai, jos lyginimas su meniniu, nekomerciniu kinu iškėlė autorinio režisieriaus stiliaus svarbą.  Forma tapo prioritetu ir filmams iš periferijos. Šiandien ji visada įmantri, bet nepernelyg sudėtinga - arthauzinio kino žiūrovai mėgsta aiškias metaforas, akivaizdžius simbolius bei ryškų dekoratyvumą, neretai tereikia užtęstų „poetiškų“ vaizdų, kad filmas gautų gero ir originalaus filmo etiketę. Vis mažiau reikli auditorija režisieriams leido pamiršti ir tai, kad filmais gali būti ne tik pasakojamos mažos istorijos ir siunčiami atvirukiniai vaizdai iš nepažintų šalių, bet ir keliami svarbūs, provokuojantys klausimai. Būtent jų ir pritrūko „Sangailės vasarai“, o viso kito jame tikrai daug: erotinio simbolizmo, dėmesio detalėms ir baisiai gražių prisirpusios vasaros Leituvoje vaizdų; juos įgarsina tokia pati graži muzika – filmo kompozitorius yra prancūzų lyrinės elektronikos dueto“AIR“ įkūrėjas Jeanas-Benoitas Dunckelis, filme skamba ir naujai madinga Lietuvių estrada. Nostalgijos ir tuščiam, tik spengiančios tylos ir dykinėjimo pripildytam atostogų laikui, ir nuošaliau miesto, rodos, užsikoncervavusiai praėjusios eros atmosferai, Kavaitės filme nemažai.

Post-sovietiškumas jame jau nebe sindromas, kaip festivalių labai mėgstamame buvusių bloko šalių kine, o nostalgiška egzotika. Režisierė „atrakina“ praėjusio laiko žavesį. Nauju, nuoskaudų neslegiamu žvilgsniu pažiūrima ir į įspūdingos sovietinės architektūros Sangailės tėvų sodo namelį, pilką Austės daugiabutį, į kurį ji žaismingai kviečia „welcome to the palm beach“ ir net elektrinės valgyklą, kurios įspūdingas socialistinio modernizmo interjeras, dėka jame šeimininkaujančios madingai vintažinės Austės, tampa patrauklus. Mažų periferinių šalių nacionalinis kinas pasižymi kiekvieno unikalumo eksploatavimu, tą, regis, gerai supranta jaunoji režisierių karta. Ne taip ir seniai sulaukėme šiltos ironijos kupino Linos Lužytės kino atviruko „Jau puiku tik dar šiek tiek“. Manau, kad lietuviams jau seniai atėjo laikas kitu kampu pažvelgti į neseną istoriją, galbūt tada nereikės ieškoti priežasčių, kodėl reikia nukeldinti Žaliojo tilto skulptūras.

Austės ir Sangailės herojų patrauklumas labai skirtingas ir lyg susieja dvi skirtingas filmo kooprodukcijos šalis. Prancūziškais „otkutiūrais“ išmarginti ne tik Aistės Diržiūtės personažės kostiumai; ir jos manieros bei lengvabūdiškumas savo guvesiu, europietiškumu beldžiasi į Michelio Gondry filmus dievinančių žiūrovų širdis, tuo tarpu svajingųjų akių Julija Steponaitytė – kone archetipinis moters įvaizdis lietuviškame kine. Jos „buvimas” kadre primena Daivos Stubraitės,  Katerinos Golubevos, Ingeborgos Dapkūnaitės vaidmenis. Introvertiška, nesukalbama keistuolė, „charakteris su depresyviom natom“ - skamba tarsi filmo apie paauglystę klišė, tačiau režisierė pasišaipo iš savo sugalvotos herojės. Austė iš Sangailės savižudiškų ritualų padaro tikrą įvaizdžių puotą, o Kavaitė tuo pačiu pakomentuoja apie dėl visko vizualizavimo pamišusią epochą.

Jei ką ir prisiminsime iš „Sangailės vasaros“ po kelerių metų – tai bus filmo dekoratyvumas. Kažkur skaičiau, kad kinas išmokė žmonės mylėtis, o tiksliau - lytinį aktą paversti mažu spektakliu kasdienybėje. Ir iš tiesų kitokią sekso reikšmę vis sunkiau ir sunkiau atrasti šiuolaikiniame kine. Kartais atrodo, kad lovos scenos tokios pat būtinos filmui kaip ir pabaigos titrai, o apie jų prasmę jau seniai niekas nebeklausia, tik svarsto ar originaliai surežisuota, ar įtikinamai suvaidinta. “Sangailės vasaroje” dviejų patrauklių merginų sekso scena, kuri visiems priminė Abdellatifo Kechiches filmą “Adelės gyvenimas”, vyksta miško uogienojuose, svirpiant žiogams ir šviečiant jonvabalius imituojančioms sijono lemputėms. (Ak!...)

