Audronis Liuga: supaprastinti - nesąžininga

Kalbėjosi Jorė Janavičiūtė
2015 gruodžio 7 d.

Rudenį Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje, „Skalvijos“ cikle „Scena“ buvo rodomas didelio susidomėjimo sulaukęs Audronio Liugos ir Juozo Javaičio kurtas dokumentinis filmas „Eimuntas Nekrošius: nutolinti horizontą“. Teatrologas ir kino kritikas, buvęs Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovas A. Liuga sutiko pakalbėti apie kūrybos procesą ir jo tikslus, kuriant filmą.

Su E. Nekrošiumi jus sieja ilgametė draugystė ir tam tikra kūrybinė partnerystė.

Nenorėčiau įvardinti mūsų bendravimo kaip partnerystės. Man su E. Nekrošiumi visad smagu pasikalbėti apie tai, kas liečia teatrą ir ne tik. Jis turi savo požiūrį į įvairius dalykus. Mes vis susitinkame, pasikalbame. Kai kuriamas bendras darbas, žinoma, dažniau matomės. Jis kartais paskambina man, paklausia mano nuomonės apie vieną ar kitą sumanymą. Toks mūsų bendravimas – nors ir profesionalus, bet žmogiškai šiltas.

Kaip gimė filmo idėja?

Ji gimė visiškai natūraliai, tuo metu kai E. Nekrošius dirbo Italijoj, Vinčenzoj „Teatro Olimpico“, berods, meno vadovu. Pirma aš užpildžiau paraišką Kultūros tarybai, pasiūliau, kad mes važiuotume į Vinčenzą ir filmuotume spektaklį „Jobo knyga“. Jis ten buvo rodomas pirmą kartą. Taip pat sumaniau padaryti didelį interviu su E. Nekrošiumi - tiesiog pasikalbėti, nebūtinai apie tą konkretų spektaklį, bet ir apie gyvenimą. Pasiūliau antrajam filmo režisieriui Juozui Javaičiui ir operatoriui Donatui Bukliui važiuoti kartu. Ir mes tai padarėm. Filmavome labai įspūdingoje vietoje - džiaugiuosi, kad pavyko užfiksuoti šį seniausią pasaulio teatrą po stogu, italų legendinio architekto A. Palladio architektūros šedevrą. Taigi. Susėdome teatro sode, lauke, ir pusantros valandos, gal net ilgiau, kalbėjomės. Labai natūralus pokalbis. Gal nuotaika buvo tokia, bet jis kalbėjo daug, atvirai. Kai tą interviu padarėme, mes visi tarsi pajutome, kad tame filmavime buvo kažkas daugiau. Tai nebuvo tik žurnalistinis interviu. Veikiau kažkoks vyksmas, kuris susiejo režisieriaus biografiją, kūrybą, jos istoriją ir dabartį, atspindėjo tuometinę režisieriaus būseną. Tas pajutimas ir buvo tarsi atspirties taškas filmo gimimui. Po to prasidėjo spektaklio „Borisas Godunovas“ repeticijų procesas. Žinoma, galima sakyti, kad  vykusiai nufilmavus vieną ar kitą E. Nekrošiaus repeticijų procesą, visad iš to galima ką nors daryti. Bet aš pajutau, kad buvo labai tikslu būtent tuomet  filmuoti būtent tą kūrybos procesą, ir būtent tuo metu, nes E. Nekrošiaus kaip žmogaus buvo ypatinga savijauta. Jis ne tik statė spektaklį, bet bandė ir kažką įveikti savyje, kažkokius sunkumus, su jo gyvenimu susijusius. Tai viena. Ir antra, ką norėjosi atspindėti filme, yra tai, kad šio spektaklio pagrindinės temos atkartoja ankstesnių E. Nekrošiaus Šekspyro ir kitų autorių pastatymų temas. Aš kalbu ne apie išraiškos priemones, atlikimą, bet būtent apie temas. Kai tai pastebėjau, pradėjo rastis ir šio filmo dramaturgija. Tokios trumpos novelės, istorijos, fragmentai, kurie yra suskirstyti pagal temas.

