Kurti kiną – tai kurti pasaulį iš naujo

Kitos savaitės pradžioje, gegužės 17 d. „Skalvijoje“ prasideda jubiliejinė 70-metį švenčiančio režisieriaus Gyčio Lukšo kūrybos retrospektyva. Su kino režisieriumi apie retrospektyvos filmų sukūrimo aplinkybes, šių juostų kino kalbą, darbą su aktoriais ir asmeninę kino sampratą kalbasi istorikė, kino kritikė Elena Jasiūnaitė.  

Ką Jums reiškia kurti filmus ir, žvelgiant iš laiko perspektyvos, ar skiriasi Jūsų požiūris į kūrimo procesą iki Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo ir po jo?

Seniai seniai, kai kine dar buvo profesijos, kai režisierius buvo režisieriumi, operatorius – operatoriumi, o aktorius – aktoriumi, kurti man reiškė aktyviai gyventi. Mano gyvenimas dalijosi į filmo laukimą, – tai buvo vidinių emocijų, pastangų, pasiruošimo laikotarpis, – ir patį filmavimą, kai aš iš tiesų aktyviai gyvenau. Kino režisūra buvo mano gyvenimo būdas. Dirbau kas dvejus metus, kaip ir dauguma iš mūsų. Kurti kiną – tai kurti pasaulį iš naujo. Tai galimybė pabandyti „užkrėsti“ kitus žmones savo emocijomis, savo gyvenimo istorijomis. Pabrėžiu žodį „sàvo“, nes kiekvienas autorius, kad ir ką jis bekalbėtų, geriausiai pasakoja savo istorijas, remdamasis savo patirtimi, savo emocijomis, jam Dievo duotu talentu. Jei tik pradėsi pasakoti svetimas istorijas – nieko iš to nebus, geriausiu atveju tu būsi mėgdžiotoju. O mene mėgdžiojimas – tas pats, kas jau nutapyto paveikslo kopija, net jei ji padaryta pačia tobuliausia technika. Nebūdamas pačiu savimi mene, taip pat – ir kino mene, iš tiesų nebūsi niekuo.

Ir aš nesukūriau nė vieno ne savo filmo. Taip galvojau tada, taip galvoju ir dabar. Kinas – brangus menas, pats brangiausias iš visų. Skirtumas tarp anų laikų ir dabarties yra valstybės finansinės galimybės, ir čia mes nesame pirmaujančiųjų gretose. Visi mes priversti daugiau laiko, pastangų ir proto išteklių skirti ne kino menui, o pinigų ieškojimui. Tas mano anksčiau minėtas tikro, aktyvaus gyvenimo ir nuolatinio laukimo santykis nuolat kinta. Laukimo laikas vis ilgėja, ir vis retesnis tampa tikro, visaverčio, aktyvaus kūrybinio gyvenimo periodas. O kūryba man – dar ir pats nuostabiausias būdas bendrauti su kitais žmonėmis.

Jūsų filmuose dominuoja Lietuvos kaimo, periferijos erdvės. Ką jos Jums reiškia ir kodėl jas pasirinkote

Renkuosi kaimo erdves, bet mano filmai – ne apie kaimą. Filme „Vasara baigiasi rudenį“ beveik visas veiksmas vyksta senoje kaimo sodyboje, o finale ją apsupa buldozeriai. Dar prieš pradėdamas filmuoti aš sau pasakiau, kad tai bus mūsų tėviškės simbolis. Tai – mums paties brangiausio, svarbiausio žemės gabalėlio, kuriame gyveno mūsų protėviai, tėvai, įvaizdis. Šį žemės gabalėlį mes turime ginti. Filme matomus buldozerius filmavau kaip tankus, kurie kėsinasi į mūsų gyvenimą, į tai, kas daro mus vieninteliais šiame pasaulyje. Mes stiprūs tol, kol remiamės į žemę, iš kurios esame išaugę. Ir V. Masalskio mėginimas kastuvu pasipriešinti buldozeriams – jis naivus, juokingas. Taip, tada jie laimėjo... Bet noras gintis ir buvo principinis dalykas. Per kaimo erdvės alegorijas, metaforas norėjau kalbėti apie Lietuvą. Tą patį galima matyti ir filme „Mano vaikystės ruduo“, ir paskutiniajame – „Duburys“. Žmogaus grįžimas prie savo ištakų, istorinė atmintis yra labai svarbi. Ji padeda priešintis ir šiuolaikiniams pasisakymams, kad mūsų praeitis turi išnykti: turi išnykti mažytės šalys, mažytės, tautos, kalbos. Juk ir anksčiau buvo taip sakoma. Ir buvo dainuojama tokioje dainoje, kuri vos ne kasdien buvo brukama per radiją: „Moj adres ne dom i ne ulica / Moj adres – Sovetskij Sojuz“ („Mano adresas ne namas ir ne gatvė / Mano adresas – Sovietų Sąjunga“ – aut. past.).