Tos perdėtos pastangos kurti kuo originalesnę, įdomesnę formą kartais įveda nereikalingo chaoso. Režisierės sprendimas pakaitomis naudoti subjektvią ir objektyvią kameras griauna nė nespėjusį užsimegzti žiūrovo ir herojų ryšį. Nors kai kurie kadrai, kuriais aplinką stebime iš Sangailės perspektyvos, suteikia galimybę susitapatinti su jautriu paauglės būviu, juos greitai pakeičiantis, jau visai kitoks, iš nuošalės visą situaciją stebinčios kameros žvilgsnis ir taip tolimą heroję atstumia dar toliau. Tačiau režisierė nuo pat pradžių pasirenka tylaus stebėtojo poziciją.  Daugelyje scenų filmo herojai tėra mažytės figūros plačiame kadre, nuotolį kuria ir lyg iš tolumos, iš už neregimo lango sklindantys trumpi, lakoniškai nukertami jų pokalbiai (atrodo, kad tokiu būdų autorė stengiasi užmaskuoti amžinai neišsprendžiamą lietuviško kino problemą – dialogus). Filmo pradžioje aviacijos šventėje Sangailė, kaip ir triukus ore atliekantys lėktuvai, yra stebėjimo objektas, dėl to turbūt taip sunku patikėti scenarijumi apie Sangailėje glūdinčią aistrą ekstremaliam sportui. Į istoriją vis įsiskverbiantys kadrai iš paukščio skrydžio įveda dar kitokią įtampą – į istorijos veiksmo vietą žvelgiame iš visažinio pasakotojo perspektyvos, išskirtinis atostogų laikas ir erdvė tampa tam tikra heterotopija.

Po „Sangailės vasaros” premjeros pasipylė lyginimai su Prancūzų Naujosios bangos režisieriaus ir kino kritiko Érico Rohmero kūryba. Turbūt dėl to, kad jis dažniausiai savo filmų siužetus perkeldavo į sąlygišką atostogų erdvę ir laiką. Žinoma, lygintis ir lyginti su kažkuo genialiu visuomet svarbu ir gali būti naudinga, tačiau tai primena ir apie tai, ko trūksta Sangailės istorijai iki ilgam įsimenančių Rohmero filmų taiklumo. Tam, kad atskleistų savo herojų vidinį pasaulį bei dramatizuotų esminius jų pokyčius, Rohmeras pasitelkdavo žmonių bendravimo anatomiją, jo filmus dar ir dar kartą žiūrime kaip savotišką žmonių santykių enciklopediją, randame atsakymus į pačius subtiliausius klausimus.  Jį domino, kaip kiekvienas susitikimas palieka žymę žmogaus gyvenime, dėl to aplink tuos susitikimus ir  sukasi jo filmų siužetai. „Sangailės vasaros“ istorija yra lyg ir apie tą patį - Alantės Kavaitės idėja buvo kurti filmą apie tai, kaip kartais svarbu, kad kas nors suprastų ir padrąsintų kažkuo būti ar tapti, arba tiesiog parodytų, kaip galima būti kitaip. Tačiau šis tapsmas pranyksta filmo „kvarbatkėlių“ klostėse ir Matelio skrydžius virš Lietuvos primenančiuose kadruose,  aplink jį tik nedrąsiai sukasi kelių sakinių dramaturgija. Tačiau apmaudžiausia turbūt tai, kad Julijos Steponaitytės vaidinama Sangailė nesikeičia nepaisant to, kad siužetas ir netgi pasirinktas kelias sufleruoja kone naują užgimimą arba bent jau akyse žybsinčią aistros, potraukio ekstremalumui, kibirkštėlę. Todėl filmo pabaigoje tampa kur kas įdomesnė iš pradžių savo dirbtinumu erzinusi Austė. Paskutinėje scenoje Aistės Diržiūtės veide kariaujantys žmogiškas nusivylimas ir atleidžiantis, ryžto bei entuziazmo ateičiai pilnas jaunuolės žvilgsnis verti visų aktorei skirtų pagyrų ir apdovanojimų.