VDFF atgarsiai. Baltijos filmų derlius

Goda Jurevičiūtė
2015 rugsėjo 30 d.

Jau dvyliktą kartą rengiamas Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) baigėsi beveik 20 metų filmuoto Arturo Jevdokimovo filmo„Suokalbis“ premjera. Perpildytoje „Skalvijos“ kino teatro salėje, prieš išjungiant šviesas ir paleidžiant filmą, kuris pasiūlė trumpam nusikelti į netolimą praeitį ir apsilankyti legendinėje, menininkų itin mėgtoje kavinėje, trys tarptautinės žiuri nariai – prodiuserės Beatrice Neuman ir Hanka Kastelicova bei kinotyrininkas Gabrielis M. Paletzas paskelbė konkursinės programos nugalėtojus. Į šią programą įėjo festivalio rengėjų atrinkti pastarųjų metų dokumentiniai filmai sukurti Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Žiuri nariai nugalėtojus rinkosi iš 12 filmų.

Jiems skelbiant pirmosios vietos nugalėtoją ir jį apibūdinant kaip „šviesų, grakštų, dvasinį gyvenimą išaukštinantį filmą“ (Gabrielis M. Peletzas), mintyse šokčiojau nuo vienos prie kitos konkursinės programos juostų ir tame minčių sūkuryje labai nustebau išgirdusi Audriaus Stonio filmo „Avinėlio vartai“ pavadinimą.

Šiame filme tyliais, poetiškais vaizdais pasakojama apie Krikšto sakramentą. Vos keturiasdešimt minučių trunkantis filmas keliauja po Krišto apeigų vietas Lietuvoje, Izraelyje, Jordanijoje. Kamera leidžia stebėti skirtingų konfesijų krikštyjimo tradicijas: stačiatikių, katalikų ir protestantų. Tradicijos gana skirtingos, bet esmė išlieka ta pati – su krikštu išsižadi blogio, nuodėmės ir esi priimamas į krikščionių bendruomenę.

Filme galime stebėti ne vieno suaugusiojo iš skirtingų konfesijų krikštijimo apeigas Jordano upėje, nes žmonės čia suplūsta iš įvairių pasaulio šalių. Tačiau kūrėjai, užuot pasidomėję suaugusiųjų patirtimi, stambiu planu pasižiūri tik į keletą Lietuvoje krikštijamų vaikų. Čia atliekamos apeigos dvelkia dirbtinumu, be entuziazmo kartojamu tekstu, o suglumę krikštijamų vaikų veidai išduoda, kad jie dalyvauja jiems patiems mažai suprantamame suaugusiųjų spektaklyje.

Pagrindinis filmo iniciatorius, idėjos autorius ir prodiuseris yra brolis pranciškonas Gediminas Numgaudis, kuris pirmiausia pradėjo dirbti su operatoriumi Laisvūnu Karveliu, o jau šis pasiūlė kreiptis į Stonį.

Galbūt dėl tam tikro „užsakomojo“ filmo pobūdžio, jo vaizdų grandinė yra pakylėta virš asmeninės, paprastų tikinčiųjų patirties. Netikinčiajam žmogui su filmu gana sudėtinga pajusti ryšį. Vien gražių vaizdų nepakanka.

Dėl šių priežasčių žiuri sprendimas ir pasirodė netikėtas. Tačiau jis nėra visai nesuprantamas. Vadovaujantis formaliais kriterijais, vertinant filmo meistriškumą – operatoriaus darbą, montažą, garsą, bendrą visumą – „Avinėlio vartai“ neabejotinai lenkia visus kitus konkursinės programos filmus. Bet į programą buvo įtraukta labiau jaudinančių ir aktualesnių kūrinių.

Vienas jų – antruoju prizu įvertintas Giedrės Žičkytės darbas „Meistras ir Tatjana“. Filme atkuriama nepaprasta, legendomis apipinta garsaus sovietmečio fotografo Vito Luckaus ir jo žmonos bei mūzos Tatjanos meilės istorija. Audringas judviejų gyvenimas, pasibaigęs tragedija (vieno vakarėlio metu Vitas Luckus nužudė žmogų ir nusižudė pats), dėliojamas iš draugų, kolegų ir pačios Tatjanos pasakojimų.