Filmo struktūra yra „vidinė“, asociatyvi. Kaip ji tapo tokia, kokia yra?

Taip, ji yra „vidinė“. Kiekviena dalis turi savo atraminę temą režisieriaus kūryboje. Štai liaudies bendruomenės tema, kuri pasirodo jau ankstyvuosiuose jo spektakliuose. Nesinorėjo to prikišamai sakyti, bet tie, kas žino jo kūrybą, ir „Ilgą kaip šimtmečiai dieną“, ir „Duokiškio balades“, taip ir nepabaigtą spektaklį „Lituanica“, kur būtent tauta ar šeima buvo veikiantysis asmuo, tai pastebės. Labai svarbi ir režisieriaus herojaus, protagonisto tema, tokio, kuris yra tragiškas, sprendžiantis sunkią dilemą, kuris priverstas rinktis, spręsti sąžinės, prigimties problemas. Aišku, čia prisimename Šekspyrą – „Makbetą“, „Otelą“. Jauno herojaus tema. Jauno, kuris ateina kažko keisti, griauti. Tai Hamletas. Čia irgi sąšaukos su apsišaukėliu Dmitrijumi. Dviejų žmonių – vyro ir moters tema, kuri skrodžia visą E. Nekrošiaus kūrybą. Du žmonės ir jų karas. Dviejų žmonių jausmų karas. Čia, žinoma, galbūt ryškiausi yra „Otelas“, „Trys seserys“. Ir tema, kuri būdinga visai E. Nekrošiaus kūrybai, kuri suskamba praktiškai kiekviename jo spektaklyje, tai žmogaus išėjimo tema. Šiapusybės ir anapusybės tema. Taigi šitos temos yra atskirų filmo dalių temos. Vėlgi, nesinorėjo to prikišamai demonstruoti – jos natūraliai išaugo iš „Godunovo“. Vienaip ar kitaip pavyko tuos momentus užfiksuoti. Su šiomis temomis susiję ir vienas ar kitas filme panaudotas fragmentas iš interviu Italijoje.

Ar manote, kad visiems filmas bus suprantamas, ar jis labiau skirtas gerai išmanantiems E. Nekrošiaus kūrybą?

Yra galbūt tam tikrų vietų suvokimo problemų, jei nesi itin giliai susipažinęs su režisieriaus kūryba. Bet, matot, aš būčiau nesąžiningas prieš save, jei būčiau ką nors supaprastinęs. Yra tam tikras balansas tarp kūrybinės minties ir jos realizavimo. Jeigu rodai tik apie kūrybines idėjas pasakojantį žmogų, bet neparodai, kaip jos įgyvendinamos, tu šiek tiek nusižengi prieš tą žmogų. Gali atrodyti, kad jis tuščiažodžiauja. Kitas dalykas – kiek įgyvendinimas yra adekvatus idėjai. Tas filme irgi parodyta. Ir palieku tai kiekvieno atskiro žiūrovo supratimui.

Kas buvo sunkiausia filmo kūrimo proceso metu?

Buvo sunkiausia pradėti filmavimus „Boriso Godunovo“ repeticijų metu. Yra režisierių, kurie kompleksuoja, kai kažkas stebi jų kūrybinį procesą. Jiems labai svarbu, kaip jie atrodo ar atrodys kitų akyse. E. Nekrošius nėra toks, jam nėra svarbu, kaip jis atrodo. Bet jis jaučia diskomfortą, kai ankstyvame kūrybinio proceso etape kas nors įsiterpia į darbą. Tuomet režisierius juk turi ne šiaip suformuoti savo mintis ir idėjas, bet ir dažnai yra ieškojimo procese, kai jis dar nežino kaip tą ar kitą dalyką spręsti. Nors žiūrint E. Nekrošiaus spektaklius gali atrodyti, kad jis toks režisierius, kuris iš anksto žino visus sprendimus. Ne, tai yra režisierius, kuris ir klysta, ir ieško atsakymų, ir labai sunkiai ir ilgai dirba, kad surastų sprendimus. Nėra lengva, kai kas nors tai stebi. Tai galbūt buvo sunkiausia. Bet jis su tuo susitaikė ir ta problema išsisprendė. Bet, žinoma, mes ilgai tarėmės dar prieš repeticijoms prasidedant.

