Kino teatre. Gintarinis veidrodis

Komentarą apie lietuviškas „12 kėdžių“ norėtųsi pradėti nuo to, kaip apie filmą viešojoje erdvėje pagyrūniškai kalba patys kūrėjai bei kaip jiems antrina žinomi žmonės, tačiau pradėsiu nuo vieno iš plakatų. Jame – kumščius į kamerą atstatęs ir antakį pakėlęs Mantas Stonkus, jam iš dešinės – vyras perkreiptu veidu, o iš kairės – mergina, kurios vaidmuo – tiesiog būti gražiai: tiek plakate, tiek, paaiškės vėliau, ir filme.

Tačiau įdomiausi plakate ne jie. Intrigą ir abejonę kelią paantraštė. „Avantiūristas ir komunistas. Dvi Lietuvos. Vienas lobis“. Apie tai šis filmas. Komedija – jei jau kalbėsime apie režisieriaus lūkesčius. Pabandykime išsiaiškinti, kas yra kas.  

Pradėkime nuo komunisto. Komunistu yra Juliaus Žalakevičiaus vaidinamas Kisa Vorobjaninovas. Ir štai šioje vietoje nuo visų dvylikos kėdžių dausose aukštielninki nuvirsta Ilfas su Petrovu. Vorobjaninovas, tas nusigyvenęs, carui prijaučiantis aristokratas, jau spėjęs pamiršti pinigų kvapą, bet dar išsaugojęs šiek tiek manierų, lietuviškoje versijoje virsta tuo, kas jam turėtų būti iš tolo britku – proletaru.

Nauja interpretacija? Iš pradžių taip galvojau, kol neperskaičiau režisieriaus Algio Ramanausko viešo komentaro jo „Facebook“ paskyroje. Jis teigia, kad nuo originalo toli nenubėgo – pakeitė tik pačią pabaigą, t.y. nenugalabyjo Ostapo Benderio, o leido jam likti gyvam. Už tokį originalų ėjimą, pasak Ramanausko, romano autoriai jam šypsosi iš aukštai. Apie painiavą ideologijose – nė kalbos. Tik apsidrausta tuo, jog komedija sukurta „apsakymo motyvais“, vadinasi, galima paeksperimentuoti.

Gerai, įžūlų Kisos nuspalvinimą raudonai dar galiu pateisinti kaip savotišką interpretaciją. Tačiau jeigu lietuviškoje versijoje Kisa atstovauja darbininkų klasei, kuri juk pasisako už turto nacionalizavimą, tai kodėl filmo pradžioje jo uošvienė rodoma kaip brangenybėmis ir turtais aptekusi turtuolė, po kurios langais Lietuvos Sąjūdžio jaunimas šaukia „komunistai – lauk“, aš tikrai nežinau.

Kas yra avantiūristas? Avantiūristu yra Mantas Stonkus. Tačiau tikrai ne jo vaidinamas Ostapas Benderis. Iki originaliojo Benderio valiūkiškumo, lengvumo, miklumo, suktumo ir, pripažinkime, kažkur giliai tūnančios visai geros širdies mūsų Stonkui – šviesmečiai. Jo Benderis yra akmeninio veido žulikas, kuris reikalus tvarko ne žodžiais, o kumščiais.

Tačiau yra vienas „bet“. Kai Stonkaus personažas tampa nebepakeliamai atgrasus, kūrėjai daro siužetinį viražą. Paaiškėja, kad lietuviškasis Benderis iš tikrųjų yra gerietis ir dirba Valstybės saugumo departamente. Slaptuoju agentu. Benderis, pasirodo, yra Bondas! Ne tik slaptą komunistų organizaciją suvysto, bet ir atranda plakate minimą „vieną lobį“. Ne, ne senės sovietės briliantus, o lietuvišką gintaro kambarį. Garaže, už fanerinių durų.

O dabar – apie tas dvi Lietuvas. Pirmajai atstovauja Kisa, komunistas, vatnikas. Antrajai – Ostapas Benderis, avantiūristas, slaptasis agentas, patriotas. Daugiau Lietuvų nėra. Yra tik tos dvi. Ir jei tu nepriklausai pirmajai (sveiko proto lietuvis to tikrai nenorėtų), vadinasi, automatiškai esi ta antroji, nepriklausoma Manto Stonkaus Lietuva, beveik tiesiogiai savo filmu teigia kūrėjai.

Tačiau baisiausia, kad Manto Stonkaus Lietuva rodoma kaip debilų, kvailų blondinių veganių, tvirto kumščio macho, aklų rusofobų ir nacionalistų kraštas, su kuriuo, atleiskite, bent man tapatintis visai nesinori. Tačiau tikiu, kad tokia Lietuva pasirodys labai artima tai masei žmonių, kurie spaudžia „like“ po kiekvienu Algio Ramanausko ar Andriaus Užkalnio, kuris filme galbūt pirmą kartą parodė tikrąjį savo veidą, įrašais. Pilnais keiksmažodžių, blogo tono ir smerkiančios visažinystės.

Atsisakę bet kokios ironijos ir saviironijos, kūrėjai tiesiog papylė kibirą pamazgų sovietinio mentaliteto žmonėms, šiandien galvojantiems, kad „prie ruso buvo geriau“, tačiau nepastebėjo, jog patys apsitaškė nuo galvos iki kojų. Jog virto žemo lygio anekdotus varinėjančiais virtuviniais nepraustaburniais homo sovieticus, kurie tikrai nieko bendra neturi su Ilfo ir Petrovo ar Leonido Gaidajaus humoru.

O galutinai susigūžti belieka tada, kai filmo prodiuseris Stasys Baltakis „12 kėdžių“ pavadina ne tik patriotiniu, bet ir edukaciniu filmu, stačiai reikalingu tokiai Lietuvai, kokia ji yra šiandien, t.y. pasimetusiai tarp kelių kartų žmonių (Šaltinis – 15min.lt: goo.gl/K7gCjk). Vadinasi, filmas mus, žiūrovus, dar turi ir mokyti.

Mokyti – ko? Kaip taisyklingai keiktis, muštis ir būti „kietais“ kaip Stonkus? Ar kaip tapti aklais patriotais? Kaip nurašyti nemalonią, tačiau mūsų istoriją? Klausimų – daug. Norint į visus atsakyti, filmą, matyt, reikia žiūrėti kelis kartus. Nes cituojant prodiuserį, „kuo daugiau aš į jį [filmą] žiūriu, tuo daugiau pamatau įvairiausių dalykų“.

Štai jums veidrodis, brangūs lietuviai. Pažiūrėkite ir išsigąskite.

Nuotrauka - iš “Forum Cinemas” archyvo (šaltinis - www.forumcinemas.lt).