 

Šiame iš žodinių liudijimų, kuriems antrina didžiulis Luckaus nuotraukų archyvas, dėliojamame pasakojime pamažu ima ryškėti bohemiško, alternatyvaus, menininko be kompromisų paveikslas. Nors filme nevengiama kalbėti apie alkoholį, neištikimybę ir tarsi nėra piešiamas vienspalvis fotografo portretas, panašu, kad režisierė dar prieš filmo kūrimą nusprendė, kad Vitas Luckus buvo visiškai su sistema nebendradarbiavęs menininkas. Filmo metu girdime pačios režisierės užkadrinį balsą, tariantį: „Luckus nebuvo konformistas“.

Štai čia išryškėja ypatingas filmo subjektyvumas. Kaip fotografas, kuris gaudavo vos ne svarbiausius ir didžiausius mados fotografijos užsakymus Sovietų Sąjungoje, laisvai po ją keliavo, gyveno gana prabangiai ir mėgavosi kūrybine laisve, visgi išvengė bendradarbiavimo su sistema? Šio klausimo ignoravimas ir netgi jo pakreipimas taip, kad atsakymas patvirtintų išankstinį režisierės nusistatymą dėl Luckaus nekonformizmo, kelia šiokią tokią abejonę, ar režisierė Luckaus paveikslą dėliojo atradimų keliu, ar visgi kalbino tik tuos asmenis, kurie patvirtintų jos iš anksto susidarytą įvaizdį.

Nepaisant šios abejonės, filmas yra be galo įspūdingas ne tik dėl jame atskleidžiamos jaudinančios meilės istorijos, bet ir dėl antram gyvenimui prikeliamų Luckaus fotografijų.

Vito ir Tatjanos Luckų meilės istorija nėra vienintelė ir net nėra neįprasčiausia meilės istorija, su kuria galima buvo susipažinti žiūrint konkursinę VDFF programą. Toks titulas atitektų filmui iš Latvijos – „Anapus baimės“, tapusiu paskutiniu garsaus latvių režisieriaus Herzo Franko darbu. Frankas mirė jo neužbaigęs, tą už jį sukūrė rusų režisierė Maria Kravchenko.

1995 m. lapkričio 4 d. 26 metų Yigalas Amiras nužudė Izraelio ministrą pirmininką Yitzhaką Rabiną – vienintelį Izraelio vadovą, kuris kada nors ėmėsi realių veiksmų, siekiant užtikrinti taiką su palestiniečiais. Už šį savo poelgį Amiras buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos itin griežtomis sąlygomis. Nors ministro pirmininko nužudymas Izraelyje yra griežtai smerkiamas, o Amiras – vienas labiausiai nekenčiamų žmonių šalyje, reikia nepamiršti, kad idėjos, paskatinusios jį imtis šio siaubingo akto, mintys, kad „Oslo taikos susitarimai“ yra nusikaltimas žydų tautai, nėra jau tokios marginalios. Todėl galbūt nėra ir keista, jog visuomenėje atsirado žmonių, kuriuos sujaudino griežta Yigalo Amiro bausmė. Viena jų ­– Izraelyje su vyru ir 4 vaikais gyvenusi rusų akademikė, žydė ortodoksė Larisa Tremblova, kuri ir tampa pagrindine filmo „Anapus baime“ heroje. Ji pradeda lankyti kalinį, jį įsimyli, išsiskiria su savo vyru ir daug metų kovoja dėl galimybės susituokti su Yigalu ir susilaukti su juo vaikų. Štai šį procesą ir seka Herzas Frankas.  

Režisieriams nepavyko gauti leidimo kalbinti Yigalą Amirą (jo idėjos Izraelyje laikomos pavojingomis; 2008 m. žurnalistų nufilmuotas interviu su juo nebuvo transliuojamas) ir visa istorija yra konstruojama iš principo bandant suprasti Larisos poelgius. Yigalo portretas kuriamas iš Larisos pasakojimų, archyvinės medžiagos ir jo pokalbių telefonu su judviejų mažamečiu sūnumi Yinonu įrašų.  