Ar pats E. Nekrošius matė filmą?

Nematė. Sakė, kad pasižiūrės vėliau. Jis labai nenori žiūrėti į save. Jis matė tik vieną paskutinių filmo montažo versijų, aš jam parodžiau. Bet režisierius nenorėjo ateiti į kino teatrą pasižiūrėti, gal turi vidinį barjerą - sunku žiūrėti į save.

Šį rudenį Lietuvoje parodyti keli filmai apie teatro sceną ar jos asmenybes („Trikampiui pakilus: Krystian Lupa stato „Didvyrių aikštę“, „Apie Joną“). Koks nors dėsningumas?

Man tai nebuvo planinis darbas. Jis natūraliai vystėsi. Tai nebuvo darbas, kuriuo norima atsakyti į kitą filmą apie kitą režisierių. Atseit, jeigu yra apie kitus, tai reikia ir apie E. Nekrošių. Tiesiog taip sutapo. Nežinau, tai gerai ar blogai. Noriu pabrėžti, kad tai nėra filmas apie E. Nekrošiaus kūrybą apskritai. Aš neturiu tokios pretenzijos. Galbūt kam nors atrodo, kad čia paimta ir per vieną spektaklį bandoma parodyti kūrybą, aprėpti, apibendrinti. Bet tai yra filmas apie režisierių, apie žmogų, kokį aš jį pažįstu. Norėjau jį tokį ir parodyti. Nesiblaškant. Tik norėjau surasti tokius momentus, tokius rakursus, tokias vietas, kad parodytume jį, tą mano pažįstamą žmogų, įvairų. Tai, mano nuomone, yra pats nuoširdžiausias ir sąžiningiausias kelias. Negalėčiau kurti biografinio filmo, apibendrinančio jo gyvenimą. Norėjosi parodyti, kaip jis šiame gyvenimo etape dirba, ir kokias jo savybes tas darbas atskleidžia.

Filmą režisavote kartu su J. Javaičiu. Kaip jūs dirbote? Kaip skirstėtės darbais?

Juozas filmą kūrė nuo pat pradžių, beveik visuose filmavimuose. Ir Italijoj, ir per repeticijas. Mes dirbome su labai maža komanda, beje, neturėjome garso režisieriaus, tai Juozas ir šioje srityje šiek tiek pagelbėjo. Jis, kaip žmogus ir kūrėjas, yra labai svarbus tuose darbuose, kuriuos darau („Teatro metraštį“). Bet iš tiesų, galima sakyti, kad filmas gimė montaže. O jame visus sprendimus turėjau surasti aš pats, tai buvo ilgiausia, sunkiausia filmo kūrybos proceso dalis. Geras ar blogas tas montažas, bet man viduje atrodo, kad jis išėjo toks, kokį  aš jį ir noriu matyti. Manau, J. Javaitis būtų montavęs kitaip. Bet mes taip susitarėme, kad montažą jis palieka mano sprendimams. Tačiau taip, per filmavimus buvome kartu. Didelis ir operatoriaus Donato Buklio indėlis  filmą. Jis, mano nuomone, vienas geriausių teatrą filmuojančių operatorių Lietuvoje, labai savitai jaučia žmogų, kurį filmuoja. Tai, kaip nufilmuotas „Eimuntas Nekrošius: nutolinti horizontą, yra Donato autorinis darbas.

Ačiū už pokalbį.

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

 

Komentarai