Kino teatre. Pakartoti tai, kas nesikartoja

Rūta Birštonaitė
2016 spalio 9 d.

Sukūręs du filmus apie gyvenamąjį laiką – „Nuomos sutartį“ (2002) ir „Aš esi tu“ (2006) – Kristijonas Vildžiūnas tarsi kapituliavo drauge su savaisiais herojais, nerandančiais vietos dabartyje, ir filme „Kai apkabinsiu tave“ (2010) atsitraukė į praeitį – septintojo dešimtmečio pradžios Berlyną. „Senekos diena“ – tai toks dvipusis filmas, sudėtas iš Atgimimo laikotarpio ir šiandienos klodų, tačiau ir čia praėjęs laikas neabejotinai laimi prieš esamąjį.

Tiesa, šio filmo laikas gerokai sudėtingesnis, jis nėra tiesiog linijinis, nuoseklus. Ir ne taip jau lengva atskirti, kada vienas ar kitas laiko ruožas prasideda, kiek trunka, kada baigiasi. Be to, į pasakojimą įsiterpia ir alegorinis sapnas, ir pasaka su kompiuterine grafika, ir neretai savarankiškiems vaizdo klipams tolygūs muzikiniai intarpai. Taigi toji į pavadinimą iškelta „Senekos diena“ yra tarytum šio keistojo laiko matavimo vienetas. Laiko, galinčio apimti dieną, kuri pasitaiko vienąkart gyvenime, arba metus, kurie praeina kaip viena diena, o gal – tokią dieną, kuri ir yra visas gyvenimas.

Kita vertus, tai, ką režisierius imasi atkurti, yra net ne laikas, bet tarsi perkeistos sąmonės būsena, kuri Atgimimo metais buvo visuotinis, o ne grynai individualus, patyrimas. Gal dėl to filme labai apgalvotai rekonstruota praeities empirika, ir ji toli gražu nėra tiesiog sentimentus keliantis senamadis dekoras. Praėjusio laiko daiktuose sukaupta santykio su pasauliu patirtis – švari, giluminė ir tarsi savaiminė, gaunama be kankinamų pastangų. Nors Vildžiūno personažai ir cituoja Seneką, filme, sakyčiau, labiau juntamas Prousto romano filosofijos poskonis, kurį palieka ekrane regimos mažosios kasdienio gyvenimo epifanijos – kai mirguliuoja disko rutulio šviesos, kai cigaretė apšviečia merginos veidą, kai fone vykstant muštynėms filmo herojus Simonas sustingęs sėdi kavinėje, lyg būtų atsidūręs už perregimos sienos. Filme net yra visai prustiškas puodelis, kurį nulipdė Simono slaptai mylima Vakarė ir iš kurio jau suaugęs herojus geria arbatą, mėgindamas prisišaukti pražuvusį laiką.

Proustui artimas ir vidinio darbo bei laiko švaistymo „pasaulietiniam“ gyvenimui priešinimas, kuris filme iškyla jau dabarties plotmėje. Dabarties, kurioje, kitaip negu iš unikalių momentų sudėtoje praeityje, viskas kartojasi – ir barniai, ir pramogos. Beje, paradoksas – juk, be atitolimo nuo muzikos, Simono gyvenime išoriškai niekas per daug nepakinta. Yra komplikuoti santykiai su gal ir mylima, bet aikštinga moterimi; yra turbūt geri, bet paviršutiniški draugai; yra spalvingas, bet nedžiuginantis laisvalaikis. Tačiau juk ir anas gyvenimas nebuvo tobulas – lydimas nelaimingos meilės, iširusios draugystės. Tik tiek, kad anuomet filmo herojai liūdnąsias patirtis įrašydavo į eiles, muziką, o dabar liūdesys diena iš dienos kaupiasi į vis storesnį nuosėdų sluoksnį. Simonas net specialiai, kone rituališkai mėgina atkartoti tam tikrus praeities dalykus ir taip įpūsti dvasią dabarties laikui, vis niekaip negalėdamas suvokti, kad ne laikas, o patys žmonės stokoja tos dvasios.