Kadangi režisierius Herzas Frankas mirė filmavimo metu, jis tampa ir filmo veikėju (į jį įtraukiamos net jo laidotuvės). Yra vienas epizodas, kuriame jis nesutinka su kolegės Marios Kravchenko mintimi, kad šis filmas iš esmės yra tik vyro ir moters meilės istorija. Ir kaip jis galėtų sutikti? Patekęs į kalėjimą Yigalas Amiras prarado savo teisę į privatumą. Kiekvienas rimtesnis jo gyvenimo su Larisa žingsnis reikalavo politinio sprendimo, traukė didžiulį spaudos dėmesį ir skaldė Izraelio visuomenę.

Pats šio filmo kūrimas ir rodymas yra politinis aktas. Yigalas Amiras niekada nesigailėjo dėl savo poelgio, tad bet kokia jo idėjų sklaida yra be galo kontroversiška. Kuomet šis filmas buvo įtrauktas į Jeruzalės filmų festivalio programą, Izraelio kultūros ministrė Miri Regev pagrasino iš festivalio atimti valstybinį finansavimą, jei filmas visgi bus rodomas.

 

Žiūrėdamas filmą springsti nuo emocijų ir moralinių klausimų gausos. Ar žudikas turi teisę į privatumą? Ar turi teisę vesti, kurti šeimą? Kas motyvuoja į pasaulį atvesti gyvybę, kuriai ant pečių užkraunama šitokia atsakomybė?

Po filmo salėje kilo netikėta diskusija, ar tai, ką mes matome ekrane visgi yra meilė? Ar Larisos poelgiai motyvuoti meile? Ar Yamino sūnui sekamose Biblijos istorijose galima įžvelgti meilės apraiškas? Tačiau šis filmas nesulaukė jokio žiuri komisijos dėmesio. Neilgais „Skalvijos“ koridoriais netgi vilnijo gandas, kad jis žiuri nariams ypatingai nepatiko.

Trečiąją vietą žiuri paskyrė estų filmui – „Kelionė pas kirminų maitintoją“ (rež. Liivo Niglas, Priit Tender). Pagrindinis filmo herojus yra vienas iš jo režisierių – animatorius Priittas Tenderis, kurį be galo intriguoja čiukčių pasakos. Ypač viena, kurioje vyras nusprendžia nužudyti savo žmoną, sumaitindamas ją užaugintiems kirminams. Šią pasaką Tenderis animuoja. Ir iš pradžių mes stebime patį animacijos procesą - kaip pasaka tampa savitu vizualiu kūriniu. Vėliau per visą filmą Priitas bando įsiaiškinti, ką ši pasaka reiškia ir todėl susitinka su įvairiais žmonėmis, kurių klausia jos interpretacijos: su tautosakos specialistais, psichologais, rašytojais, animacijos studentais. Galiausiai jis nusprendžia nuvykti ten, kur ši pasaka gimė ir pabandyti paklausinėti pačių čiukčių.

Filme įdomiai derinama animacija su dokumentika, supriešinamos vakariečių ir čiukčių pasakos interpretacijos. Visgi filmas būtų buvęs daug įdomesnis, jei režisieriai būtų atsisakę vidurinės filmo dalies, kurioje pasaką interpretuoja niekaip su čiukčių tradicijomis nesusiję asmenys. Įdomiausia filmo dalis – tai režisierių bandymas apčiuopti, kokias tradicijas yra išlaikę čiukčių tautos atstovai, kaip jie suvokia savo tautosaką. Vietoj to kuriamas tik labai paviršinis šios bendruomenės vaizdas.

„Kelionė pas kirminų maitintoją“ ir  Latvijos režisieriaus Davis Simanis „Pabėgimas iš Rygos“, nebyliojo kino estetinėmis priemonėmis atkuriantis dviejų didžių XX amžiaus asmenybių – režisieriaus Sergejaus Eizenšteino ir filosofo Isaiah Berlino – gyvenimo istorijas, rodo, kad Latvijos ir Estijos dokumentinio kino kūrėjai nevengia eksperimentuoti su pasakojimo forma.