Vienas Jūsų filmų vadinasi „Vakar ir visados“. Atrodo, kad tikrasis posakis turėtų prasidėti „šiandien“. Tad kodėl „vakar“?

Tai vieno iš Marcelijaus Martinaičio eilėraščių pavadinimas ir pirmoji to eilėraščio eilutė. Kodėl „vakar“? Ogi todėl, kad mūsų istorija labai turtinga ir ilgaamžė. Ir tą „vakar“ bandome atskleisti pradėdami IX amžiumi, kai randamas to laikmečio degintinis kapas. O ką jau kalbėti apie sutartines! Ar Jūs žinote, kad lietuviškos sutartinės yra - viena iš seniausių pasaulyje polifoninės muzikos rūšių ir joms yra apie 2000 metų? Kaip ir mūsų kalba, kuri lyginama su pačiomis seniausiomis pasaulio kalbomis - sanskritu ar lotynų. O žodžio  „visados“, manau, aiškinti net nereikia. Jame paslėptas troškimas tame laiko smėlyje palikti savo pėdsaką. Galbūt todėl filmas „Vakar ir visados“ kurį laiką net trijuose pasaulio universitetuose buvo naudojamas kaip mokymo priemonė studentams. Vienas iš tų universitetų – Sorbonos. Prisimenu mane nustebinusį faktą, kai Vilniaus universiteto prorektorius man atvedė kažkokio Sorbonos fakulteto dekaną. Šis paklausė, ar negalėtų gauti naujesnės filmo kopijos, nes jų turėta dažnai buvo rodyta pasakojant studentams apie senąsias Europos kultūrines vertybes ir jau labai nusitrynė.

Kaip kilo idėja kurti šį filmą?

Filmo „Vakar ir visados“ keistas likimas ir keista prigimtis. Jis atsirado visai netikėtai. Tuo metu filmai buvo kuriami ir didžiajam kino teatrų ekranui, ir televizijai, ir turėjo du skirtingus finansavimo šaltinius. Televizijoje kuriamiems filmams būdavo skiriamas kuratorius. Ir buvo toks ponas, – arba draugas, kaip tada juos vadino, – redaktorius, kuris kuravo Baltijos valstybes. Jis mėgdavo čia atvažiuoti ir pasilinksminti. Jam patikdavo mūsų gėrimai, mūsų valgiai ir mūsų moterys. Kaune jis pasižiūrėjo Povilo Mataičio Rumšiškėse įkurto Lietuvių folkloro teatro pasakaitę ir paklausė: „O kodėl šito nenufilmavus ir per Centrinę televiziją neparodžius visai Sovietų sąjungai?“. Ir jie skyrė gana didelę sumą to spektaklio filmavimui. Užduotis buvo pavesta man. Norėčiau priminti, kad tai buvo 1984 m., pats sovietmečio juodumas. Tuo metu Lietuvos televizijoje buvo uždrausta rodyti lietuvišką juostą arba verpstę, nes tame buvo įžvelgtas baudžiavinės, buržuazinės Lietuvos vertybių idealizavimas. Kai gavome šią užduotį, su Marcelijumi Martinaičiu nusprendėme, kad bus kaip bus, bet sukursime filmą apie tai, kas mums iš tikrųjų rūpi. Tiesa, norėdami šiek tiek apsisaugoti mes kreipėmės į tuo metu vieną iš garsiausių Rusijos mokslininkų, bet kartu – ir Lietuvos draugą, akademiką, genialų baltistą  Vladimirą Toporovą. Nufilmavome jo specialų įvadinį žodį.