Po šio filmo ypač aiškiai matyti, kad Vildžiūno kino pasakojimas veikiau primena ne plokštumoje išdėstytus taškus, o lyg kokį giluminį gręžinį. Čia slypi ir didysis šio kino įdomumas, ir pavojus, mat atskiros „Senekos dienos“ scenos raibuliuoja ir nuslūgsta, nepereina viena į kitą, neišauga į didelę bangą. O švelnų raibuliavimą paversti hipnotizuojančiu magnetizmu irgi ne visad pavyksta. Beje, man atrodo, kad dėl to „vertikalumo“ Vildžiūno filmams savotiškai kenkia išankstinė reklama ir anonsai, kurie visai be reikalo eksploatuoja gražiausias vietas ar net išduoda intrigą. Kadangi ypatingos slinkties, netikėtų posūkių filmuose paprastai nebūna, tai po seanso gali ir nusivilti, kad tame anonse jau išvydai visa, kas svarbiausia.

„Senekos dienoje“ galima aptikti ir mūsų kino refleksiją. Jau vien savuoju pavadinimu – o ir siužetu apie dviejų vaikinų ir merginos draugiją – filmas pritraukia Šarūno Barto „Tris dienas“ (1991). Bartas ir Vildžiūnas giminingi meile „kraštotyrai“, vidiniu poreikiu keliauti šiaurės kryptimi, kurį Bartas pavertė savo kino didžiąja tema. Ne paslaptis, kad „Tris dienas“ prisimeni ir Vakarę suvaidinusios Inos Marijos Bartaitės dėka. Jos veidas, balsas tiesiog stebuklingai sugrąžina to laiko atmosferą ir, žinoma, jos mamos aktorės Katerinos Golubevos pavidalą. Užtenka, kad Ina Marija tiesiog būtų kadre ir kad galima būtų užgniaužus kvapą į ją žiūrėti drauge su Simonu. Šiandieniniame gyvenime ji atrodo tiesiog neįtikėtina ir neįmanoma – nieko keista, kad, kitaip negu Simono atveju, filme nepasirodo jau suaugusi, dabarties laike gyvenanti Vakarė.

„Senekos diena“ priminė ir apie prancūzų režisieriaus Olivier Assayaso filmą „Po gegužės sukilimo“ („Après mai“, 2012). Tai irgi iš dalies autobiografinis kūrinys, jautriai, bet su išmintinga distancija pasakojantis apie ypatingą laiką po 1968-ųjų, apsvaigimą muzika, knygomis, kelionėmis ir sykiu – anksčiau ar vėliau ištinkantį bendrystės jausmo ir idealų praradimą. Ir Assayaso, ir Vildžiūno filmai pasižymi elegiška, bet šviesia, ramia pasaulėjauta, jiems būdingas pasakojimo lengvumas, tačiau Vildžiūno atveju šios savybės neretai atsigręžia silpnąja puse, kai pasakojimas atrodo pernelyg apatiškas, personažai – drungni, o jų pokalbiai – stokojantys filosofuojančiai jaunystei būdingos energetikos.

Filmo „Aš esi tu“ veikėjas Baronas gan lengvai išriedėjo originalia važiuokle iš ankstesniojo gyvenimo į gamtos prieglobstį. Simoną irgi ne sykį regime minantį nestandartinę transporto priemonę, tačiau jam sekasi kur kas sunkiau. „Senekos dienoje“ – gerokai daugiau kartėlio ir mažiau iliuzijų. Vis dėlto, kadangi tai yra kiek autobiografinis kūrinys, galiausiai išeina, kad jo baigtis – šviesi. Juk tai, ko ekrane nepadarė Simonas, už ekrano nuveikė Kristijonas – garso takeliui sugrojęs kadais neįrašytas „Šiaurės krypties“ dainas ir, žinoma, sukūręs „Senekos dieną“, kuri, šiaip ar taip, atrodo kaip stipriausias jo filmas. 

Komentarai