Tuo tarpu Lietuvos dokumentiniame kine tokių apraiškų beveik nėra. Čia vyrauja tradicinis pasakojimas, kurio centre dažniausiai – arba marginalūs, visuomenės pakraščiuose gyvenantys žmonės arba įžymybės.

Programoje rodytas Rimanto Gruodžio filmas „Sėkmės metai“ pasakoja apie 23 m. Laimą, kuri su vyru ir sūnumi gyvena aptriušusioje medinėje troboje ties keliu „Via Baltica“. Ji laukiasi antro vaikelio ir nepaisant sunkių gyvenimo sąlygų, teigia turinti vyrą ir vaikų, tad ko daugiau bereikia.

Tokiais laimingais pasvarstymais ir užsibaigia vos pusvalandį trunkantis filmas. Tačiau užtemus ekranui, prieš pat titrus, pasirodo užrašas, kad po metų Laimos vyras mirė. Jei norėta parodyti ekrane retai matomus, pažeidžiamus žmones, tuomet kam išjungti kamerą, kai pasidaro nepatogu filmuoti? Kaip teigia straipsnyje jau minėtas Herzas Frankas: „Pirmoji dokumentinio kino kūrėjo taisyklė: turėk kantrybės stebėti gyvenimą!“ Stebėtina, kad šios kantrybės pritrūko patyrusiems dokumentininkams.

Kito konkursinės programos filmo „Mėgėjai“ režisieriui Audriui Antanavičiui pavyko sutikti dvi nepaprastas asmenybes – gydytoją Vitolį Laumakį ir inžinierių Adolfą Morėną. 1962 m. Kėdainių kultūros centro rūsyje jie įkūrė mėgėjišką kino studiją „Mėgėjas“, kurioje sukūrė beveik šimtą trumpametražių filmų.

Šios dvi asmenybės yra labai įdomios, tačiau filme nėra visumos, jis sudarytas iš padrikų, tarsi sumestų epizodų. Geriausias dalykas tas, kad yra sužadinamas smalsumas labiau pasidomėti šiomis asmenybėmis ir jų kūryba.

 

Panašų jausmą – apie surastą be galo įdomią asmenybę ir negalėjimą jos atskleisti – kelia ir estų režisieriaus Puu Estonia filmas „Gryno mąstymo erdvė“. Režisierius yra vienu savičiausių Estijos mąstytojų tituluojamo Jano Joemetso vaikystės draugas. Dešimtajame dešimtmetyje J. Joemetsas buvo kultinis dėstytojas, kuris pats nepabaigė studijų.

Puu Estonia galėjo atvirai bendrauti su šiuo mąstytoju. Režisierius šiek tiek praskleidė jo pasaulį, kuris lyg pamažu, bet gana užtikrintai veda link „bomžystės“, bet iš esmės sukūrė labai neįtraukiantį filmą apie neva labai įdomią asmenybę. Po filmo premjeros viena žiūrovė režisieriaus netgi užklausė, ar jis sutiktų atiduoti kitam asmeniui filmuotą medžiagą, kad šis ją permontuotų. Žiuri narė dalino pastabas, kad filmas būtų buvęs daug geresnis, jei paties Puu filme nebūtų buvę, jei daug dažniau jis būtų rodęs ne kalbantį, o tiesiog būnantį savo aplinkoje Janą.  

Išskirtinės asmenybės ir Aloyzo Jančoro filmo „Nėra laiko gerumui“ centre. Tai – menininkų Žebriūnų šeima: režisierius Arūnas Žebriūnas, jo žmona, dainininkė Giedrė Kaukaitė ir dukros: dailininkė Monika Žebriūnaitė-Edgar ir smuikininkė Ūla Ulijona Žebriūnaitė. Gana chaotiškas montažas, daugybė interviu, į kuriuos įsimaišo archyvinė medžiaga ir įterpiama labai supaprastinta grafinė informacija apie Lietuvos nepriklausomybės atgavimą, perša išvadą, kad filmas veikiau pritaptų televizijoje, o ne konkursinėje VDFF programoje.