Baigę darbus filmą nuvežėme į Maskvą. Užsakovui mūsų kūrinys sukėlė begalinį pyktį. Filmas nebuvo priimtas, o aš buvau nubaustas ir trejus metus negavau jokio darbo. „Vakar ir visados“ niekur nebuvo rodomas, ne išimtis – ir Lietuva. Tačiau neoficialiai vyko slaptos to filmo peržiūros, su Veronika Povilioniene važinėdavome po Lietuvą, ji dainuodavo savo liaudies dainas. Po truputį filmo peržiūros virsdavo tautinėmis vakaronėmis su įvairiausiais šūksniais apie Lietuvą ir mūsų vertybes, su pasvajojimais, kad kada nors viskas pasikeis. Po vienos iš tokių peržiūrų dabartinėje Prezidentūroje, buvusiuose Menininkų rūmuose, kilo didžiulis tautinis sambrūzdis, salėje kažkas pradėjo šaukti „Lietuva, būk laisva!“. Kad ir kaip ten būtų, filmas, nors oficialiai ir uždraustas, buvo rodomas.

„Vakar ir visados“ pasižymi gana neįprasta ir tuometiniams lietuvių filmams nebūdinga forma. Kaip ją suradote?

Matyt, turinys vertė ieškoti neįprastos formos. Tuo metu kino kritikai svarstė, į kokią „lentyną“ padėti filmą – ar jis dokumentinis, ar vaidybinis, o galbūt muzikinis, nes jame daug muzikos? Tai yra rekonstrukcija. Vėliau tokių filmų atsirado daug, juos buvo galima pamatyti per amerikiečių History, Discovery televizijos kanalus. Bet tada, kai kūrėme, mes nieko panašaus dar nebuvome matę, tai buvo neįmanoma – buvo 1984 m. Buvo įdomu ieškoti viso to išraiškos kino kalba. Kadre galite matyti M. Martinaitį, skaitantį savo eiles, o šalia – kaimo vaiką, ten pat surastą, nustebusį, su didžiulėmis akimis. Kaip kokį žemės grumstelį, kaip žvėrelį, – jis toks ir buvo, – bėgiojantis, tikras, jam nieko nereikėjo vaidinti. Filme čia pat – mokslininkė Angelė Vyšniauskaitė, kuri kadre audžia tautinę juostą, o šalia – Alytaus rajono Meškučių kaimo gyventojai. Visi filme matomi herojai susimaišę, susipynę ir, manyčiau, sutapę. Filmo formą pasufleravo amžini iš senovės, pagonybės laikų atėję Saulės, metų laikų, gimimo ir mirties, darbų ciklai. Rašydami scenarijų su Marcelijumi mes braižėme daugybę ratų ir to rato įvaizdžio, simbolio filme net neslepiame – jis dažnai naudojamas. Filme viskas sukasi ratu, prasideda rytu ir baigiasi vakarine daina.

Ir, grįžtant prie Jūsų klausimo apie kaimo erdvę, vėlgi – filme matome ne Rumšiškes. Aš dar prieš pradėdamas filmuoti buvau sau pasakęs, kad ta dirbtina, „suvežta“ sodyba man nėra įdomi. Ne, aš ieškosiu gyvo kaimo. Radau jį - Meškučių kaimą - Alytaus rajone. Ir filme matomas žmogus, kuris apdoroja ir neša linų kūlius, yra savininkas tikros, išsaugotos, absoliučiai klasikinės lietuviškos sodybos, į kurią mes pažvelgiame lyg išskrendančio paukščio akimis ir iš kurios išeina baltas lyg vėlelė Marcelijus... Tuo metu tai buvo labai svarbus visos mūsų gimtinės įvaizdis.

Minėjote, kad visuose filmuose pasakojate savo gyvenimo istorijas. Ar man tik taip atrodo, ar iš tiesų „Mano vaikystės ruduo“ ir „Duburys“ yra labiausiai autobiografiški?

Jūs teisi, ypač „Duburys“. Norėčiau čia pabrėžti vieną man asmeniškai labai svarbų dalyką. Kiekvieną filmą stengiuosi kurti su draugais. Ir tie, pagal kurių kūrinius aš kuriu filmus, yra mano draugai. Su Romualdu mes draugavome daugelį metų. Kūrėme ne tik filmus. Jis mane mokė gaminti valgius, rūkyti ir valyti pypkę. Filmai atsirado iš begalinio kalbėjimosi. Norėjome sukurti daug daugiau filmų, gaila – nesuspėjome, nepavyko.

