Kino teatras. Meistras ir Tatjana: fotografo meilė ir mirtis

Mantė Valiūnaitė
2015 spalio 19 d.

Spalio 14d. įvykusi režisierės Giedrės Žickytės dokumentinio filmo „Meistras ir Tatjana“ premjera papildo Lietuvos kino teatrų repertuarą svarbiu lietuvišku filmu. Ne tiek daug jų sukurta, o dar mažiau jų pamatyto tarptautinių kino festivalių žiūrovai. Filmas „Meistras ir Tatjana“ atrinktas į IDFA ir Leipcigo dokumentinių filmų festivalius, savaitgalio seansai Vilniaus kino salėse buvo beveik pilni.

Repertuarinės nacionalinės premjeros proga norisi pažvelgti į filmą dar sykį, nors po pernykštės „Scanoramos“ pasirodė ne viena recenzija – kritiškas menotyrininkės Agnės Narušytės įžvalgas galima rasti žurnale „Kinas“, teigiamas kino kritikės Živilės Pipinytės atsiliepimas „7 meno dienose“ ir t.t. Norisi pabandyti laikytis kelio vidurio – visuomet smagu, kai lietuviškas kinas patenka į tarptautinės kino bendruomenės akiratį, ir be abejonės šis filmas prisideda prie lietuviškos kino kultūros auginimo, tačiau, kita vertus, ne vienas režisierės sprendimas kelia daug klausimų. Vienas jų – ar pasirinkta prieiga prie fotografo Vito Luckaus gyvenimo ir kūrybos nėra pernelyg paviršutiniška? Dar tiksliau būtų klausti – ar reikėjo kurti filmą, jei norėjosi tik perbėgti sensacingas fotografo, pagarbiai pavadinto meistru, gyvenimo detales?

Aišku, kad vis tik reikėjo, nes filmai simptomiškai atspindi tai, ko norisi Lietuvos žiūrovams, pripratintiems prie sensacijų besivaikančios televizijos. Regis, tai tampa vieninteliu būdu pasakyti apie ką nors svarbaus ir būti išgirstiems. Nors ir nesinorėtų taip blogai galvoti apie mūsų žiūrovus.

Apie Vito Luckaus fotografiją sužinojau iš keletos Šiuolaikinio meno centre 2008 metais vykusioje parodoje „Lietuvos dailė ‘08“ eksponuojamų nuotraukų. Visam laikui įsiminė skvarbus Vito Luckaus žvilgsnis į žmones, nepaisant jų tautybės, socialinio sluoksnio. Jo nuotraukos buvo kaip šviežio oro gūsis akims. Tad prieš kelerius metus pamačiusi kompanijos „Just a moment“ tinklalapyje trumpą filmo anonsą, nekantriai laukiau filmo. O išėjus iš seanso pernykštėje „Scanoramoje“ bandžiau suprasti, kodėl fotografo kūrybai buvo skirta tiek nedaug dėmesio. Juk net ambicingai pasirinktas filmo pavadinimas, nurodantis į Michailo Bulgakovo romaną „Meistras ir Margarita“, byloja, jog bus kalbama apie meistrą. Spėju, kad užmojis buvo kalbėti apie meistrą fotografijoje, o ne skrydį iš ketvirto aukšto.  Kad ir kokia tragiška buvo Vito Luckaus mirtis, jo gyvenimas ir kūryba užaštrinant filme mirties elementą, pristinga gyvybės. Kita vertus, jeigu norėta sukurti tragedijos žanrą atliepiantį kūrinį, tai pasirinkta pasakojimo struktūra šio užmojo neišpildo.

Vis dėlto, operatoriui Audriui Kemežiui pavyksta atgaivinti Vito Luckaus nuotraukas. Jos tarsi siauri koridoriai veda į praeitį. Kamera apžiūrinėja nuotraukų detales, iš jų ima kalbėti tuometinis kontekstas, žmonių nuotaikos. Kartais šiek tiek per skubiai, tačiau nuotraukų koridoriai bene geriausiais filmo sprendimas.

Koridorius jau filmo pradžioje atveda į labai dirbtiną ir ankstyvą scena, kurioje Luckaus draugas fotografas Viktoras Marushchenko ieško buvusių meistro namų. Jam besidairant kieme, kuriame gyveno ir mirė fotografas, staiga į kadrą įeina kaimynė ir klausia, ką jie čia filmuoja. Sunku suprasti, kodėl reikėjo taip dirbtinai konstruoti neva natūralią sceną. Ir kodėl reikėjo pačioje filmo pradžioje ir ar išvis reikėjo tiek daug dėmesio skirti šiam kiemui. Dar daugiau abejonių kelia režisierės sprendimas vesti Tatjaną į jos buvusį butą. Toks triukas matomas ne viename lietuviškame dokumentiniame filme ir vis išryškina režisierių norą brutaliai įsibrauti į praeitį, nesusimąstant, ką tai reiškia filmo herojams ir naujiems tų vietų gyventojams. Šios dvi scenos labiausiai demaskuoja dirbtinį filmo scenų konstravimą ir išryškina norą istoriją apgaubti storu patoso sluoksniu.

Įdomiai filme atrodo nuotraukų apžiūrinėjimas pro padidinimo stiklą – vėl nurodant į praeities paiešką. Dažniausiai matome Tatjanos arba bendras poros nuotraukas. Iš jos lūpų pasigirsta ir nuotraukų interpretacijos. Tai bene vienintelis tiltas, jungiantis filmą su Vito Luckaus fotografija. Tiesa ta, kad net jei nuotraukos panaudojamos tik kaip įrankis įminti praeities mįslę, žiūrovui vis dėlto yra laiko su jomis pabūti, o svarbiausia - galbūt pirmą kartą pamatyti Vito Luckaus nuotraukas. Gaila, kad nepasigilinta kaip šios nuotraukos gali kalbėti dabar, kuo jos šiandien yra svarbios, kokius sprendimus fotografas pasirinkdavo skirtingiems fotografijos žanrams. Jei labai norisi džiaugtis filmu apie svarbų Lietuvos menininką, kliūna kūrėjo iškėlimas, nepagrindžiant jo kūrybos analize.

Žinoma, neteisinga norėti vienokio ar kitokio filmo. Režisierė norėjo sukurti dokumentinį pasakojimą apie fotografo Vito Luckaus ir Tatjanos aistringą meilę. Klausant žiūrovų atsiliepimų, susidaro įspūdis, kad režisierei tai pavyko. Tebūnie tad tai filmas apie meilę mirties ir praeities apsupty, ir filmas, kuris daugeliui, matyt, pirmą kartą parodo Vito Luckaus nuotraukas.

Komentarai