Neišnaudota galimybe galima pavadinti latvių režisierės Lailos Pakalninos filmą „Labas, Rasma!“. Filmo aprašyme teigiama, kad prieš 74 metus Estijos vandenyse nuskendo krovininis Latvijos laivas „Rasma“, kurio turinys buvo toks įspūdingas, kad vietiniai gyventojai iš ten parsigabeno dviračių, siuvimo mašinų ir daugybę kilogramų miltų, kuriuos vartojo net kelerius metus. Režisierė eina per miestelį ir kalbindama vietinius žmones bando išsiaiškinti šios istorijos detales.

Tačiau nepaisant įdomaus aprašymo, viskas, ką matome, tai prie įvairių dviračių ir siuvimo mašinų (kurie dažnai net nėra iš legendinio laivo) pozuojančius vietinius gyventojus. Jau po kelių pirmų minučių paaiškėjus, kad po šio paviršinio filmavimo nesislepia jokia gilesnė mintis, visos likusios iš 38 filmo minučių prailgsta iki begalybės. Į konkursinę programą patekęs estų režisieriaus Vladimiro Loginovo „Skruzdėlynas“ dar bus parodytas ir netrukus prasidėsiančiame festivalyje „Nepatogus kinas“. Šis filmas nukelia į milžinišką dar sovietmečiu pastatytą garažų kompleksą viename didžiausių Talino gyvenamųjų rajonų. Čia įrengtos ne tik automobilių taisyklos, bet yra ir restoranų, kavinių, sauna ir net veterinarijos klinika.

Bendrą komplekso vaizdą režisierius dėlioja iš atskirų novelių, kuriose trumpai, nesigilinant į atskirų žmonių dramas, pristatoma spalvinga čia gyvenančių ir dirbančių asmenų paletė.

„Skruzdėlynas“, panašiai kaip ir latvių režisieriaus Viesturo Kairišo filmas „Nematomas miestas", įeina į vidutinių, gana neblogai sukurtų ir greitai pasimiršiančių filmų kategoriją. „Nematomas miestas“ nukelia į vieną iš Černobylio zonos kaimelių. Čia pusiau nelegaliai gyvena saujelė spalvingų asmenybių, sugrįžusių numirti į savo gimtuosius namus. Jie noriai dalinasi savo išgyvenimais, o režisierius jų prašo skaityti legendą apie ežere paskendusį miestą. Legendoje teigiama, kad miestą puolė totoriai, tačiau vietiniai gyventojai neturėjo ginklų. Todėl jie meldė Dievo malonės ir buvo užlieti vandeniu. Sakoma, kad miestas gyvuoja iki šiol, o jo gyventojai gyvena nepaliesti karo ir negandų.

Štai šio miesto ir atvyksta ieškot režisierius, o vietoj to randa saujelę apleistų senolių ir vieną čia atklydusį jauną vaikiną Igorį. Jis čia gyvena jau dešimt metų. Pabėgęs nuo savo į smurtą linkusio tėvo, Igoris čia randa ne tik gamtos prieglobstį, bet ir su senoliais užmezga lyg tėvų - sūnaus santykius.

Kamera dažnai nuklysta nuo savo personažų veidų ir žavisi kaimelį supančia vešlia gamta. Supynęs šiuos vaizdus su dingusio miesto legenda, režisierius kuria idiliško kaimo peizažą, kuris kartais leidžia užmiršti, jog filmuojama didžiulės katastrofos paliestoje vietoje.

12 konkursinę programą sudariusių filmų, iš kurių tik keletas leidžia kalbėti apie tam tikrą originalumą ir aktualumą, piešia gana liūdną pastarųjų metų Baltijos dokumentinio kino situaciją. Matyt, nemažai filmų į VDFF konkursą veikiausiai pateko dėl to, kad šiais metais tiesiog nebuvo geresnių. Todėl ir apdovanojimai nestebina.

 

Nuotraukose - filmų "Avinėlio vartai", "Meistras ir Tatjana", "Anapus baimės", "Mėgėjai" kadrai.

Komentarai