Aš Romui dėkingas, kad jis man leido atsiremti į jo „Duburį“, bet sukurti savo filmą. Jis atsisakė rašyti scenarijų – prastai jautėsi, nenorėjo. Sako: „Rašyk tu, tu gali“. Scenarijaus rašymas man buvo galimybė papasakoti labai daug savo istorijų. Iš prisiminimų apie gyvenimą klaikiausiame VGIK‘o bendrabutyje  filme atsirado istorija su radijo tašku ir daugelis kitų dalykų. Net aktorių, Giedrių Kielą, parinkau fiziškai panašų į save.  Parašęs „Duburio“ scenarijų nunešiau Romui, man buvo labai svarbu tai, ką jis pasakys. Ilgai tylėjęs, jis sumurmėjo: „Rupūže, aš tau niekada neatleisiu“. Aš taip išsigandau. O po to jis pasakė, kad pyksta už tai, jog sugalvojau kitokį finalą, kad vieną ar kitą sceną parašiau aš, o ne jis. Sakė: „Kaip man neatėjo į galvą? Kodėl tu sugalvojai, o ne aš?“ Jis toks niurzglys, žemaitis, vaidino piktą, o galbūt tuo metu buvo ir iš tikrųjų supykęs. Bet paskiau jis į nieką nesikišo ir už tai aš jam esu labai dėkingas. Jo dėka galėjau pasakyti tai, kas man buvo svarbu ir kuo aš gyvenau prieš kelerius metus.

O kokia filmo „Mano vaikystės ruduo“ sukūrimo istorija?

O „Mano vaikystės ruduo“ turi visai kitokią istoriją, galbūt apie tai net niekur nesu kalbėjęs. Lietuvos kino studija lyg koks fabrikas kasmet turėdavo įvykdyti gamybinį planą. Ir jeigu kas nors sugriūdavo, – o taip įvykdavo, – tai nubausdavo visus: sargus, vairuotojus, aktorius, režisierius... Nesumokėdavo algos, nubraukdavo premijas. Tuo metu ir susiklostė tokia situacija, kad kažkurio filmo gamyba sugriuvo. Buvo metų vidurys ir visiems pasidarė aišku, kad planas nebus įvykdytas. Tai reiškė, kad skubiai reikia kokio nors naujo filmo. Tada, besibaigiant gegužei, studijos direkcija išsikvietė mane ir pasakė, kad gruodį turime atiduoti užbaigtą filmą Maskvai. Buvo likęs pusmetis, nebuvo nei scenarijaus, nei jokio plano, o jie norėjo iki gruodžio užbaigti filmą! Bet tuo metu mėgau visokiausius nuotykius, eksperimentus, ir visada po ranka turėdavau kokį nors siužetą arba pradėtą scenarijų... Ir taip mes su Juozu Apučiu, kuris taip pat buvo mano draugas, per kelias savaites pagal jo novelių triptiką „Ak, Teofili!“ parašėme scenarijų. Viską nufilmavome per porą mėnesių. Galbūt todėl tai yra vienintelis mano filmas, kuris, kaip sako ir žiūrovai, ir kritikai, sudaro įspūdį, jog viskas nufilmuota per dieną, vienu ypu, kad niekas nedėliota, nekarpyta ir nemontuota... Iš esmės taip ir buvo. Dirbome be jokių laisvadienių, nes jiems tiesiog nebebuvo laiko. Už tai aš labai dėkingas operatoriui Jonui Tomaševičiui – mes turėjome rudenėjančią Lietuvą ir žinojome, kad jeigu nespėsime – bus viskas, niekam to filmo nebereikės. Taip ir nufilmavome. O Beną, herojų... Jo paieškos man buvo pati didžiausia bėda. Aktorių Algimantą Masiulį aš žinojau, vaidmenį iš karto rašėme jam, o Beno neturėjau, neradau. Ko tik nedariau – aplaksčiau visas mokyklas, reikia pradėti filmuoti, o Beno kaip nėra, taip nėra. Sėdėjau visas susikrimtęs savo kieme Karoliniškėse, o jame – buvusi 41 vidurinė. Sėdžiu ant suoliuko ir eina kažkoks raudonplaukis bernas. Kol jis praėjo, aš į jį paspoksojau, po to pasivijau, atsivedžiau į bandymus, pasikalbėjau... Taip jis tapo filmo herojumi. Po to visi man ir sako: „Kaip tu suradai tą Buliką?“. Sakau: „Kieme, ant suoliuko sėdėdamas. Praėjo tiesiai prieš nosį.“ O galėjo ir nepraeiti. Ir nebūtų buvę to „švaraus“ berno. O kai su juo išsikalbėjome, paaiškėjo, kad jame buvo tiek daug man suprantamų ir artimų dalykų... Radau tiek panašumų į save, į savo santykius su mergaitėmis, kažkokį sąžiningumo, taurumo ieškojimą, polinkį į maksimalizmą. Reikėjo Arūną Buliką praverti kaip kokį riešutėlį, kad visi pamatytumėme jo vidų.

Taip ir atsirado filmas, mes jį suspėjome padaryti, visi gavo savo pinigus – ir sargai, ir vairuotojai. Jis sulaukė didelio dėmesio, net buvo padaryta išimtis – nors į Maskvą turėjome vežti rusiškai įgarsintą filmą, mums leido padaryti ir lietuvišką filmo kopiją. Jis buvo populiarus Lietuvoje, gerai įvertintas ir kritikų, ir žiūrovų. Tik po daugelio metų sužinojau, kad ir Centrinė Maskvos televizija jį parodė 27 kartus, ir, kaip man vėliau sakė vienas iš redaktorių, – tai buvo vienas iš daugiausiai kartų parodytų lietuviškų filmų. Tai toks tas filmas... Gyvena jis ir dabar. Visai neseniai televizijoje buvo laida apie kino muziką. Ten dalyvavo jaunas ir labai įdomus dirigentas Ričardas Šumila. Mes kalbėjome, diskutavome, ir staiga jis sako: „Būna, kad filme muzika panaudojama kaip foninė, būna, kad ji paryškina personažų emocijas, bet man pats idealiausias pavyzdys lietuvių kine, kai vaizdas visiškai susilieja su muzika, - scena po obelimi iš „Mano vaikystės ruduo“. Iš tiesų dirbau su daugybe kompozitorių, bet Viačeslavas Ganelinas, arba Slava, kaip mes jį vadiname, – jis ypač tinkamas kinui. Ir Žebriūno „Gražuolė“ – tai Ganelinas, ką jau kalbėti apie „Velnio nuotaką“. Jo muzika filme „Mano vaikystės ruduo“... ji neatskiriama filmo dalis. Esu labai jam dėkingas.

Jeigu grįšime prie autobiografinio momento – kas Jums svarbu šiame filme?

Na, turbūt kaip ir visiems mums – pirmasis įsimylėjimas dar mokykloje, kuris išlieka visiems laikams ir nėra su niekuo sulyginimas. Vėliau gyvenime būna dar visko, tačiau tas krištolo skaidrumas, vidinis virpesys kažkur dingsta. Netyčinis susilietimas rūbų kampučiais, kažkokia intonacija, balso suvirpėjimas...

O dar man rūpėjo ir A. Masiulio personažas - Beno antipodas. Aš jo nesmerkiau, to kiek prasigėrusio aktoriaus. Mano mama buvo aktorė, tad truputį rėmiausi teatro gyvenimu. Ir tie monologai iš „Dėdės Vanios“, ir tas viduje nuslėptas skausmas norint padaryti kažką, ko jis negalėjo. O kartu – požiūris į moterį, su kuriuo Benas kariauja – tai lyg aš pats kariauju, pats ginčijuosi ją gindamas. Man tai buvo svarbu. Ir įdomu. Ir įdomu buvo be paliovos ginčytis su A. Masiuliu. Aš buvau dar vaikis, o jis – metras, garsenybė!  Nepaisant to, praėjus pusmečiui po filmavimų jis man vidury nakties paskambino iš Jaltos, – Algis toks buvo – nežiūrėdavo, kiek valandų, diena ar naktis, gerąja prasme buvo egoistas, – ir pasakė: „Lukšai, jeigu tau manęs kada nors reiks, – pasakyk, aš pas tave visada filmuosiuosi. Po šito filmo aš supratau, kad galiu suvaidinti ir ką nors kitą, ne tik intelektualų fašistą“. Ar man tokiame amžiuje reikėjo didesnio komplimento? Ir jis savo žodį ištesėjo – filmavosi visur, kur tik aš jį kviečiau. Ir iki pat jo mirties mes likome draugais.

Kaip tik pradėjote kalbėti apie aktorių A. Masiulį. Filmas „Vasara baigiasi rudenį“ pasižymi ypatingu aktorių ansambliu. Kas Jums buvo svarbiausia darbe su aktoriais, kaip Jūs juos išsirinkote?

Ar žinote, kad tai buvo pats pirmasis aktoriaus Valentino Masalskio vaidmuo kine? Jis buvo tik ką baigęs studijas, niekas jo nežinojo. O aš apstulbau, susitikęs tokį ypatingą, jautrų žmogų. Man tokio ir reikėjo. Ilgai abu ieškojome, kaip mums vienas kitą suvokti. Skaudžiai, besiginčydami. Jis ir tada buvo toks, kaip dabar. Jo nepastumdysi, jį gali tik nugalėti. Nugalėti įtikinęs, įrodęs, „užkrėtęs“. Ir tada jis pasakys: „Gerai, tu mane nugalėjai, dabar aš pabandysiu tai padaryti“. Žinote, kaip mustangą, kuris tave išmes iš balno ir sutryps kojomis. Bet jeigu tu jį suvaldysi – tu turėsi nuostabų gyvūną ir su juo laimėsi varžybas. O po to pasikartojo ta pati istorija, kaip ir su A. Masiuliu: „Gyti, jei tau manęs reikės – aš visada ateisiu“.

Ir net po to, kai V. Masalskis nusivylė kinu, jį „peržegnojo“, pasakė, kad nebenori ir nebereikia, aš jį pasikviečiau į „Duburį“. Paskambinau ir pasakiau: „Valentinai, man tavęs reikia, bet sakau sąžiningai – man tavęs reikia vienai minutei“. Ragelyje buvo tyla, o po to jis pasakė: „Na, jei tau manęs reikia, tai nesvarbu, ar minutei, ar ilgiau, aš atvažiuosiu“.

O štai dėl Vaivos Mainelytės jau atskira istorija. Iki tol Vaiva lietuvių ekrane buvo graži, plasnojanti ir akimis mirksinti šviesiaplaukė, lietuviška Brigitte Bardot. Žiūrėjau aš į ją ir galvojau – negi ji negali būti kitokia? Ir kilo toks vidinis užsispyrimas atrasti tai, ko galbūt nežino net ji pati. Pasikviečiau ją ir pasakiau: „Vaiva, norėčiau filme tau duoti pagrindinį vaidmenį, bet su viena sąlyga – viską turi pradėti absoliučiai iš naujo. Pamiršk, kad tu jau žvaigždė, ir po truputį lipdysime Mildos įvaizdį. Be to – norėčiau pamatyti tavo tikrąją plaukų spalvą, be jokio makiažo, nei akių, nei lūpų, nei tono ant veido – nieko, visiškai nusipraususią. Jeigu tu sutinki – mes galime pradėti“. Tiesa, Granauskas, sužinojęs, kad aš pagrindiniame vaidmenyje noriu matyti Vaivą Mainelytę, norėjo mane sumušti. Jis buvo kategoriškai prieš. O aš pasakiau: „Romai, aš tau įrodysiu“. Ir Vaiva buvo tikra šaunuolė, aš nežinau, ar daug moterų ryžtųsi tai padaryti, – ji juk jau buvo žinoma ir galėjo toliau žygiuoti su tokiu įvaizdžiu, kokį turėjo sukūrusi. Ir vieną dieną ji pas mane atėjo. Tokia pilkais, sunkiai suprantamos spalvos plaukais, be šukuosenos, ir ant veido nieko nėra. Mes ją nufotografavome, aš pažiūrėjau į ją ir pasakiau: „Kokia tu graži, Vaiva. Tu tikrai graži“. Ir filme mes nenaudojome jokio grimo. Kilo konfliktas su grimo dailininke, kuri pasakė: „Kaip tai nenaudojame grimo? Tai kam tada manęs čia reikia? Leiskite bent akis padažyti ar toną uždėti, visokie apgamėliai lenda...“. Nesutikau ir visus juos įveikiau. Ir tame filme Vaiva man tokia graži, tokia tikra.

Dirbome ne tik filmavimo aikštelėje. Vakarais viešbutyje ieškojome mizanscenų, naujos plastikos, nes tai, ką Vaiva mokėjo anksčiau, šiame filme netiko. Reikėjo rasti Mildą, tą vienišą moterį su mažyte mergyte, suprasti, kaip ji judėtų, kaip elgtųsi, kaip ji sėdėtų, pasirėmusi ant rankos, ir kažką galvotų. Ėjome žingsnis po žingsnio.  Kai Granauskas, prieš tai norėjęs mane sumušti, pažiūrėjo filmą, jis apsikabino Vaivą ir pasakė: „Mildele tu mano, Mildele“.

Kurdamas „Žalčio žvilgsnį“ bendradarbiavote su dar vienu lietuvių rašytoju – Sauliumi Tomu Kondrotu. Kaip sekėsi dirbti? Tuo metu jis gyveno ne Lietuvoje?

Tuo metu jis gyveno Antakalnyje, Rašytojų name. Tik vėliau su juo mes susitikdavome tai Prahoje, tai Miunchene, tai dar kur... Buvo nelengva. Netgi labai nelengva. Rašant scenarijų nuolat ginčijomės, priėjome net iki to, kad jis trenkė durimis ir liepė scenarijų rašyti pačiam. O po to vėl norėjo prisijungti. Ir greta tų  pykčių vyko normalus, kasdienis mūsų bendravimas, pypkių rūkymas, begalinis džiazo klausymas. Taip ir atsirado scenarijus. O pradėjęs filmuoti supratau, kad tokiam kūriniui kaip „Žalčio žvilgsnis“, reikia sukurti ypatingą vaizdą. Taip atsirado įvairūs stilizavimai, keistas ekraninio vaizdo tonas, neįprasti kameros rakursai. O dar reikėjo supinti kelis pasakojimus, vieną sujungti su kitu... Tai buvo nelengva. Bet filme buvo du puikūs dalykai, kurie man tapo savitais atradimais, likimo dovanomis. Pirmasis – Gediminas Karka, nuostabus aktorius, ir tai buvo svarbiausias jo vaidmuo kine. Antrasis – Dainius Kazlauskas. Pažvelgęs į jį, prieš save pamačiau jauną Valentiną Masalskį. Net fiziškai panašų niekur dar nevaidinusį studentą. Neregėto jautrumo, tokį „nervų kamuolį“, žmogų „nulupta oda“. Pažiūrėjau į jo rankas ir jos mane užhipnotizavo – nufilmavau kelias scenas, kurios filme buvo paremtos jo pirštų plastika. Man, kaip režisieriui, tame filme Dainiaus Kazlausko suvaidintas Meižys suteikė daug malonumo.

Filmą „Mėnulio Lietuva“ kūrėte jau po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo. Tai buvo laikas, kai viskas keitėsi. Kokiomis sąlygomis kūrėte šį filmą? Kodėl pasirinkote tokią temą ir kodėl ji Jums tuo metu atrodė svarbi?

Taip, tuo metu buvo pavojinga kurti tokį filmą. Sąlygos vis dar buvo sunkios, bet sunkesnės jos buvo filmuojant „Žalčio žvilgsnį“. Tuo metu buvo ekonominė blokada, ir aktoriai kartu su visa kūrybine grupe nešė prožektorius, aparatūrą, laidus... Nes nebuvo benzino ir nevažiavo automobiliai. Filmavome Kaune ir žmonės galėjo stebėti keisčiausias mūsų procesijas, kai išsirikiavę nešdavome visokius geležinius ratus. Aš dėkingas kauniečiams ir visai filmavimo grupei už tai, kad mes tą filmą tuo metu apskritai padarėme – visa jo gamyba, užbaigimas jau buvo principo reikalas.

„Mėnulio Lietuvą“ lydėjo kiti sunkumai. Tuo metu, lyg atidarius užtvanką, pasipylė knygos apie tremtį, politinius kalinius... Visi rašė apie pokarį, apie stribus, apie visus patirtus baisumus. Viskas buvo lyg naujai atsivėrusios žaizdos. O aš su Sauliumi Šalteniu padariau „Mėnulio Lietuvą“ žinodamas, kad gali baigtis blogai, – filmo turinys neatitiko bendro tuometinio konteksto. Principas buvo paprastas: taip, jau buvo J. Vaitkaus „Vienui vieni“, jau buvo krūva knygų, buvo sukrečianti D. Grinkevičiūtės knyga, kurią pats skaičiau drebėdamas, bet tai nebuvo visa tiesa, tiesiog negalėjo būti. Nes ir tuo baisiu metu žmonės gyveno, jie negalėjo būti ne žmonėmis. Jie įsimylėdavo, bučiuodavosi, gimdavo vaikai, jie juokdavosi... Ir ne visi nuo ryto iki vakaro kariavo. Taip, tai buvo, bet buvo ir kita gyvenimo pusė. Norėjosi pamatyti visumą, tikrą, ne popierinę, norėjosi, kad personažai nebūtų lyg ir kartono iškirptos figūros, kad va – štai šitas su žvaigžde  – blogietis, ir jame nėra nieko žmogiško, o štai anas – saldus gerietis. Ir viskas, ką jie daro – užsiima taip vadinama klasių kova. Norėjau padaryti kitokį filmą. Todėl aš dar kartą pasikviečiau pas save V. Masalskį. Tik Valentinas galėjo atlikti tą vaidmenį. Pernaravičius buvo saugumietis, kuris turėjo visus persekioti ir vežti į Sibirą,  bet jis ėmė ir įsimylėjo ir mokytoją Angelę. Ir jiedviem pjaunant malkas jis pasakė: „Bet aš myliu Jus, Angele, ir grožis man ne svetimas". Ji jam pasakė: „Baisiai čia reikia man tokios meilės“, o jis: „Kokie laikai, tokia ir meilė...“.  O antra vertus – tie partizanai, taigi jie gimnazistai, mokyklos krepšinio komanda. Jiems viskas – kaip žaidimas. Nutariau pabrėžti žaidimo elementą, na, juk negalėjo jie būti lyg reguliarioji kariuomenė.

Tačiau filmui pasirodžius ekranuose pasipylė siūlymai jį uždrausti, nes jis atseit tyčiojasi iš visko, kas brangiausia lietuvių tautai. Nepriklausomoje Lietuvoje! Buvo organizuotos kampanijos... Pagalvojau – Dieve tu mano, juk aš pats dalyvavau Sąjūdyje, buvau Sąjūdžio seimo nariu. Aš dėl tos Lietuvos lygiai taip pat rizikavau pakliūti į Sibirą – tuo metu tai vėl buvo realu. Ir dabar mane patį kaltina, kad aš išduodu, paniekinu tai, kas švenčiausia Lietuvai, ir turiu prieš kažką teisintis, aiškintis. O juk visi kovojome dėl to, kad turėtumėme teisę sakyti tai, ką galvojame, kad galėtų egzistuoti nuomonių įvairovė. Ir kad kine atsirastų vietos įvairiems žanrams. Barkite mane už profesines klaidas – kas blogai padaryta, suvaidinta, bet ne už turinį. Tai tokios reakcijos buvo Lietuvoje.

Ir kažkodėl visai kitokios – kitose šalyse. Filmas nukeliavo į gigantišką Eurazijos filmų festivalį, kuriame gavo apdovanojimą už geriausią aktorės Dalios Michelevičiūtės atliktą moters vaidmenį. Filmo kažkodėl užsimanė ir prancūzai, ir jis keliavo per visas prancūzų sinematekas nuo pietų iki šiaurinės dalies. Jis keliavo po Graikiją... Galų gale Lietuva, peržengusi savo ambicijas, šiuo filmu atidarė ir Berlyne rengtas Lietuvos kultūros dienas.

Žodžiu – pabandžiau filmui suteikti tragikomedijos intonaciją, pasakyti žmonėms, kad nežiūrėtų pernelyg rimtai bent jau į šitą filmą. Mes žaidėme. Kodėl negalėjome pažaisti ir bent truputį pasijuokti? Kas galėtų sakyti, kad pokariu nebuvo nei vieno žmogaus, kuris juokėsi ar net buvo laimingas? Juk gyvenimas ir tada tęsėsi. Todėl mes ir išlikome, nepaisant Sibiro, nepaisant tremčių, nepaisant žudynių.

Daugiau apie retrospektyvos filmus "Vakar ir visados", "Mano vaikystės ruduo", "Žalčio žvilgsnis" ir kt. rasite www.lfc.lt filmų archyve.

Nuotraukose iš asmeninio režisieriaus, "Skalvijos", lfc.lt, Studijos 2 archyvų - G. Lukšas (1,3,6) su operatoriumi Viktoru Radzevičiumi (6); filmų "Mano vaikytės ruduo" (2), "Duburys"(4),"Vasara baigiasi rudenį"(5) kadrai.